Nuomonės

Ar būti mokytoju ateities pasaulyje?

Dr. Vytautas Jokubauskas
2019-05-13


Aukštojo mokslo reformos vykdytojų dūmų uždanga išsisklaidė ir kelti purslai bei muilo burbulai susprogo. 2017–2018 m. dovana – aukštojo mokslo reforma, valstybės atkūrimo šimtmečio proga valstiečių įteikta švietimo ir mokslo sistemos bendruomenei, išsikvėpė. Tad jau galima pamatyti ir tam tikrų darbų „rezultatus“.

Jungimas įvyko – du universitetai buvo prijungti prie trečio, kiti du trypčioja dėl jungimosi su kitais dviem, o Šiauliai lemiamu momentu palikti likimo valiai. Seimas persigalvojo ir universitetą Šiauliuose palieka kol kas savarankišku, nors pats universitetas pernelyg ir nesipriešino tapti didžiausios aukštosios mokyklos Lietuvoje filialu, bet su išskirtiniu statusu.

Kita su trenksmu pradėta reforma buvo pertvarkyti mokytojų rengimą. Reforma švietime tęsiasi jau trisdešimt metų. Pamenu, apie 2008 ar 2009 m., kai dar dirbau mokytoju, tuometinė Švietimo ir mokslo ministerija į mokyklą buvo atsiuntusi kvietimą dalyvauti renginyje, skirtame paminėti švietimo reformos pradžios dvidešimtmetį! Ne pabaigos, o pradžios. Nes pabaigos nebuvo ir dabar nėra, ir nenusimato ateityje. Gali ir dabartiniai ministerijos vadovai surengti trisdešimtmečio nuo švietimo reformos pradžios minėjimą.

Politikai su reforma sau, o mums, žmonėms, reikia gyventi, vaikams – mokytis. Tam reikia aibės dalykų, bet svarbiausia – mokytojų. Kol kas kitaip neišeina, nes be mokytojų niekaip.

Žinoma, iš dalies teisūs tie, kurie sako, kad atsiradus internetui, žinių kalimas darosi beprasmis, nes viskas yra „Google“. Taip, yra, gal ne viskas, bet daug. Tačiau pagrindinis klausimas, ko ten ieškoti, nes informacijos srautas internete milžiniškas ir nuolat augantis.

Kitas nemažiau svarbus klausimas, o „kodėl tai svarbu“?

Taigi, mokytojams tenka nuolatos atsakinėti į du pagrindinius klausimus: ko ieškoti ir kodėl tai svarbu (kitaip tariant atsakinėti į dažnai jaunimo užduodamą klausimą – „kam to reikia“?). Nes, kur tai daryti ir kaip tai daryti, jaunoji karta žino.

„YouTube” nesunkiai galima rasti Antonio Vivaldi „Metų laikus“, o bet kurioje Lietuvos bibliotekoje – Kristijono Donelaičio „Metus“. Bet tik kai žinai, kad tokie kūriniai yra. Nežinodamas irgi gali tai aptikti – bet tik netyčia ir nesupratęs, kas tai, konstatuoti „nieko gero“, ir gyventi sau toliau.

Todėl mokytojo pareiga atskleisti, kodėl tai svarbu, t. y. kodėl reikia žinoti ir, išgirdus, atskirti Antonio Vivaldį nuo Eltono Džono, ar skaityti Džordžą Orvelą. Ir vieno atsakymo čia nėra, viskas labai individualu ir priklauso nuo konteksto bei interesų.

Tačiau mokytojas padeda suprasti ir atsirinkti, kas toje begalinėje globalaus pasaulio informacijos jūroje vertinga, o ką galima vartoti tik kaip greitą maistą, arba ko net reikėtų vengti. Juk mūsų mąstymas lemia, kokie mes ir kokie mūsų gyvenimai.

Norint pakeisti visuomenės gyvenseną, pirmiausia reikia suformuoti (ar pakeisti) individų mąstymą. Ir pagaliau – būtinas kritinis požiūris, kad netaptume propagandos auka ir neatsidurtume „Gyvulių ūkyje“, valdomi Napoleono ir Žvieglio.

Taigi, mokytojo misija – mokyti ir ugdyti – niekur nedingo. Tik kiek pakito.

