Erika Tučaitė-Liūlė prieš porą metų grįžo į gimtuosius Agluonėnus kartu su šeima – vyru Arūnu ir dviem vaikais – ir apsigyveno už emigracijoje užsidirbtus pinigus pasistatytame name visai netoli savo tėvų namų. Įgimti gabumai ir atkaklus darbas Anglijoje jai padėjo siekti nemenkos karjeros ir sėkmingai integruotis svečioje šalyje, bet šiandien ji džiaugiasi atradusi save gimtinėje.

Į Londoną – išmokti tikros anglų kalbos

Su šeima Agluonėnų bendruomenės šventėje . Asmeninio archyvo nuotr.

Į Londoną Erika išvyko 2005-aisiais, kaip ji sako, įgyti daugiau šnekamosios kalbos įgūdžių, nes studijuodama Kauno technologijos universitete techninį vertimą ir redagavimą suprato, kad norint laisvai kalbėti ir prireikus versti žodžiu turi šnekamąją kalbą mokėti tobulai.

Rūkuose paskendęs svajonių, klajonių, beribių galimybių Londonas greitai įsuko į savo sūkurį jauną simpatišką merginą, įsidarbinusią viešbučio bare padavėja.

Būdama pareiginga ir mėgstanti darbus baigti iki galo Erika po metų grįžo užbaigti studijų. Dėl jų ir dėl pirmo sūnaus gimimo ji porą metų praleido Lietuvoje. Tuo metu su vyru svarstė pasiimti paskolą būstui, bet be pradinio įnašo jaunai šeimai jos nieks neteikė. Ką daryti? Jau išbandytas Londonas? Tebūnie!

Tačiau vienas dalykas gyventi Londone dar be šeimos, o visai kitas – su šeima, mažu vaiku. Nors darbą Erikai susirasti niekad nebuvo problema, tačiau kasdienės grūstynės (į darbą pirmyn ir atgal tekdavo sugaišti apie valandą), darbo ir vaiko priežiūros suderinimo klausimai pradėjo varginti.

Mažame mieste – geriau

Tuo metu Erika su šeima dažnai svečiuodavosi draugės namuose netoli Kembridžo. Jie jau turėjo savo automobilį ir nepajuto, kaip vis dažniau pradėjo laiką leisti Anglijos provincijoje. Netrukus sprendimas buvo priimtas – reikia kurtis mažesniame mieste, kur būtų daugiau ramybės ir laisvės vaikams.

Taigi persikėlus į mažą miestą prasidėjo dar vienas gyvenimo etapas. Pradžioje Erika dirbo vadybininke įdarbinimo agentūroje, kuri užsiėmė slaugytojų įdarbinimu, vėliau − slaugos namuose administracijos vadove. Darbą susirado ir vyras Arūnas. Čia gimė ir antras jųdviejų sūnus.

„Viskas buvo puiku. Man sekėsi darbe, kilo atlyginimas, bendradarbiai apskritai galvojo, kad aš esu anglė, tik atvykusi iš kažkurios kitos vietovės, vyresnis sūnus lankė mokyklą ir turėjo daug draugų, netrūko jų ir visai mūsų šeimai, − pasakojo Erika. − Taip net nesusimąstydama būčiau čia gyvenusi ir gyvenusi, bet vis dėlto, nepaisant kone tobulo „pritapimo“, jaučiausi užsienietė.“

Tačiau vyras negalėjo „įsijausti“… Jo anglų kalbos įgūdžiai nebuvo tokie tobuli kaip Erikos ir jis jautėsi svetimesnis. Vyresnis vaikas lankė pradinę mokyklą ir reikėjo spręsti, ar jam tęsti mokslus čia, ar grįžti į Lietuvą kuo greičiau, kad pritaptų mokykloje ir pradėtų penktą klasę jau lietuviškoje aplinkoje.

Vardydama Anglijos privalumus, iš kurių pagrindinis, žinoma, keliskart didesnis atlyginimas už gaunamą dabar Lietuvoje, Erika nepamiršta paminėti ir trūkumų: brangi būsto nuoma, didesni mokesčiai, auklė vaikui, pas gydytoją specialistą reikia užsirašyti mažiausia prieš keturis mėnesius, o dar − nepaisant to, kad gyveno jau nebe Londone, o mažame miestelyje, eismas čia buvo didelis ir vienam vaikui vaikščioti nėra taip jau saugu…

Dar kiek padirbėjus Anglijoje būtų sukaupta reikiama lėšų suma visam namui Lietuvoje (dabar visgi reikėjo imtis paskolą namui užbaigti), tačiau tėviškės trauka nugalėjo.

Lietuva ėjo į priekį sparčiau

„Per dešimt metų, kuriuos praleidau Anglijoje, ten gyvenimo kokybė beveik nepakito, o Lietuvoje matyti ženklūs pokyčiai, − tikina Erika. − Ir ne tik mano gimtųjų Agluonėnų ar kiekvieno Lietuvos kampelio aplinkoje, bet ir mano tautiečiai keitėsi – jie tapo laisvesni, labiau pasitikintys savimi, nebijantys imtis verslo, rizikuoti. Džiaugiuosi, kad ir mano kai kurie pažįstami sugrįžę iš emigracijos taip pat ėmėsi verslo ir jiems čia puikiai sekasi.“

Erika, šiuo metu dirbanti Klaipėdoje odontologijos priemonių prekybos kompanijoje, turinčioje klientų Anglijoje, apie nuosavą verslą taip pat pasvajoja, bet sako, kad šią idėją reikia subrandinti.

Besikalbant su Erika gyvenvietės sode, kuris, bendruomenei pasinaudojus Europos Sąjungos lėšomis, tapo išpuoselėtu parku su įvairiomis žaidimo priemonėmis, todėl vaikams tikrai čia yra ką veikti, − suskambo telefonas ir mama Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė pakvietė pietų.

„Nieko nėra geriau, kai mama šalia, − nusijuokė Erika, − va dėl to ir nebenoriu į Angliją.“

Nebenori atgal ir vyras Arūnas, kuriam smagu triūsti aplink naująjį šeimos būstą, nebenori ir vaikai, kurie kada panorėję gali bendrauti su abiejų pusių seneliais.

„Aš visada liksiu dėkinga Anglijai už nuostabius ten praleistus jaunystės metus, už neįkainojamą patirtį, už galimybę užsidirbti, − ir visada ten būsiu dažna viešnia, nes likusių lietuvių draugų labai daug. Gaila, kad referendumas dėl galimybės išsaugoti Lietuvos pilietybę, jei pasirenki ir kitą svečioje šalyje, nors ir įvyko, bet pritrūko balsų „už“, − kartu su užsienyje gyvenančiais lietuviais tikiu, kad bus suteiktas antras šansas“, − sako Erika, šurmulingą ir turtingą gyvenimą Anglijoje iškeitusi į ramų ir saugų vis gražėjančiame Agluonėnų kaime.