Neseniai į mano rankas pateko įdomus dokumentas, kuris įvardintas kaip „Skaitmeninės sveikatos manifestas“. Jį parašė e-pacientas Dave deBronkart ir dr. Bertalan Meskó. Pagrindinė mintis, kuriai ir aš pritariu, yra ši: „Skaitmeninė sveikata yra kultūrinė transformacija, o ne tik naujų technologijų rinkinys“.

Gal ir pasirodys keistas toks požiūris, bet jis drąsiai įvardina tuos pasikeitimus, kurie jau įvyko ir kurie dar vyksta. Aišku, šie autoriai negali aprašyti visko, todėl tenka paaiškinti tik dalį visų pasikeitimų. Nors ir už tai aš jiems dėkingas.

Kodėl kalbama ne apie detales, o apie visumą? Norint suprasti galima rodyti puikius pasiekimus: telemediciną, robotinę chirurgiją, kompiuterinę duomenų analizę ir dar daug kitų naujienų, bet nesuvokti visumos, t.y. esmės. Medicininių naujovių, kaip fragmentų, visuma nelygi žmonijos sveikatai. O laiko pažvelgti iš šalies nėra, nes tai vyksta čia ir dabar, mes patys esam šio vyksmo dalis.

Pakitęs gydytojo – ligonio santykis

Pirmasis bendriausias sveikatos kultūros pasikeitimas yra ligonio ir gydytojo santykio kardinali transformacija. Dar viduramžiais gydantis žmogus žinojo ir mokėjo gerokai daugiau už ligonį, dažnai jis prisidengdavo visažinio kauke. Pacientas galėjo drįsti tik į žemę žiūrėti. Dabar keičiasi abi pusės.

Gydytojas nebegali kartą pabaigti mokslus, nes žinios ne tik nuolat atsinaujina, bet ir diegiamos tokios technologijos ir technikos, kurių nebuvo ankstesniais laikais. Todėl tenka nuolatos mokytis. O ir pacientai turi galimybes tartis su draugais, kolegomis, sergančiais tomis pačiomis ligomis, peržiūrėti kitų specialistų pas mus ar net užsienio šalyse patirtį, kreiptis konsultacijų įvairiausiais būdais. Galima sakyti, jog kyla ir „ligonio“ sveikatos žinojimo kultūra, kuri gali nesutapti su gydymo įstaigos ar gydytojo nuostatomis.

Tiesa, kol kas bandau nustatyti „idealų“ santykį, gyvenime ne visi gydytojai puola mokytis naujovių. Dalis jų remiasi savo asmenine patirtimi ir mano, kad jų amžiui to pakaks. O ir klientai būna įvairūs. Senoliai, kurie mažai naudojasi naujomis technologijomis, ar jaunimas, kuriam elementariai trūksta kritinio mąstymo, todėl jie gali patikėti elementariom nesąmonėm ir patekti į apgavikų pinkles.

Apibendrinant visą šį perėjimą sveikatos kultūros lygyje galima manyti, jog ankstesniais laikais tarp vartotojo ir pacientų vyravę tikėjimo arba aklo pasitikėjimo santykis keičiamas į nevienodo lygio „specialistų“ santykius. Svarbu stebėti ir matyti pačių vartotojų medicinos priežiūrą ir augančius sugebėjimus paveikti jos raidą.

Holistinės medicinos principai ir skaitmenizacija

Antras šio vyksmo aspektas yra požiūrio pasikeitimas, kuris, aišku, nesibaigė, jog gydoma ne liga, o žmogus. Tai anksčiau buvo priskiriama tik Rytų medicinai, dabar pamažu tampa ir vakarietiškos medicinos dalimi.

Holistinė medicina yra visa apimanti. Apima ne tik konkretų susirgimą, bet ir kitas, jau esančias negeroves organizme, gyvenimo ar net aplinkos sąlygas. Kūno ar dvasines komplikacijas sukelia ir stresai darbe, ekologinė tarša mieste, kenksmingos buities sąlygos. Tiesa, tai kol kas netapo oficialios gydomosios medicinos supratimu, bet, nors ir lėtai, tai jungiama į bendrą sveikos ir nesveikos gyvensenos sampratos turinį. Įjungimas įvyks tuomet, kai gydytojas nepradės gydyti, neišsiaiškinęs paciento gyvenimo, darbo, šeimos bei aplinkos ypatybių, nes jos ne tik gali būti negalavimo priežastimi, bet kai kurių ydų iš jų nepašalinus neužtikrina gydymo rezultato, jo efektyvumo.

