Gyvename apsupti pačių įvairiausių stereotipų. Tarp daugybės jų patenka ir vadinamojo vyriško bei moteriško vairavimo ypatumai. Visi, ko gero, esame girdėję pašiepiamai tariamą „Blondinė prie vairo” arba tradicinį „Ką tos moterys išmano apie vairavimą!”…

Ir nors Kelių policija neseniai skelbė faktais paremtus duomenis, kad moterys vairuotojos kur kas rečiau sukelia avarines situacijas, yra atidesnės keliuose bei vairuoja atsakingiau ir atsargiau už vyrus, net ir mūsų dienomis, kai jau nieko nebestebina lengvąjį automobilį vairuojanti mergina ar moteris, jauna blondinė prie mikroautobuso vairo vis dar tebėra retenybė, priverčianti atsigręžti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Užtat kai įsėdusi į naująjį 8-ojo numerio maršrutinį taksi vairuotojo vietoje išvydau simpatišką jauną merginą, iš pirmo žvilgsnio labiau primenančią šou verslo atstovę, nei vis dar su vyriška profesija siejamą vairavimo asę, bemat kilo žurnalistinis smalsumas ir noras pakalbinti žaviąją vairuotoją. Juoba kad piko valandą tarp daugybės transporto priemonių mergina maršrutinį taksi valdė itin žvitriai, bet kartu ir labai patikimai bei užtikrintai.

Sulaukusi, kol galinėje stotelėje išlips visi keleiviai, ryžausi paprašyti trumpo interviu. Merginą tąsyk spaudė darbo grafikas, tačiau ji sutiko pasikalbėti, kai bus laisva.

Tad susipažinkime: Vilma Grincevičiūtė, grynų gryniausia klaipėdietė – čia  gimusi, čia augusi, čia baigusi mokslus ir dabar čia gyvenanti kartu su savo dukrele. Atrodo ne daugiau 23-ejų, nors yra kiek vyresnė.

Teises išlaikė iš pirmo karto

Aistrą vairuoti Vilma sako pajutusi dar paauglystėje, besimokydama mokykloje.

„Septyniolikos metų išsilaikiau teoriją, tada buvo galima tai daryti, ir su nekantrumu pradėjau laukti, kol sueis 18-lika”, – prisiminė Vilma.

Praktinio vairavimo egzaminą, vos tik sulaukusi pilnametystės, mergina išlaikė iš pirmo karto. Tačiau kadangi tada dar automobilio neturėjo, įgytomis vairavimo teisėmis iškart pasinaudoti negalėjo – teko porą metų palaukti.

„Atsiradus automobiliui, vairo iš rankų nebepaleidau”, – tęsė pasakojimą jaunoji vairuotoja, pridūrusi, kad vairavimas jai – ir aistra, ir pomėgis, ir geriausias laisvalaikio praleidimo būdas.

„Po darbų sėdu ir važiuoju, kur akys mato”, – savo mėgstamiausią atsipalaidavimo būdą apibūdino ji.

Tačiau iki tol, kol rado, kaip pati sako, svajonių darbą, Vilmai teko padirbėti ir Bendrajame pagalbos centre, ir valdiškame ofise.

Kolegijoje baigusi viešąjį administravimą, pagal specialybę įsidarbino Socialinių paslaugų informacijos centre, kur ėjo atsakingas direktorės pavaduotojos pareigas.

„Viskas buvo kaip ir gerai, sekėsi gana neblogai,  bet…” – nutyla, mąstydama, kaip apibūdinti tą jausmą, kai darbas nedžiugina. Pasak Vilmos, sėdėjimas ofise nuo-iki jai neteikė malonumo ir pasitenkinimo, trūko bendravimo su žmonėmis, aktyvesnės veiklos.

„Ir tada pagalvojau, kad reikia ieškoti darbo, susijusio su vairavimu. Pirma mintis, kuri šovė į galvą, – būsiu taksi vairuotoja”, – tęsė pasakojimą apie svajonių darbo paieškas jauna moteris.

Deja, bet Darbo biržoje iš pradžių nieko jai pasiūlyti negalėjo. Visgi kita konsultantė prisiminė, kad viena firma ieško mikroautobusų vairuotojų. Tiesa, ten buvo nurodytas reikalavimas turėti D vairavimo kategoriją, kurios Vilma, žinoma, neturėjo.

„Darbo birža pasiūlė man lankyti kursus šiai kategorijai ir net papildomai C kategorijai įgyti, bet aš pamąsčiusi, jog greičiausiai vis tiek moterų vairuoti maršrutinio taksi nepriims, nusprendžiau į tuos kursus neiti”, –  toliau prisiminimais dalijosi Vilma. Be to, baugino ir atsakomybė, kad tektų vežioti žmones.

Tada konsultantė ją pasiuntė į darbuotojų mugę. Nuėjusi į ją, Vilma pamatė esanti viena tarp daugybės vyrų: Darbo biržos atstovė ją nusiuntė į tą pačią mugę, kuri ir ieškojo mikroautobusų vairuotojų! Negana to, paaiškėjo, jog viena firma ieško būtent moterų vairuotojų!

