23 metų klaipėdietis Julius Sadas atvirai pasakoja apie jį užklupusius gyvenimo sunkumus bei kaip siekė savojo tikslo.

Jau nuo 16-os metų Julius norėjo būti savarankiškas, todėl kiek galėdamas stengėsi pats save išlaikyti. Nors ir gyveno tėvų namuose, norėjo padėti viskuo, kuo tik gali, ir pats ieškojo būdų užsidirbti pinigų. Ir pagaliau jaunatviško maksimalizmo dėka šių metų spalio pradžioje Klaipėdoje jis atidarė nuosavą BarberShop‘ą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Julius neslepia, kad gyvenime jam teko susidurti ne su vienu iššūkiu. Bebaigiant dvyliktą klasę, jis išsikraustė iš tėvų namų Mažeikiuose, tada net teko pagyventi ir gatvėje.

„Prieš pat egzaminus vakarinėje Klaipėdos mokykloje nusprendžiau persikelti gyventi į Klaipėdą, mat Mažeikiuose nebuvo labai daug darbo. Atvykęs į Klaipėdą, įsidarbinau ir ruošiausi egzaminams, mat pinigų turėjau pakankamai, tačiau išsinuomoti butui pinigų nepakako, buvo sunku rasti pigesnį būstą. Taigi ėjau į darbą, į egzaminus, o miegodavau gatvėje ant suoliuko, kartais miške. Nebuvo taip blogai, kaip gali nuskambėti, kadangi turėjau pinigų, tai kas tris dienas miegodavau viešbutyje. Dažnai naktis leisdavau su draugais gamtoje, bet, žinoma, buvo ir tokių naktų, kai tekdavo miegoti ant suoliuko. Tai sunkiau, nei gali atrodyti, kadangi smegenys nelabai pailsi, visuomet miegi įsitempęs, prabundi nuo kiekvieno trakštelėjimo. Ir rytai būdavo labai šalti. Kadangi buvo pavasario pabaiga, tai pabusdavau 6 val. ryto, pasivaikščiodavau, kad apšilčiau, pasimokydavau ir keliaudavau į darbą“, – pirmuosius žingsnius Klaipėdoje prisiminė Julius.

Esi labai darbštus žmogus, užsiiminėji įvairiausiais darbais, tačiau kodėl susidomėjai kirpimu?

Kirpti pradėjau būdamas gal 14-os metų, labai linksma istorija. Mudu su broliu norėjome išsiskusti skiauteres, tačiau nė viena kirpykla nesutiko to padaryti. Taigi, nusprendėme patys jas pasidaryti, nuo to viskas ir prasidėjo. Kai gyvenau Klaipėdos profesinės mokyklos bendrabutyje, kirpdavau bendrabučio studentus už kelias cigaretes, bet tai buvo tik žaidimas. Keista, tačiau visi būdavo labai patenkinti mano darbu ir man pačiam patiko tai daryti, tuo momentu net nesusimąsčiau, kad tai galėtų tapti mano profesija, tai tebuvo tik paprastas pomėgis. Supratimą, kad  galėčiau tuo užsiiminėti rimčiau, man davė mama. Po mokyklos baigimo ji manęs paklausė, ar nenorėčiau tapti kirpėju. Tada aš vėl išvykau mokytis į Klaipėdą. Tačiau likimas susiklostė taip, kad patyriau labai rimtą traumą – dviejose vietose lūžo stuburas.

Vėl grįžau į Mažeikius, gyvenau su tėvais ir pusę metų buvau prikaustytas prie lovos. Daktarai pasakė, kad pamirščiau kirpėjo profesiją, nes mano nugara esą neatlaikys stovimo darbo. Nuo manęs nusisuko visi draugai ir tada mano gyvenime prasidėjo alkoholis, netekau vienintelio dalyko, kuris man teikė džiaugsmą. Pradėjau savęs gailėtis, tapau auka. Tačiau labai džiaugiuosi, kad laiku susiėmiau ir suvokiau, kad jeigu nieko nedarysiu, taip ir liksiu niekam nereikalingas. Nusprendžiau, kad jeigu man teks kirpti invalido vežimėlyje, aš taip ir darysiu.

