Prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje už į mūsų šalį įsivežtą didelį kiekį sąžiningai užsienyje paties uždirbtų grynųjų pinigų ilgiems metams nelaisvės buvo nuteistas anuomet žymus latvių dviratininkas.

Tada suskubta kalbėti apie per griežtas bausmes, taikomas Lietuvoje už finansinius – ekonominius nusikaltimus ir apie per siaurą bausmių rūšių taikymą panašiais atvejais.

Už apsaugininko nužudymą teisiamas Maksim Orlovskij sakė nė neketinąs niekam jokių pinigų mokėti. Jis nedirba ir jokio turto neturi, tad jei teismas ir priteis nukentėjusiesiems civilinius ieškinius, pinigų išieškoti nebus iš ko. Palmiros Mart nuotr.

Po ano atvejo, sukėlusio net šiokią tokią politinę krizę tarp Latvijos ir Lietuvos, situacija palengva ėmė taisytis – ir keičiant baudžiamąjį kodeksą, ir už nesmurtinius nusikaltimus teismams dažniau ėmus taikyti kitas, su laisvės atėmimu nesusijusias bausmių rūšis, pirmiausia, pinigines baudas.

Nepaisant to, mūsų visuomenėje iki šiol išlieka gajus griežtų bausmių reikalavimas, klaidingai įsivaizduojant, jog pasodinus žmogų už grotų, visos problemos bus išspręstos. Deja, dažniausiai būna atvirkščiai – dėl to, kad nusikaltėlis sėdi, kyla dar didesnių problemų.

Viena iš aktualiausių yra ta, kad nors teismai ir priteisia nukentėjusiems nemažus civilinius ieškinius, jie taip ir lieka nebylia eilute teismo nuosprendyje, nes paprastai priteistų sumų niekas taip ir nesulaukia.

Paskutinis pavyzdys būtų iš ką tik baigtos nagrinėti „Maximos“ apsaugininko nužudymo bylos. Nužudytojo tėvai prašo iš kaltininko jiems priteisti po 100 000 eurų, sužeistas apsaugininkas ir nužudytojo sužadėtinė – dar po 50 000 eurų.

Teismas sprendimo dar nepriėmė, tačiau net jei, tikėtina, ir sumažins reikalaujamas ieškinių sumas, pinigų, kaip teisme sakė pats žudikas, jis nemokės. Nusikaltimo padarymo metu jis nedirbo, jokio savo turto neturi, o jei jį nuteis – ilgus metus sėdės kalėjime, išlaikomas iš mūsų visų, mokesčių mokėtojų pinigų, ir greičiausiai nedirbs, kaip ir dauguma kitų nuteistųjų.

Kodėl nuteistieji, kuriems yra priteista atlyginti nukentėjusiesiems moralinę žalą, nėra privestinai įkalinimo įstaigoje įdarbinami – sunkiai suvokiamas dalykas. Ar nereiktų įstatymu įteisinti nuostatos, įpareigojančios už smurtinius nusikaltimus nuteistuosius dirbti, užuot pagal prezidentės pasiūlytą pataisą didinus laisvės atėmimo bausmes už korupcinio pobūdžio nusikaltimus?

Jau artimiausiu metu visa Lietuva užgniaužusi kvapą pradės sekti didžiausios iki šiol politinės korupcijos bylos teisminį nagrinėjimą. Tikėkimės, kad teismo procesas neužtruks dešimt metų, kaip kad buvo su Darbo partijos byla, ir kad apkaltinamojo nuosprendžio atveju (neatmestina, jog gali būti ir išteisinamasis) kaltininkai sulauks adekvačių bausmių – solidžių, o ne simbolinių piniginių baudų.

Šiuo atveju kaltųjų pasiuntimas keleriems metams už grotų gal ir atlieptų dalies visuomenės lūkesčius, kurie, panašu, auga įsilingavusio visuotinio telefoninių pokalbių klausymo skandale, tačiau patiems kaltininkams tik pasitarnautų: neaiškios kilmės pinigai liktų jų artimųjų rankose, o po poros metų grįžus į laisvę galima būtų ramiai toliau sukti „biznį”.

O štai solidžios, ne simbolinės piniginės baudos skaudžiai smogtų per nuteistųjų finansinį orumą ir galėtų pasitarnauti kaip atgrasymo priemonė ir jiems, ir kitiems veikėjams ateity bandyti užsiiminėti panašiomis „paskolomis“.

Bet tai – tik eilinės žurnalistės pamąstymai, o sprendimus, žinia, pas mus priima teismai.