„Kol esi jaunas, gali blaškytis po pasaulį. Kai ateina laikas kurti šeimą, susilaukti vaikų, turi apsispręsti, kur įleisi šaknis“, – įsitikinusi gargždiškė Erika Vitkuvienė. Moteris pati ne vienerius metus praleido Vokietijoje, Anglijoje, turi po visą pasaulį išsibarsčiusių artimųjų ir draugų. Palyginusi kiekvieno jų ir savo istoriją sako, kad iš Lietuvos žmones veja labai paprasta priežastis – sudėtinga finansinė asmeninė situacija ir ekonominė visos Lietuvos politika.

Pirmoji išvyka – drąsi avantiūra

Gargžduose Erika su vyru ir aštuonmečiu sūnumi jau skaičiuoja penktus metus. Nors abu kilę iš kitų Lietuvos rajonų, nusprendė būstą pirkti Klaipėdos rajone. Manė, gal bus lengviau. Tačiau, gimus vaikui, Erikai taip ir nepavyko rasti darbo.

„Faktas, kad aš ilgą laiką, net aštuonerius metus, gyvenau ir dirbau Londone, man nepadeda. Darbdaviai iš karto klausia, ar jūs suprantate, kad negalite tikėtis tokio atlyginimo kaip Londone? Net mokytojos padėjėjos darbo, kuris įvertintas 300 eurų, taip lengvai negausi“, – atviravo Telšiuose dailės pedagogikos mokslus baigusi moteris. Šiuo metu ji prižiūri namų buitį, o šeimą išlaiko vyras, dirbdamas dviejuose darbuose.

Prisiminusi pirmąją išvyką į užsienį Erika šypsosi, esą tai buvęs jaunatvinis maksimalizmas ir drąsa priimti naujus iššūkius. Gavusi pasiūlymą padirbėti Vokietijoje, svečių namuose, Erika net nemokėjo vokiečių kalbos. Bet sutiko. Dirbdama kišenėje nuolat laikydavo nedidelį vokiečių kalbos žodyną ir taip per mėnesį pramoko kalbą tiek, kad jau galėjo susikalbėti be problemų.

Mato daugiau pliusų

Po dvejų metų gargždiškė suprato, kad gyvenimas ir darbas mažame pravažiuojamame miestelyje Vokietijoje nėra tai, ko būtų verta laikytis įsikibus. Grįžus į Lietuvą vėl teko dirbti už minimumą, bet neturint šeimos kurį laiką toks gyvenimas tenkino. Tačiau likus metams iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą moteris išvyko į Londoną.

Pradėjusi darbą viešbučiuose, vėliau – kavinėse, Erika palaipsniui kilo karjeros laiptais, kol įsidarbino posėdžių koordinatore „Barclays“ – tarptautiniame Didžiosios Britanijos banke. Lietuvių bėda, pasak Erikos, ta, kad beveik visi iš karto nori tapti direktoriais, o svečioje šalyje karjera dažniausiai padaroma palaipsniui, net ir neturint atitinkamo vienokios ar kitokios srities išsilavinimo.

„Po kurio laiko vis dažniau galvoje ėmė suktis mintis: „Kiek galima“? Kad ir kiek laiko pragyventum šalyje, netapsi tikru britu. Širdis šaukėsi Lietuvos. Tuo metu jau ir su būsimu vyru bendravome, jam Londonas nepatiko. Apsisprendžiau grįžti atgal į Lietuvą“, – prisiminė E. Vitkuvienė.

Po euro įvedimo šeima ne kartą susimąstė, ar nevertėtų išvykti, bet sudėlioję visus pliusus – kokybiškesnė sveikatos priežiūros sistema, stiprus ugdymo procesas mokykloje, artimųjų buvimas šalia – nusprendė taip lengvai nepasiduoti.

„Kai tu gauni limituotą atlyginimą, o kainos kyla itin sparčiai, darosi vis sunkiau. Bet vis tiek stengiamės įžvelgti daugiau pliusų negu minusų“, – pasakojo moteris.

Pasak Erikos, Lietuva išties yra itin draugiška valstybė vaikus auginančioms šeimoms. Tiek Anglijoje, tiek Danijoje, kur su vyru ir trimis vaikais jau 15 metų gyvena jos vaikystės laikų draugė, motinystės atostogoms skiriami 9–10 mėnesių. Po jų tėvai turi grįžti į darbą. Nėra ir vienkartinės gimusiam vaikui skiriamos išmokos.

„Didelis skirtumas sveikatos priežiūros sistemoje. Anglijoje eilės pas savo šeimos daktarą ar kitą specialistą gali laukti mėnesį, du. Vaikai pas juos vedami tik tada, kai suserga. Lietuvoje tuo tarpu kūdikis iki metų laiko pediatro būna apžiūrimas kartą per mėnesį. Ir atotrūkis tarp mokyklinių programų akivaizdus. Čia vaikai mokomi stipriau. Anglijoje jie pradeda lankyti mokyklą 4–5 metų, tačiau pradžioje tik žaidžia, rimtesni mokslai prasideda vėliau“, – patirtimi dalijosi buvusi emigrantė.

Kamuoja tėvynės ilgesys

Erikos giminėje ir pažįstamų rate jau ne vienas žmogus, gyvenimą kuriantis nebe Lietuvoje. Prieš 15 metų į Vokietiją aukle dirbti išvykusi pusseserė ten ir liko: sukūrė šeimą su lietuviu, augina tris vaikus. Du dešimtmečius Čikagoje gyvena ir pusbrolis, ten gimė ir jo vaikai. Kas dvejus metus į Lietuvą grįžtantis vyras neslepia, kad širdis „kaukia“ iš ilgesio, bet vien dėl vaikų ateities keliai į Lietuvą jau uždaryti. Po 2–3 kartus per metus į šalį parskrenda Danijoje gyvenanti vaikystės laikų draugė. Tačiau visus likti svečiose šalyse motyvuoja geresni atlyginimai.

Pasak Erikos, gyvenant užsienyje tėvynės ilgesys būna beprotiškas. Todėl lietuviai ir buriasi į bendruomenes, nori girdėti gimtąją kalbą, švęsti kalendorines šventes, tiesiog pabūti kartu. Gyvendama Londone gargždiškė irgi priklausė šio miesto lietuvių bendruomenei.

Baigdama pokalbį Erika pabrėžė, kad ji pritaria emigracijai, tačiau tik tokiu atveju, jeigu jaunas žmogus vyksta tik užsidirbti, kad galėtų grįžęs į Lietuvą savo svajones įgyvendinti čia, krašte, kuriame ir gimė.