Vasario mėnesio vėjai kedena vienišos Klaipėdos garbanas, dieną stipriau, kitą lyg ir lengvai. Šią šiltą žiemą įvairūs vikšrai ir vabalai lenda iš visų pakampių, ieškodami šiltesnio ir jaukesnio kampo, kur įsikurti, o gal net ir pro sunkokus debesis išlindusios saulės spinduliuose pasišildyti.

Retai, labai retai šį vasarį dienos būna mielos, vis vėjuota, prašvilpia lietaus sunkūs debesys, palikdami savo pėdsakus ne tik ant Klaipėdos senamiesčio grindinio.

Nykoka, ypač, kai vėjas, lietus ir nei gabalėlio saulės šviesos. Lenda visi į krūmus tykoti švelnesnio klimato, šviesesnių dienų. Jos ateis, kaip visada ateis pavasaris, ilgai lauktas visuotinis nubudimas ir vikšrų, ir vabalų, ir politikų.

Pavasariniams pumpurams sprogstant ir vis labiau saulei pasirodant, glostant žemės kauburėlius, šildant grumsteliuose besiilsinčius sliekelius, suskris žvirbliai. needpix.com

Šis pavasaris bus ypatingas, stiebsis politikos naujokai, vikšreliai, vabalėliai ir vairios musės. Zys aplink ausis, suoks negirdėtą giesmę. Ir mes linguosime į taktą pagal jų zyzimo melodiją, žinoma, jei tai mūsų skoniui bent dalelytę tiks, na taip, kad nesinorėtų atsistoti ir išeiti prie kito krūmo. Tik kad tas krūmas žaliuotų, būtų visų mielų vabalėlių užuovėja ir plakančių širdelių atgaiva. Ir vabalams, ir vikšreliams norisi šilumos, ramumos ir komforto.

Vabalų valdovas, matyt, ruošis karui, kaip koks Baravykas, siekdamas didžiausią įspūdį padaryti aplinkiniams, tiems nesusipratėliams. Ir gal tegul apsišarvuoja didžiausiais savo turimais ginklais, kankorėžių šapeliais, nes dukart didesni už jį patį atrodys įspūdingai.

O lervutės sau ramiai spoksos pakabintos tarp šakelių ir lauks, kuo čia tas pasirodymas dar baigsis. Pavasariniams pumpurams sprogstant ir vis labiau saulei pasirodant, glostant žemės kauburėlius, šildant grumsteliuose besiilsinčius sliekelius, suskris žvirbliai. Jie patys aktyviausi miestelio tvarkytojai, šluos, švarins, krapštys, rinks įvairiausius nešvarumus, taip sotindami savo pilvelį. Žinoma, ilgai jie čia nepašeimininkaus, iš sostinės atskris krankliai, tokie juodais frakais, nurodydami, kur ir kiek žvirbleliai gali sulesti, savo žemelės kupstelį krapštyti.

Mėgausis lervutės reginiu žaviu, dailindamos savo dygstančius sparnelius, beglostydamos šilko gijas, virstančias visomis vaivorykštės spalvomis.

Ir tiktai jau vasarai įpusėjus ištrūks iš savo lerviško kiauto, parodant visą savo grožį ir sau ir kitiems, besigrumiantiems toje išgyvenimo kovoje. Dvi ar keturias dienas jėgų pakaks plasnoti, žavėti visus nemačiusius jokių kitų spalvų.

Žvirbliai, pasikasę pakaušius, pakraipys galveles, vėliau pilvams urzgiant sugrįš prie savo įprasto gyvenimo ritmo. Čia lesti, čia ne, čia tiems iš sostinės krankliams. Bet jie čia tik trumpam prie jūros pasimėgaut šiltu smėliu, sūriais vandens purslais.

Pakrantę greit apgaubs šešėliai, tokie, kaip įprastai ateina vakarais. Ir vėl tipens žvirbleliai savo grumstais, daužydami pilvus nukritusiais žvyrais, kas liks po viso didingo pasirodymo, tik pilkuma ir toks nelemtas noras prisigert.

Vis tiek kaip ta plaštakė aš norėčiau matyti savo didvyrio kovas. Bet jo plauksuosna dengia pieno pūkas, toks pasimetęs, bet, kaip suprantu, ilgam. Ir mano meilė niekada nebuvus sugrįš tik svajose nakties tamsoj.

Norėčiau aš, kad Klaipėda gyventų…. dabar tik saują žvyro aš jaučiu burnoj.