Padrąsinta bendrovės „Ridvija” vadovo, Vilma išsilaikė D vairavimo kategoriją, kuri suteikia teisę vairuoti ne tik mikroautobusus, bet ir didžiuosius autobusus.

Taip ji atsidūrė tarp UAB „Ridvijos”, laimėjusios Klaipėdos savivaldybės skelbtą konkursą 8-ajam maršrutui aptarnauti, vyrų. Kol kas ji čia – vienintelė moteris, tačiau prašė pranešti, jog bendrovė vis dar ieško moterų, galinčių ir norinčių vairuoti mikroautobusą.

Moterys geranoriškesnės

Ar dažnai keleiviai nustemba, pamatę jus, jauną žavią blondinę, prie vairo?

Vis dar nustemba. Labiau reaguoja moterys, beje, labai teigiamai, pasako kokį gerą žodį, pagiria. Per tą laiką, kai nuo balandžio vairuoju savo aštuntuką, gal tik viena moteris nelabai draugiškai mestelėjo: „Moteris už vairo”. O visos kitos – tiek vyresnės, tiek ir jaunos merginos yra labai geranoriškos, rodo iškėlusios nykščius, šypsosi, gatvėje mojuoja, išlipdamos padėkoja, palinki geros kelionės, pasako, kad buvo labai malonu važiuoti. Jau dabar, jei žmogus išlipdamas man nieko nepasako, pradedu galvoti, gal kas buvo negerai, gal blogai vairavau, gal veždama supurčiau ar panašiai.

O kaip reaguoja keleiviai vaikinai, vyrai?

Jei blaivūs, normalūs – tik pasižiūri ir viskas. Sakyčiau, tarsi kaip ir nereaguoja. Iš to man susidaro įspūdis, kad jiems lyg ir nelabai patogu, kad juos veža moteris. Tarsi kompleksuotų. Tiesa, neseniai įlipo jaunas vyras su mažu vaiku. Jis prisipažino pamanęs, jog sūnui bus nesaugu važiuoti su blondine, bet pamatęs, kaip vairuoju, nusiramino ir pasakė, jog jautėsi net saugiau, nei važiuodamas su vairuotoju vyru. Tikrai daugelis keleivių žiūri labai palankiai, yra geranoriški.

Ar išgėrę keleiviai vyrai nepriekabiauja, nekviečia į pasimatymus?

Pora bandė tai daryti, prašė telefono numerio, bet aš pasakiau, kad viskas filmuojama, įrašinėjama ir jie apsiramino. Šiaip man sekasi, išgėrusių ir nemandagių keleivių kol kas pasitaikė nedaug. Gal ir dėl to, kad su mikriukais labiau išsilavinę žmonės važiuoja? Be to, mane dažniausiai, mano pačios prašymu, skiria dirbti pirmoje pamainoje iš ryto. O išgėrusių žmonių visgi daugiau pasitaiko vakarais. Tiesa, nelabai smagu dirbti tik pirmadienio rytais – žmonės tada, pastebėjau, būna liūdnesni, labiau susirūpinę, net piktesni.

O jei telefono paprašytų koks nors mandagus simpatiškas jaunas vyras?

Na ne, man darbas su pažintimis nesuderinamas. Be to, aš juk vežu keleivius, žmones, už juos atsakau, todėl dirbdama į kalbas su keleiviais nesileidžiu. Man svarbiausia – žmonių saugumas. Į tai žiūriu labai atsakingai.

O kaip kolegos vyrai variuotojai jus, jauną simpatišką moterį, priėmė į kolektyvą?

Iš pradžių buvo truputį nustebę, bet priėmė gerai. Šiaip labai padeda, sako, klausk, jei kas neaišku. Kolektyvas mūsų draugiškas, vadovai geri. Dauguma vairuotojų yra vyresni, kai kurie jau netoli pensinio amžiaus. Vienas kasdien saldainiais pavaišina (juokiasi – aut.pst). Galutinėj stotelėj dar susitinkam ir su didžiųjų autobusų vairuotojais, jie irgi draugiški, ir mieste praleidžia, žodžiu, kaip moteriai, sakyčiau, net yra privilegijų.

Sakoma, padaryk hobi savo darbu ir nereikės dirbti. Gal tai apie jus?

Ko gero. Kol kas darbu esu labai patenkinta, jaučiuosi savo vietoje, darbo diena praeina greitai, mėgaujuosi tuo, ką darau. O girdėdama, kaip kai kurie  žmonės sekmadieniais skundžiasi, kad ryt vėl jiems reikia eiti į darbą, visada nudžiungu, jog šio jausmo jau senokai nejaučiu – į darbą einu su didžiausiu malonumu.

Vilma Grincevičūtė dalyvavo ir naujųjų maršrutinių taksi pristatyme Klaipėdoje balandžio mėn. Martyno Vainoriaus nuotr.