Nebesvarstoma, ar ateityje bus daugiau ilgai gyvenančių žmonių. Aišku, kad bus. Todėl akivaizdžiai iškyla aibė problemų, vienos iš kurių yra sveikatos ir sveikatinimo būdų supratimas bei vystymas. Kai serga jaunas, tai mums sukelia nuostabą, kai serga senas – supratimą. Kitaip sakant, normaliai atrodo, jog senolis turi sirgti ar bent turėti chroniškų ligų puokštę.

Dalis tiesos tose mintyse buvo. Bet tikiuosi, kad ateityje nebus. Kuo remiasi šie „gražūs“ norai. Tam tikru žinojimu ir žmonių visuomenės raidos tendencijomis. Pirma, kas jau žinoma, pasaulyje gerėja aplinkos kokybė, higienos suvokimas ir sveikatos paslaugos motinoms ir gimstantiems vaikams. Visa tai gerokai padidino sveikai gimusių ir išgyvenusių kūdikių skaičių. Statistiškai geroka išaugo ne tik žmonių kiekis, bet ir pailgėjo vidutinė (statistiškai) gyvenimo trukmė.

Taigi, antra akivaizdi tendencijas yra darbingo amžiaus ilgėjimas. Galėčiau peržiūrėti žinomų asmenų biografijas ir jų gyvenimo datas, tačiau svarbu žmonijos kryptis, o ne paskirų individų. Apie tai liudija keli dalykai. Viena  vertus, auga dirbančių pensininkų skaičius visame pasaulyje. O kita vertus, skiriamos socialinės pašalpos, vadinamos pensija, neužtenka pragyventi. Deja, tai atskira tema. Vienaip ar kitaip, socialinės asmens saugos sistemos turi sisteminių arba principinių sistemų. Artėja suvokimas, jog dabartinė pensijų sistema artėja prie savo pabaigos. Kas tiko XIX a. Vokietijoje, gali nebetikti dabartiniame laikmetyje.

Taigi, gerėjant aplinkos ir gyvenimo sąlygoms, auga galimas gyventojų amžius, kurio ribos vis bandomos brėžti, nors tai tik sukelia bereikalingas diskusijas. Tiesa, kūno, kaip biologinio asmens dalies, sugebėjimą išgyventi reikia žinoti, bet tai dar tiek sudėtinga, kad dabarties mokslas neturi ką atsakyti, nors ir stengiasi. Sakykim, sporto mokslininkas tyrinėja galimus rekordus, sakykim, bėgime ar plaukime, ir mano, jog žmonija šioje srityje jau yra ties galimybių riba. Taigi kūno galios yra svarbios biologinių procesų atskleidimui ir galimam valdymui. Kol kas dokumentaliai fiksuojamas ilgiausias amžius sukasi apie 115 metų, nors vargu, ar kas gali teigti, jog tai riba.

Nesiimsiu apibendrinti visų mirčių statistikos, pateiksiu tik keletą pavyzdžių iš Europos. Galima matyti, kaip mažėja vienų sričių mirtini atvejai (transporto įvykių mirtys) ir kaip santykinai auga psichikos ligų susirgimai. Nors statistika kol kas nepatvirtina, bet matyti tam tikros kryptys: manau, kad augs taip vadinamos „socialinės“ ligos ir mažės taip vadinamos „biologinės“. Aišku, kad paskutinės neišnyks, bet joms bus randami vis naujų gydymo būdų, kurių efektyvumas nuolatos augs. Socialinių ligų „puokštė” dar nėra pilnai atsiskleidus, kol kas matom nervų ligas, kūno svorio perteklių, nejudrumo pasekmes ir t.t. Aišku, kad tai tik pradžia. O dabar pavyzdys iš Eurostat:

Pasikeitimų kryptis pradeda aiškėti. Gausėjant žmonijai, tobulėjant jos higieninėms sąlygos ir medicininei pagalbai, auga gyvenimo trukmė. Tuo pačių gerokai kinta demografinė struktūra: jaunimo daugumą palaipsniui keičia senolių gausa. Ji pradeda daryti lemiamą įtaką politiniams sprendimams bei egoistiškai naudoti visuomenės resursus. Nenuostabu, jog ligoninėse gydosi vyresni žmonės, svarbu, kad medicina susiorientuotų, kad jų tik daugės. Racionalu būtų, kad vaikai ir jaunimas nesirgtų, tuomet pavyktų „sutaupyti“ kitam sluoksniui.

Dar protingiau būtų pasiekti, kad sergančių būtų mažai. Tuomet gal ir nebūtų reikalinga radikalūs pakeitimai. Ar galima to pasiekti?

Manau, kad taip. Jauno ir santykinai vidutinio amžiaus žmonės susiduria su alkoholizmu, narkomanija ar narkonusinuodijimais. Čia šalia ir lytiniu keliu plintančios ligos. Visa tai galima sumažinti „iki ribos“. Net dabartinė išsivysčiusi bendruomenė gali taip padaryti. Tiesa, tai ne medicinos užduotys.

Kitas, ne mažiau svarbus uždavinys, siekti ligonių mažinimo. Kad ir kaip būtų keista, bet rūpinimasis savo sveikata tikrai neturi užimti didžiosios dalies mūsų laiko. Mes neturime būti medikais. Neretai pakanka į savo dienotvarkę įtraukti keletą nedidelių smulkmenų, kurios ilgainiui padeda atsipalaiduoti ir atitraukti mintis nuo kasdienių darbų. 20 minučių pasivaikščiojimas parke, mėgstamos muzikos klausymas, geros knygos skaitymas, rytinė mankšta ar ėjimas anksčiau miegoti – dalykai, kurie palengvina kasdienybę, nuramina mintis, padeda susikoncentruoti ir nekainuoja daug pastangų.

Žinojimas apie valgymą, pagrindinius biologinius poreikius, savo kūno raidos ypatybes gali užtikrinti didžiausios gyventojų dalies sveikatą ir be vaistų bei sudėtingų gydymo procedūrų. Tiesiog reikia skirti gydymą nuo sveikatos. Sveikata – tai geriausias būdas nepatekti pas gydytojus. Gerai, kad tai jau tapo viena iš strateginių visuomenės  raidos krypčių dalimi, svarbu nuo jos nenukrypti.