Kokie keliai tave atvedė  į BarberShop‘ą? Juk tai reikalauja daug profesionalumo ir patirties.

BarberShop‘as yra bendras vyrų kirpyklų, kuriose ne tik kerpami plaukai, bet ir skutamos barzdos, pavadinimas. Kaip aš ten atsidūriau? Mano keliai niekada nežinomi (juokiasi- aut.pst.).

Asmeninio archyvo nuotr.

Išsigydęs traumą, išvykau į Angliją, ten įsidarbinau britų BarberShop‘e, man jau tada tai daug reiškė. Ten dirbdamas daug ko išmokau, apkirpdavau daugiausiai žmonių ir turėjau nemažai savo klientų. Tačiau norėjau tobulėti toliau, tada įsidarbinau pas turkus, jie yra puikūs barzdų skutimo meistrai, tad ten vėl pasijaučiau naujoku. Išmokęs iš turkų kiek sugebėjau, įsidarbinau dar ir pas kurdus, ten vėl daug ko teko iš naujo mokytis, nes dirbau su žmonėmis, kurie turėjo tiek patirties, kiek man pačiam buvo metų. Metus laiko keliavau, rinkausi žinias ir įgijau daugiau patirties, nei būčiau gavęs dirbdamas vienoje vietoje. Pamačiau, kaip kerpama ir barzdos skutamos kitose kultūrose, pamačiau, kas yra populiaru ir įdomu kitiems. Tuomet grįžau atgal į Lietuvą ir įsidarbinau BarberShop’e Klaipėdoje.

Kaip nusprendei imtis nuosavo verslo?

Kadangi vesdavau seminarus pradedantiesiems kirpėjams, mane pastebėjo tarptautinė kompanija „Depot“, jie man pasiūlė atvykti į pokalbį dėl darbo. Tiesą pasakius, keliaudamas ten, net neįsivaizdavau, ką man pasiūlys. Jie ieškojo mokytojo – dėstytojo, kuris galėtų vesti seminarus apie kirpimą, barzdų formavimą pradedantiesiems kirpėjams. Jie išsiuntė mane į Italiją, kur turėjau keturių dienų mokymus ir dabar esu dar ir diplomuotas dėstytojas. Pasiūlė man bendradarbiauti ir dirbti su jų produkcija. Planavau atsidaryti savo BarberShop‘ą trisdešimties metų, tačiau viskas įvyko ne pagal mano planą.

Dabar esu „Depot“ kompanijos ambasadorius Lietuvoje, jie man suteikė pradmenis, pagrindinė įranga yra šios kampanijos, tačiau laikui bėgant aš turėsiu už visą tai sumokėti. Visa kita yra sukurta ir išlaikoma iš mano paties pinigų. Keista pagalvojus, kad prieš keturis metus miegodavau ant senamiesčio suoliukų, o dabar čia pat turiu savo nuosavą verslą.

Kuo tavo BarberShop’as yra išskirtinis ar geresnis už kitus?

Galbūt dėl atmosferos, čia vyrai ateina tam, kad atsipalaiduotų, dažnai sulaukiu ir tokių klientų, kuriems nėra ką kirpti ar tvarkyti. Pusę laiko aš skiriu darbui, kitą pusę –  bendravimui, man yra labai svarbu komunikuoti su savo klientu, čia atėję vyrai bendrauja tarpusavyje. Visi čia esame laisvi, atsipalaidavę, nėra kažkokių reikalavimų iš klientų ar komandos narių pusės, čia visi esame tiesiog savimi.

Dauguma žmonių keikia pirmadienius, bet ne pirmadieniai yra blogi, o jų darbas, nes jie dirba nemėgstamą darbą. O mums visiems čia yra gera ir malonu dirbti. Be to, mes pirmieji Klaipėdoje skutame karštais garais ir ozonu, taip pat atliekame kvapų terapiją.