Po daugelio metų kažkoks nežymus didžiojo Mažylio palikuonis dulkėtose Mažvydo bibliotekos lentynose rado nežinomo liudytojo užrašus apie didžiąsias Vilniaus skerdynes, kurios šiandien daug žinomesnės už Kražių skerdynes. Nežinomas liudytojas užrašė, tai ir tikime, kad būtent taip viskas nutiko.

Ėjo 2017 metai po Kristaus. Vilniaus kvartale, kur ėjo kelias ir tiltas nuo kalno į Žvėryną, tarp Goštauto, Tumėno, Gynėjų ir Gedimino gatvių, socialdemokratų vadas Butkevičius nusiėmė akinius ir suriko – „Dabar aš jus valdysiu be akinių, vis tiek visus jus kiaurai matau“. O iš tikrųjų Butkevičius nieko nematė. Socialdemokratai bemat išsilakstė į dvi stovyklas – vieni garbino Rozą Liuksemburg, kiti gi – Klarą Cetkin. Vieni norėjo minėti Lenino surengtų skerdynių šimtmetį, kiti – ne. Bet ir vieni, ir kiti norėjo gauti Algirdo Mykolo Didžiojo palikimą.

Vieni, vedami feldmaršalo Kirkilo, spėjo prie tilto pasistatyti užtvanką, kuriai liaudis davė Bebrų vardą, ir pradėjo kolaboruoti su valstiečiais, kuriems vadovavo žemių beigi kitų plėšinių plėšytojas (ar plėšikas) Karbauskis. Kolaboruodamas feldmaršalas Kirkilas prašė Karbauskio leisti ir jam plėšti. Priminė Karbauskiui savo nuopelnus, traiškant urėdus ir kitus „urodus“, gausiai susibūrusius bibliotekose, muziejuose, kultūros centruose, ligoninėse ir mokyklose. Karbauskis ilgai muistėsi, sakydamas, kad nuo Vilniaus iki Zarasų, Skuodo ir Suvalkų koridoriaus tai tik jo plėšiniai ir daugiau nebėra ką plėšti. Na, nebent pats susirastum, kas dar neišplėšta.

Feldmaršalas Kirkilas ilgai tarėsi su Juozu iš Bernatonių ir atsivertusia Irena iš Šiaulių ar Šiaulėnų. Ir 2018-aisiais po Kristaus surado, kas dar neišplėšta – ogi maršalo Oleko valdos! Išdėstė savo planą Karbauskiui, o tas suabejojo, kad feldmaršalas Kirkilas neturi rinkimo patirties. Štai aš, sako Karbauskis, jau visą Lietuvą aprinkau, o tu net nedalyvavai jokiuose rinkimuose. Reikia mokėti rinkti. Bet Kirkilas papūtė dūmų Karbauskiui į akis ir kukliai prisipažino, kad dar iki Karbauskio užėjimo yra sukaupęs didelę rinkimo patirtį – bemaž 20 metų rinko.

Tada Karbauskis pažadėjo palaikymą ties centru ir flangais ir sako – eik ir rink. Kirkilas apsidžiaugė ir įsipareigojo Karbauskiui visada padėti jo veikloje įsisavinant naujus plėšinius.

Taip ir prasidėjo mūšis. Negausios maršalo Oleko pajėgos, kurias papildė Balsių ir Šakalių giminių atstovai, gynėsi Gynėjų gatvėje. Už nugaros rikiavosi submarinai, lelekai ir Rytų kiniečiai.

Maršalas Olekas guodėsi tik tuo, kad jį rėmė apdraskytos liberalų pajėgos ir konservatoriai, kurie iš tikrųjų buvo fariziejai ir teroristai, tad į juos didelių vilčių net Sysas nedėjo.

Dar iš už kampų žiūrėjo du būreliai – vienas tvarkingas, o kitas – teisingas. Bet skerdynėse jie dalyvauti neplanavo, nes prieš 2 mėnesius juos pačius jau Prokuroras skerdė. Tik dairėsi ir tikėjosi, kad po skerdynių ir jiems kokie nors skarmalai liks.

Feldmaršalas Kirkilas puolė nuo Mažvydo laiptų, valstiečiai užtikrino priedangą iš Gedimino gatvės. Maršalui Olekui norėjosi sprukti į dešinę – ten tolumoje bolavo kažkokia valgykla „Stebuklai“. Bet žvalgyba pranešė, kad „Stebukluose“ jau sėdi kurliandskiai iš Kuršo ir laukia feldmaršalo Kirkilo. O, be to, ties Tumėno gatve stovėjo valstietis Tumėnas ir reguliavo eismą.

Skerdynės buvo trumpos ir be diskusijų. Aršion kovon stojo broliai ir sesės socialdemokratų tikėjime. O toksai Kirkilo grandinis Sinkevičius net savo sūnų apšvarino. Feldmaršalas Kirkilas iškratė maršalo Oleko kišenes, vožė į sprandą Salamakinui ir Sabatauskui ir susirinko nei daug nei mažai –  gal kokius 300 000. Kaip pirmas rinkimas po ilgokos pertraukos – visai neblogai. Pypkės dūmas išsisklaido, o meistriškumas lieka.

Tada feldmaršalas piktai nužvelgė Oleko moteris ir grįžo pas Karbauskį pasigirti grobiu. Gražiai juodu apsikabinę viens kitam tapšnojo…per kišenes.

O Butkevičius stovėjo prie fontano, kuriame salotos ir krapai augo, ir svarstė apie galutinę ir neišvengiamą socializmo pergalę. Murmėjo sau po nosimi – „Pirmyn, draugai!“, bet greit prisiminė, kad draugų jau seniai nebeturi.

Gi maršalas Olekas nebuvo toks kvailas – pasirodo, moterų užančiuose ir po padelkom dar 700 000 užslėpęs laikė. Tai saulei leidžiantis, už tuos paskutiniuosius pasikvietė Palucką ir ištikimuosius apdraskytus liberalus aplankyti submarinus bei lelekus. Niekas neatsisakė – visi susirinko paminėti žiauraus mūšio aukas.