Trečias sveikatos kultūros pasikeitimo aspektas yra medicinos skaitmenizacija. Jos esmė glūdi gana giliai, paviršutiniškas žvilgsnis to nemato. Gal kiek labiau žinomi yra duomenų perdavimas iš vienos įstaigos į kitą bei elektroninis receptas. Tai tik smulkūs bruoželiai. Besikeičianti sveikatos priežiūros sistema, taip pat ir medicina, susikuria kitą erdvę, kitą pasaulį, kuriame mūsiškis yra tarsi atspindys.

Žmogaus anatomijos jau galima mokytis iš kompiuterinio modelio, kuris viską geriau parodo nei „tikras“ lavonas. Specialistų pasitarimai vyksta ne tik nedalyvaujant pacientui, bet ir nutolus jiems patiems vieniems nuo kitų tūkstančius kilometrų. Vaistų paieška vyksta elektroniniu būdu, kai ieškoma tinkama molekulė, kuri net gali būti sukurta, jei jos šiuo metu nėra žemėje. Pieštiniais dinozaurais jau nieko nenustebinsi, bet elektroninis modelis leidžia nustatyti medžiagos būsimąsias savybes, t.y. kurios tinkamos vaistams ar gydymui arba ne.

Sunku dabar numatyti, kur atves šis procesas. Gal bus sukurtas kitas pasaulis, kaip filme „Matrica“. O gal sugebėsime žmones užkoduoti ir patalpinti į „kompiuterį“ ir jų gyvenimas taps amžinas. Dabar mes tai atrandame fantastiniuose romanuose, apsakymuose ar filmuose.

Svarbu pamatyti, kad sveikata čia jau reiškia visai ką kita, nei mums dabar. Dar kartą pabrėšiu, pabrauksiu, šūktelsiu – mes esame šio proceso „viduje“, todėl arba visai nematome, arba tik kai kurie sugebame atskleisti transformacijas.

Sveikatos ir jos priežiūros supratimas kinta gana greitai. Vienos šalys, kurios tarsi atsilikusios, skubiai perima pirmesniųjų patyrimą. Toliau pažengusios jau galvoja, ką daryti su senėjančiais specialistais, kurių lyg ir trūksta. Ką daryti su senėjančiais pacientais, kurie sunkiai įsisavina naujas gydymo ar sveikatos sindikavimo technologijas. O Lietuva turi ir tokių institucijų, kurios gyvena praeito šimtmečio viduryje. Gal tai ir yra mūsų šansas nupjauti nuodegas ir šoktelti į priekį?

Trečiasis sveikatos kultūros pasikeitimo elementas, arba esminė dalis, t. y. skaitmenizacija, kol kas yra tarsi savo raidos pradžioje. Svarstomi tokie dalykai kaip pasikeitimas sveikatos ir jos priežiūros naujovių duomenimis visame pasaulyje, momentiniai įspėjimai dėl galimų epidemijų, vaistų ir gydomųjų procedūrų efektyvumo vertinimas nepriklausomai nuo šalies ir dar panašūs dalykai. Galima pamatyti, kad sveikatos skaitmenizacija yra sudėtinė globalizacijos proceso dalis. Sunkumai, kurie lydėjo šį procesą, „paveldimi“ ir elektroninės sveikatizacijos.

Taigi, pasaulis kinta gana greitai. Keičiasi ir mūsų požiūris bei sampratos. Sveikatos paradigma jau prieina tą etapą, kai vyksta kartų konfliktai. Senieji metodai ir procedūros nepripažįstami kaip esminiai, o naujieji poveikio ypatumai, gal ir nesąmoningai, atstumiami juos blogai pažįstančių. Taip buvo fizikoje, taip buvo chemijoje, tai vyksta medicinoje ir sveikatos priežiūros sistemoje.