Vienas faktas: 2019 metais mažiausi atlyginimai buvo mokami nekvalifikuotai darbo jėgai, tekstilės pramonės, turizmo, paslaugų, vertimo paslaugų, meno, kultūros, apsaugos, švietimo, mokslo sričių darbuotojams, nuo 600 iki 800 eurų į rankas.

Antras faktas: Vyriausybė vasario 5 d. pritarė Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pasiūlymui dvidešimčiai metų nuo pelno mokesčio atleisti investicinių projektų vykdytojus, kurie investuos ne mažiau kaip 30 milijonų eurų ir sukurs ne mažiau kaip 200 naujų darbo vietų.

Pirmasis faktas rodo, jog šiai Vyriausybei švietimo, mokslo ir kultūros darbuotojai svarbūs lygiai tiek, kiek ir nekvalifikuota darbo jėga, o antrasis – jog ateity bus dar blogiau.

Neapsigaukite, prie antrojo fakto nurodytos sąlygos (kiek milijonų investuoti ir kiek darbo vietų reikia sukurti) yra tik figos lapelis pridengti gėdai. Vyriausybės reveransas stambiam kapitalui – akivaizdus ir ciniškas, nes šios inovacijos atsiperkamumą ekonomikos „tobulinimo“ ministerija skaičiuoja darbuotojų sąskaita. Prognozuojamus net 1,2 mln. eurų per metus į biudžetą suneš būtent darbuotojai – per jų mokamus gyventojų pajamų ir „Sodros“ mokesčius. Nors pastarieji net nėra mokesčiai, o draudimo įmokos, kurios keliauja į atskirus biudžetus.

Tų aukščiau minėtų sąlygų įmonės turės laikytis 5 metus, tuo tarpu pelno mokesčio galės nemokėti visus 20. Kodėl 20, ne 200 arba tuos pačius 5, niekas nepasakė. Kalbant apie darbo vietas vėlgi mūsų inovatyvioms galvoms terūpi tik kiek tų vietų (galimai!) atsiras. O jų kokybė – antraeilis dalykas. Kas kad dauguma pramonės darbuotojų jau dabar dirba nežmoniškais krūviais už vos didesnį nei MMA atlyginimą, dažnai net neišmokamą laiku. Kas kad darbdaviai už darbuotojų išnaudojimą (tikrąja to žodžio prasme) gauna juokingas baudas, nors už tai juos reiktų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Mums vis tiek reikia daugiau tokių darbų!

Ai, tiesa, darbuotojų juk trūksta. Nors turime 150 tūkst. bedarbių, tačiau galima atsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių, kurie labiau apsimoka: jais lengva manipuliuoti, nes jie nežino savo teisių, o ir mokėti jiems galima mažiau. Nesakome, jog Lietuvos piliečiai yra pranašesni už užsieniečius, problema tame, kad verslas, radęs, ką galima labiau išnaudoti, taip lengvai nepasiduos.

Štai tokį turime rezultatą, kai visos valdžios teikia prioritetą išskirtinai kapitalui, o žmonės, užuot reikalavę, kad teigiami ekonominiai pokyčiai turėtų didesnės teigiamos įtakos ir socialinei gerovei, mieliau pasirenka emigraciją. Arba nusivylimą, kuris veda į alkoholizmą, depresijas, net savižudybes.

Ekonomikos augimas pernai buvo didesnis nei prognozuota. Ar nuo to bus geriau mums visiems? Deja, ne. Nes svarbu ne tik sukuriamo nacionalinio produkto dydis, bet ir tai, kaip jis yra paskirstomas visuomenės nariams. Minėtas vyriausybės žingsnis teigia viena – špyga jums taukuota! Mokslininkai toliau lai dirba už valytojų (su visa pagarba jų svarbiam darbui) algas, o kultūros darbuotojai – ir dar už mažiau.

Jeigu Seimas pritars Vyriausybės inicijuotam projektui, beliks galutiniai įsitikti, kokių pažiūrų iš tiesų yra prezidentas.