Dabar mokymo akcentai – kas yra svarbiausia „pasauliniame žinių banke“ ir kodėl to reikia jaunam žmogui siekiant tam tikrų tikslų, nes žinios nėra tikslas, o tik priemonės jam siekti; kritinio mąstymo ugdymas, nuolat užduodant klausimus: „kas tai“, „iš kur tai“, „kodėl man tai siūlo“, „kas ir kodėl tai sukūrė“ ir t. t. Bandant suprasti, kaip mano gyvenimą pakeis vieno ar kito „produkto“ (tai ir informacija, ir meno kūrinys, ir rūbai ar maistas) vartojimas. Tai nuolatinis apsisprendimas, tarytum pasakoje – atsigersi iš šios duobutės vandens, pavirsi oželiu, o jei iš anos – ėriuku, jei eisi į kairę – sutiksi vilką, o jei į dešinę… Taip globaliame XXI a. matau mokytoją, kuris gyvena ir dirba Lietuvos pajūryje, Vakarų Lietuvos regione.

Politikai bei akademinė bendruomenė gali ir turi padrąsinti rinktis pedagogo kelią ir sudaryti sąlygas įgyti reikiamų žinių bei kompetencijų. Tačiau prestižą mokytojui gali sukurti ar palaikyti ne vyriausybinės programos ar šūkiai, o tik pats mokytojas. Jei jis žino, ką turi daryti, kaip tai daryti ir yra eruditas, savo dalyko specialistas.

Kaip to pasiekti? Pirmiausia, žmogaus polinkiai (prigimtiniai ar suformuoti) turi įtakos motyvacijai. Taip pat būtinas išsilavinimas bei nuolatinė savišvieta ir, žinoma, visada bendraujant su mokiniais yra gerai tam tikra asmenybės charizma,
lyderystė.

Ir šiuo metu, net 4.0 pramonės revoliucijos vyksmo kontekste, nesimato realių ženklų, kad mokytojo profesija būtų išstumta iš darbo rinkos.

Pateiksiu istorijos ir archeologijos – sričių, kurias išmanau geriausiai – pavyzdį. Naujausios technologijos keičia ir ateityje keis šių profesijų atstovų kasdienę veiklą, ją darys efektyvesnę (didins darbo našumą), gal net įdomesnę, bet ne daugiau. Dar negalima matyti tos ateities, kai mašinos ar dirbtinis intelektas ieškos naujų šaltinių archyvuose, rankraštynuose, pas privačius žmones ar vykdys archeologinius kasinėjimus. Gal net atvirkščiai, mašinoms vis labiau keičiant žmonių darbą, pastarieji turės daugiau laisvo laiko ir ims intensyviau domėtis juos supančia aplinka bei savo praeitimi. Ieškos naujų savirealizacijos erdvių. Viena jų – istorinės amatų, gyvensenos ar karybos rekonstrukcijos – sparčiai plinta ir įtraukia vis daugiau žmonių. Geriausi to pavyzdžiai – gyvosios archeologijos dienos Kernavėje ar amatų ir mūšių rekonstrukcijų festivaliai įvairiose vietovėse – Klaipėdos piliavietėje, Apuolėje, Trakuose ir t. t.

Mašinų pasaulyje humanitarai vis intensyviau turės padėti visuomenei susigaudyti, kas ir kodėl labiausiai vertinga, atmintina, saugotina.

Ar apsisprendus būti mokytoju, būtina važiuoti 200 ar 300 km? Tikrai ne! Bet būtina išsiaiškinti, kokie mokslo vertinimai Lietuvos universitetuose vykdančiuose edukologijos krypties mokslinius tyrimus ir jais grįstas studijas.

2018 m. MOSTA (Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras) įvertino 8 universitetų mokslinius pasiekimus edukologijos srityje. Jie gana panašus – skirti 2 arba 3 balai, t. y. moksliniai tyrimai yra patenkinami arba pripažinti nacionaliniu mastu su ribotu tarptautiniu pripažinimu. Čia svarbu ir tai, kad Kaune, Šiauliuose, Vilniuje ir Klaipėdoje jie panašūs. Tai viena, tarpusavyje persipynusi mokslo kryptis.

Nors žmonijos išmintis byloja, kad savam krašte pranašu nebūsi, tačiau visada yra faktų kalba. Pirmiausia, tai žinojimas, kaip daryti, ateina su patirtimi.

Klaipėdos universitetas (nepriklausomai nuo kintančio pavadinimo bei struktūros) mokytojus rengia jau pusšimtį metų. O pirmoji specializuota aukštoji mokykla pedagogams rengti Lietuvos vyriausybės 1935 m. buvo įkurta Klaipėdoje (dabartiniame Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto pastate, esančiame Salomėjos Nėries g.) – Respublikos pedagoginis institutas.

Martyno Vainoriaus nuotr.

1936 m. Lietuvoje viešai diskutuota apie poreikį kurti Klaipėdos universitetą.

Taigi, Klaipėdos universitetas nėra naujokas, skirtingai nei kai kurie naujieji nacionaliniai centrai. Nesantis nacionaliniu centru teisiškai, Klaipėdos universitetas faktiškai yra regioninis pedagogų rengimo centras ir tai įrodo ankstesnių stojimų rezultatai, absolventų gausa dirbančių mokyklose bei ministerijos naujos vadovybės pozicija – pripažinimas ir tvirta, palanki pozicija, skirstant valstybės finansuojamų studijų vietas.

Galimas ir kitas kelias siekiant mokytojo profesijos – rinktis studijų programą su gretutinėmis pedagogikos studijomis ir taip tapti tam tikro dalyko mokytoju. Mokslo kokybės požiūriu, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas (KU BRIAI) 2018 m. MOSTA atlikto užsienio ekspertų vertinimu pateko tarp 9 geriausių iš 117 Lietuvos mokslo vienetų. Pripažintas vykdančiu aukšto lygo tarptautinius mokslinius tyrimus. Institutas vykdo moksliniais tyrimais grįstas studijas visose trijose pakopose: bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros.

Nuo 2019 m. stojantieji į „Archeologijos ir istorijos“ bakalauro studijų programą turi galimybę rinktis gretutines pedagogikos studijas, t.y. po 4 metų įgyti ne tik humanitarinių mokslų bakalauro diplomą, bet ir mokytojo kvalifikaciją. Taigi, baigus studijas atsivers aibė perspektyvų – dirbti istoriku, vykdyti archeologinius kasinėjimus, mokytojauti arba tęsti studijas – „Baltijos šalių istorijos“ magistro programa su galimybe rinktis karo istorijos profilį.

Švietimo mokslo ir sporto ministerijos surinkti statistiniai duomenys rodo, kad artimiausius du dešimtmečius Vakarų Lietuvoje kiekvienais metais dėl natūralios kaitos reikės iki 10–15 naujų istorijos mokytojų. Paruošti aukštos kvalifikacijos profesionalą reikia mažiausiai 6 metų (nors dalį studijų laiko jau galima derinti su praktine veikla – darbu mokykloje), t. y. 4 metų bakalauro ir 2 metų magistrantūros studijų.

Akivaizdu, kad darbo vietų istorijos, o ir kitų dalykų mokytojams Lietuvoje netrūks. Apie tai, kad artimiausiu metu regione reikės šimtų naujų mokytojų garsiai kalba ir Vakarų Lietuvos savivaldybių merai, kviesdami nedelsiant imtis priemonių ir suintensyvinti specialistų mokykloms regione rengimą.

Būtina pasakyti, kad pedagoginėse studijose būsimieji istorijos mokytojai Klaipėdos universitete nebus vieniši. Universitetas vykdo dar kelias bakalauro studijų programas su pedagogine pakraipa. Tai – „Lietuvių filologijos“ bakalauro studijų programa taip pat su galimybe rinktis gretutines pedagogikos studijas ir dvi pedagogikos krypties studijų programas: „Vaikystės pedagogika“ (specializacijos – pradinio ugdymo pedagogika, socialinė pedagogika) bei „Kūno kultūros ir sporto pedagogika“ (su galimybe rinktis reabilitacijos krypties studijų dalykus).

Faktas – tai šimtai Klaipėdos universiteto studentų visos trijose studijų pakopose.

APIE AUTORIŲ

Dr. Vytautas Jokubauskas, edukologijos bakalauras ir humanitarinių mokslų daktaras (istorikas), šiuo metu dirba mokslinį ir pedagoginį darbą Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute. Švietimo ir mokslo sistemoje dirba nuo 2001-ųjų, 15 metų mokytojavo.


2019-05-13

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt