Skaitant tarpukario spaudą ateina suvokimas, kad per devyniasdešimtis metų mūsų pasaulis nelabai pasikeitė. Atrodo, kad nepasikeitė nei politikai, nei valdininkai, nei dviratininkai. Ir sovietmetis tikriausiai nelabai dėl to kaltas – matyt, kai kas užfiksuota genuose… Keičiasi, ko gero, tik technika ir infrastruktūra.

Apie pokyčius ir nepajudinamus dalykus – eilinėje ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ dalyje.

Dviratininkas Klaipėdos apylinkėse. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Giruliuose – civilizacija

1936 m. laikraštis „Vakarai“ pranešė, kad gegužės 31-ąją Giruliuose iškilmingai atidarytas pirmasis namas, šioje gyvenvietėje turįs vandentiekį ir kanalizaciją. Šio civilizacijos pasiekimo nusipelnė to meto žurnalistai – architekto inžinieriaus Vytauto Landsbergio suprojektuotoje viloje buvo įrengti jų poilsio namai.

70 000 litų atsiėjusiame name buvo 20 kambarių, 6 – su krosnimis.

Žurnalistas Domas Šniukas yra rašęs, kad šie žurnalistų poilsio namai, pavadinti buvusio Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininko Juozo Purickio vardu, buvo nugriauti.

LŽS Klaipėdos apskrities skyriaus narys Gediminas Pilaitis yra aprašęs, kaip D. Šniukas, pasitelkęs į pagalbą tuometį dienraščio „Klaipėda“ redaktorių Antaną Stanevičių, vadovavusį LŽS miesto žurnalistų organizacijai r Eltos korespondentę Aušą Pilaitienę, ieškojo šios vilos pėdsakų.

Lietuvos jūrų muziejuje saugomos nuotraukos dešinėje – ko gero, žurnalistų vila.

„Teritoriją, kur tarpukariu stovėjo žurnalistų vila, dabar valdo geležinkelininkai – ten įkurta jų poilsio zona. LŽS pėdsekiams aptikus senąjį pastatą, siekta atgauti sąjungos nuosavybę, bet rankos nusviro paaiškėjo, kad komunistų nusavintas organizacijų turtas jų teisių perėmėjams negrąžinamas. Pagal architekto Vytauto Gabrieliaus Landsbergio projektą Giruliuose statyta vila iš LŽS atimta net du kartus – 1939 m. Klaipėdą aneksavę vokiečiai ją perdavė vienai nacionalsocialistų organizacijai. <…> Po nacių anšliuso LŽS valdybos posėdyje konstatuota, jog Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, žurnalistų turtas Giruliuose liko be šeimininko. Tik dalis baldų buvo išvežta į Kauną. LŽS rūpinosi atgauti vasarnamį – siuntinėjo raštus vokiečių valdžios įstaigoms, netgi komandiravo į pajūrį tvarkyti reikalų valdybos narį, buvusį Klaipėdos gubernatūros spaudos referentą, Čekoslovakijoje Lietuvos atstovybėje dirbusį žurnalistą Antaną Dėdelę. Mokėjęs 14 kalbų, prezidentui Antanai Smetonai vertėjavęs žurnalistas nieko nepešė. Į Lietuvą įžengus raudonarmiečiams, LŽS vila jau niekam neberūpėjo”, – rašė G. Pilaitis.

Šiek tiek daugiau civilizacijos Giruliuose atsirado ir 1938-aisiais – „Vakarai“ pranešė, kad čia esančios traukinių stoties peronas grindžiamas betono plytelėmis.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Girulių kurorto, geležinkelio stotyje judėjimas kasmet vis gyvėja. Iš mažos sustojimo vietos Giruliai jau virto stotimi“, – konstatavo laikraštis.

Ministras atplaukė

Pro Girulių stotį metais anksčiau pravažiavo ir vienas aukštas svečias – Švedijos užsienio reikalų ministras Rickard Johannes Sandler ir jį lydėję kolegos.

„Vakarų” nuotr.

1937 m. birželio 6 d. „Vakarai“ pranešė, kad tądien, 10 val., švedų laivu „Marieholm“, kuris dabar yra virtęs restoranu ir stovi Geteborge, iš Stokholmo atvyko Švedijos užsienių reikalų ministeris Sandleris, lydimas ministerijos generalinio sekretoriaus Guenter ir ministerio asmens sekretoriaus Belfrage.

„Uosto vartai, taip pat keleivinė krantinė, buvo papuošti Lietuvos ir Švedijos vėliavomis“, – rašė laikraštis, vardijęs, kad uoste aukštuosius svečius pasitiko gubernatorius Kubilius, Švedijos charge d’affaires Lietuvoje Westring, Direktorijos pirmininkas Baldžius, uosto direkcijos pirm. Sližys ir kiti.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Publikacijoje nurodyta, kad iš uosto aukštieji svečiai nuvyko į „Viktorijos“ viešbutį ir šiek tiek pasilsėję apžiūrėjo Klaipėdą bei Palangą, o po kelionės dar užsuko pas gubernatorių.

„Vakarų” nuotr.

Dar tą patį vakarą Švedijos ministras specialiu traukiniu išvyko į Kauną, o po poros dienų, birželio 8-ąją, išskrido į Rygą.

„Darbininkų balsas” pažymėjo, kad „tai yra pirmas kartas, kad Švedijos vyriausybės narys oficiališkai atsilankė Lietuvoje”.

Jūreivystės mokyklos užuomazgos

Birželis tarpukario Klaipėdai atnešė ir dar vieną istorinį įvykį – 1938 m. „Vakarai“ pranešė, kad mieste atidaromi „pirmieji jūrininkams paruošti kursai“.

„Per paskutiniuosius metus sparčiu tempu augant mūsų lietuviškam prekybos laivynui, jaučiamas vis didesnis trūkumas lietuvių jūrininkų. Laivų, vadovybės personalo paruošimu rūpinasi dalinai valstybe, siųsdama stipendininkus į užsienio jūrų mokyklas, bet ir žemesniuosius jūrininkus iki šiam laikui niekas nebuvo atkreipęs dėmesio. Kaip patiriama, Lietuvos Baltijos Lloydas, susitaręs su Jūrininkystės Inspekcija, nutarė suruošti, pirmuosius Lietuvoje šešių savaičių jūrininkams paruošti kursus. Kursantai bus supažindinti su elementarinėmis jūrininkystės žiniomis, nes iki šiam laikui jaunuoliai, patekę į laivui dėl stokos ir žmonių trūkumo turėdavo ilgai vargt ir būdavo bereikalingu balastu laive, kol susipažindavo su jūrininko tarnyba. Tokių kursų uždavinys bus paruošti jungą arba jungmaną, iš kurio ateityje galėtų pasidaryti matrosas“, – rašė laikraštis.

Garlaivio „Venta“, tuo metu priklausiusiam Klaipėdos bendrovei „Sandėlis“, jūreiviai. AB „Sandėlis“ laivą įsigijo 1938 m. balandį. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Jis taip pat išdėstė, kokią mokymų programa lauks bendrabutyje gyvensiančių būsimų jūrininkų.

„Jūrininkų darbai. Patys reikalingiausieji prekybos laivuose mazgai, špleisai, takelažo darbai ir kt.

Vairavimas. Kompasas ir jo skaitymas laipsniais ir rumbais, laivo vairavimas duota kryptimi, laivo manevrai jūroje, laivui privalomų šviesų nešimas, laivų prasilenkimo taisyklės, vairininko tarnyba, pareigos, komandos, laivo vachta ir tvarka, laivo vadovybė ir locai;

Laivo darbai. Laivo valymas, paruošimas kroviniui, laivo dažymas, laivo pririšimas ir nurišimas nuo krantinės, darbai su inkaru, susipažinimas su vinčo darbu ir prekių, pakrovimu bei iškrovimu;

Valtys ir gelbėjimosi darbai. Irklavimas, vairavimas, komandos užplaukimas ant kranto ir nuplaukimas nuo kranto į jūrą, mokėjimas, prisišlieti prie krantinės ir laivo, valties pakėlimas ir nuleidimas;

Pagrindinės žinios apie higieną. Švaros palaikymas laive, baltinių mazgojimas, pirmoji pagalba ir daug kitų darbų, kas liečia jūrininko gyvenimų laive“, – rašė „Vakarai“.

Laikraštis taip pat informavo, kad bendrabutyje bus stengiamasi palaikyti tokią tvarką, kad kursantai, kuriais galėjo tapti 16-24 metų sveiki jaunuoliai, jausis kaip laive.

„Pirmenybė bus telkiama žvejų valkams ir baidokininkams. Kursai tęsis nuo š. m. liepos mėn. 15 dienos iki rugpjūčio mėn. 31 dienos. Per tą laiką kursantai gaus nemokamai maistą ir nakvynę bendrabutyje. Baigusieji kursus gaus atitinkamus pažymėjimus ir tuoj pat bus paduoti į lietuviškus prekybos laivus. Kursantų skaičius yra ribotas – 21 asmuo. Kursams vadovaus Jūrininkystės Inspektorius gen. T. Daukantas, dar paskaitas skaitys 2-3 lektoriai, jūrų kapitonai. Kursantams auklėti jūriškoje dvasioje ir arčiau supažindinti su jūrininko tarnyba iš jūrininkų tarpo bus paskirtas bocmanas ir du instruktoriai, kurie gyvens drauge su kursantais bendrabutyje ir visą. laiką juos prižiūrės. Šis Lietuvos Baltijos Lloydo žingsnis yra sveikintinas ir senai buvo laukiamas. Gal šie kursai bus užuomazga taip seniai laukiamos jūrininkystės mokyklos Klaipėdoje“, – rašė „Vakarai“.

Visgi tokia mokykla Klaipėdoje atsirado tik po dešimtmečio, kai jau buvo nebelikę nei nacionalinio laivyno, nei pačios valstybės. Klaipėdos jūreivystės mokykla buvo įsteigta 1948 m. balandžio 8 d. Tai buvo uždaro tipo sukarinta mokslo įstaiga. Kursantai privalėjo gyventi mokykloje, laikytis griežto režimo, nešioti uniformą ir mokykloje, ir už jos ribų. Praėjus šiek tiek daugiau nei šešiems dešimtmečiams ši mokslo įstaiga Vyriausybės sprendimu tapo Lietuvos aukštąją jūreivystės mokykla.

Beje, jau po mėnesio „Darbininkų balsas” pranešė, kad minėtieji kursai sulaukė didelio susidomėjimo.

„Kursus lankyti atsirado net 1700 žmonių, tačiau vadovybė iš jų tepasirinko tik 33″, – rašė laikraštis.

Tuo metu „Vakarai”informavo detaliau – anot šio laikraščio, atvyko tik 29 atrinkti kursantai, iš kurių vienas pasitraukė jau po pirmos dienos, nes tikėjosi, kad po kursų taps kapitonu. Tarp likusių 28 penki buvo žvejai iš Klaipėdos krašto, o kiti – žemaičiai, aukštaičiai ir suvalkiečiai.

Vaikų darželius pasitiko priešiškai

Lieka tikėtis, kad į minėtuosius jūrininkų kursus senieji klaipėdiškiai reagavo palankiau nei į kitą švietimo sektoriaus naujovę, atneštą iš Didžiosios Lietuvos.

Laikraštis „Klaipėdos garsas“ 1927 m. rašė, kad Lietuvių moterų pagalbos draugijos dėka jau apie metus veikė vaikų darželis.

„Tokių Vaikų Darželių kitose valstybėse labai daug yra įsteigta. Juose kūdikiai prirengiami gyveniman ir mokyklai. Lietuvoje tokių darželiu darbuotė taip pat plačiau žinoma, gi Klaipėdos lietuvių moterys tinkamai šiuo reikalu susirūpinusios padarė gerą pradžią, įsteigdamos Klaipėdoje Vaikų Darželį. Dabar draugijos išlaikomame Vaiku Darželyje yra nemažas skaičius kūdikiu, kurie kiekvieną dieną gražiai pamokinami, o tinkamu laiku žaidžia ore ar Vaikų Darželio žaidimo salėje. Be to kūdikiai tinkamai išmokinami lietuvių ir vokiečių kalbos. Kūdikiai į Vaikų Darželi priimami kiekvienu laiku, bet patogiausiai kiekvieno mėn. 1 ar 15 d. Mokesnis visai menkas, tik 10 litų mėn. Todėl patartina, kad visi tėvai, pasinaudodami šia proga, siųstų savo priešmokyklinio amžiaus kūdikius į Vaikų Darželį. <…> Priėmimo reikalais ir kitais klausiniais reikia kreiptis į Vaiku Darželio vedėją, Kanto Aikštė (Didieji namai) 7 Nr. kur randasi ir pats Vaikų Darželis (dabar – Lietuvininkų aikštė, autor. past.)“, – rašė „Klaipėdos garsas“.

Privataus Klaipėdos vaikų darželio vaikai su darbuotojais. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Apie darželius 1936 m. rašė ir „Vakarai“, informavę, kad draugija „Lietuvos vaikas“ juos Klaipėdoje pradėjo steigti prieš ketverius metus ir tuo metu jau turėjo visą tokių įstaigų tinklą.

„Pirmasis „Lietuvos Vaiko” vaikų darželis Klaipėdos krašte įsteigtas 1932 m. Klaipėdos priemiestyje Smeltėje. Šioje miesto dalyje gyvena daug darbininkų, nepasiturinčių šeimų, kurioms kaip tik pagalbon atėjo vaikų darželis. Jau pirmomis dienomis darželin buvo atvesta virš 60 vaikų. Viena mokytoja su tokiu vaikų skaičiumi dirbti jau nebepajėgė, ir todėl tame darželyje, visą laikų dirba dvi mokytojos“, -rašė laikraštis, informavęs ir apie kitas šios draugijos įstaigas“, – rašė „Vakarai“.

Anot laikraščio, Šilutėje veikusį vaikų darželį tuomet lankė 30 vaikų, Pagėgių, Viešvilės ir Smalininkų – apie 40, Rusnės, Lauksargių – apie 30, Vilkyškiuose ir Nidoje – po 18, Jakų dvare – 22, Priekulėje – 15, Panemunėje – 25.

Pačioje Klaipėdoje dar veikė Vitėje (35 vaikai) ir Prezidento Smetonos alėjoje (dabar – Liepų gatvė) įsikūręs vaikų darželis su 18 vaikų. Dar vieną vaikų darželį, įkurtą dar iki „Lietuvos Vaiko“ atėjimo, Klaipėdoje laikė ir minėtoji Klaipėdos lietuvių moterų labdarybės draugija „Globa” (jį lankė per 70 vaikučių).

„Artimiausioje ateityje numatoma Klaipėdos krašte įsteigti dar 7 vaikų darželiai, įvairiose krašto vietose. Tokiu būdu greitai visame krašte bus apie 25 vaikų darželiai“, – rašė laikraštis, nepamiršęs paminėti, kad „krašte tam tikra jo gyventojų dalis priešinasi net gana atkakliai, visam tam, kas daroma Didžiosios Lietuvos pavyzdžiu“ ir jai nepatinka „visa tai kas, pradžią turi Didžioje Lietuvoje, nežiūrint į kiekiai naudinga, reikalinga ir kultūringa“, tad taip buvo ir su vaikų darželiais: „daug yra ir šiandien tokių, kurie į darželių veiklą žiūri daugiau iš blogosios negu iš gerosios pusės“.

„Lietuvos vaiko“ draugijos vaikų darželis Kaune. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus nuotr.

Laikraštis aprašė ir to meto vaikų darželių darbo principus.

„Į darželius vaikai atvedami iš ryto ir išsivedami nevienodu laiku, žiūrint tėvų užsiėmimo. Darbininkai eidami darban atveda darželin vaikus ir grįždami iš darbo parsiveda. Bendrai, vaikai darželyje laikomi sulig atskiru su tėvais susitarimu. Už. mokslą darželyje, bendrai už išlaikymą, daugiau pasiturintieji moka tam tikrą mokesni, nepasiturintieji nuo mokesnio atleidžiami. Vaikai darželyje ir maitinami. Todėl jau vien tai yra bėdnuomenei didelis palengvinimas, nežiūrint to, kad motinai darbe nerūpi, kad kas blogo neatsitiktų, su jos vaiku. Vasaros metu, kada mokyklos taip ir darželiai atostogauja, jų vieton atidaromos taip vadinamos valkų aikštelės į kurios vaikus auklėja tomis pačiomis priemonėmis ir būdais atvirame, gryname ore. Valkų aikštelių vasaros metu ir Klaipėdos krašte pristeigiama žymiai daugiau negu kad yra vaikų darželių“, – rašė „Vakarai“.

„Lietuvos vaikas“ vaikų darželiams ir kitoms savo įstaigoms išlaikyti apie 60 proc. lėšų gaudavo iš valstybės ir savivaldybių, kitas surinkdavo pati draugija.

Socialinė pagalba – ne tik iš krašto valdžios

Klaipėdos lietuvių moterų labdarybės draugija „Globa” buvo aprašoma ir kitoje 1936-ųjų „Vakarų publikacijoje“.

„Jau rudens metu, kai atsirado didesnis skaičius bedarbių, „Globa” pradėjo teikti vienokiu ar kitokiu būdu pagalbos neturintiems jokio pragyvenimo šaltinio. Kai užėjo šalčiai – bėda padidėjo. „Globa” kiek jos išgalės leidžia, stengiasi visiems padėti; kuo didesni skaičių vargdienių pavalgydinti, aprengti, pasirūpinti, kad jų butai butų šilti ir t.t. Štai jau dabar „Globos” užlaikomoje valgykloje kasdien išduodama nemokamų pietų apie 400 asmenų. O tai dar ne viskas. Kiti vargdieniai šelpiami rūbais, kuru, dar kiti gauna tam tikrus ženklelius, už kuriuos nurodytose krautuvėse gali pirktis sau maisto produktų ir t.t. Sušelpta keli šimtai mokyklinio amžiaus vaikučių, jie aprengti ir apauti, kad žiemos metu galėtų lankyti mokyklą. Vaikams ir suaugusiems vargdieniams „Globa” šią žiemą jau išdalino apie 2000 metrų įvairių medžiagų (baltiniams ir viršutiniams rūbams) ir kelis šimtus porų batų. Pažymėtina, kad „Globos” valgykloje dabar maitinasi ir kelios dešimtys neturtingų studentų kuriems „Globa” maisto tiekia taip pat nemokamai”, – rašė Vakarai“, kartu informavęs, jog 1937-aisiais per „Globos” kasą perėjo nemaža suma pinigų, apie 15 000 litų”, o jos pajamos susideda „iš įvairių parengimų, aukų, pašalpų”.

Klaipėdos moterų labdaros draugijos „Globa“ pobūvis „Viktorijos“ viešbučio salėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kadangi pagal Klaipėdos krašto statutą, vietinės autonominės valdžios kompetencijoje buvo ir „socialė apsauga (darbo globojimas, darbininkų teisės ir t.t.)“, 1937 m. „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ informavo apie jos vykdomą socialinio draudimo Klaipėdos krašte pertvarką. Pagal priimtą įstatymą buvo įsteigta Klaipėdos krašto draudimo įstaiga. Buvo išskirtos invalidų, senatvės ir paliktųjų bei nelaimingų atsitikimų darbe ir ligonių draudimo rūšys.

Nustatyta, kad ligonpinigiai susirgusiems dirbantiesiems mokami nuo ketvirtos ligos dienos. Moterims, kurios bent šešis mėnesius prieš gimdymą buvo draustos draudimus, buvo numatyti aštuonių savaičių gimdyvių pinigai (už dvi savaites prieš gimdymą ir šešias po jo). Turinčios ilgesnį draudimo stažą galėjo gauti ir vienkartinę 30 Lt išmoką bei maitinimo pinigus, jei pačios maitino kūdikį – dešimt savaičių po 30 centų per dieną. Šioje vietoje ir vėl verta prisiminti ekonomisto Žygimanto Maurico vertinimą, kad tarpukario litas buvo vertas šiandienos 5,3 euro.

O „Vakarai” po keleto dienų informavo, jog padidintos pašalpos ir Klaipėdos miesto bedarbiams. Vedusieji vietoj 12 litų per savaitę gaus 15, o už kiekvieną vaiką bus mokama po 5 litus per savaitę patalpos. Taip pat pašalpos atitinkamai padalintos ir kitų kategorijų bedarbiams.

Kai 1938 m. krašto Seimelis tvirtino 693 400 litų dydžio krašto biudžetą, jo narys Kybrancas reikalavo, kad direktorija, „visai teisingai didindama lėšas bedarbių šelpimui, vis dėlto pasistengtų tas lėšas produktingai sunaudoti“. Tam tikslui, anot jo, reikalinga mokėti ne pašalpas bedarbiams, bet parūpinti bėdos darbų (viešųjų darbų), nes jaunas ir sveikas žmogus, gaudamas veltui pinigus, genda. Jis taip pat priminė burmistro Schulzo miesto seimelyje pranešimą, kad bedarbiai nenorėję eiti valyti nuo gatvių sniego, nors buvo mokamas ir visai geras užmokestis.

Daug dviratininkų susisiekimo nuostatų visai neboja

Socialinės apsaugos sistema per beveik devynis dešimtmečius tikriausiai pasikeitė gana smarkiai, o kai kurie dalykai, ko gero, vis dar stovi vietoje.

„Klaipėdos žinios“ 1925 m. skelbė, kad dviratininkai „važinėja pasivaikščiojimo takais, šalygatviais ir šiaip dviračiams uždraustais takais ir dviračiais, neturinčiais skambučio ir tormazo, o tamsoje – be žibintuvėlio“.

Informuota, kad jei tokiais atvejais nepadės didžiausios bausmės, Krašto policijos direktorius, „pasirėmęs Bendrosios Krašto Teisės § 10. II. 17“ įsakysiąs atiminėti dviračius.

Visgi, atrodo, tokie perspėjimai nelabai padėjo, nes daugiau nei po dešimtmečio „Vakaruose“ buvo paskelbtas straipsnis „Policija įspėja dviratininkus“.

„Paskutiniu laiku dažnai nusiskundžiama, kad daug dviratininkų susisiekimo nuostatų arba visai neboja arba tiktai labai paviršutiniai. Važinėjimas dviračiais promenadomis, šaligatviais ir takais tapo masinis, ir susisiekimas pėsčiam, ypač vaikams, tapo stačiai pavojingas“, – rašė laikraštis, primindamas, kad dar 1931 m. balandį išleistas policijos susisiekimo paliepimas numato, jog „šalygatviais, promenadomis ir takais važiuoti tiek pačiame mieste, tiek ir priemiesčiuose, draudžiama“, nes dviračiais važinėti galima tik specialiai jiems įrengtais keliais, o kur tokia nėra – tik vežimams įrengtais keliais.

„Dviračiais gali būti važinėjama tik tokiais gatvių šoniniais takais, kurie yra priemiesčiuose ir kurių paviršius nėra aukštesnis, kaip pačios gatvės paviršius. O ir tuo atveju tik tada, jeigu naudojimas nebūtų įsakmiai draudžiamas tam tikromis draudimo iškabomis. Tačiau tuose takuose pėsti publika dviratininku negali būti trukdoma. Dviratininkas, matydamas pėsčią, ateinantį iš anksto iš tako privalo pasitraukti, o jei tai nebūtų galima, nuo dviračio nulipti ir pėsčią einantį praleisti“, – taisykles priminė laikraštis.

Anot jo, ir dviračių apšvietimo „taisyklių nepakankamai pabojama“.

„Kiekvienas dviratis privalo būti apšviestas laikotarpyje balandžio-rugsėjo mėnesiais viena valanda po saulės nusileidimo iki vienos valandos prieš saulės užtekėjimą, gi kitais mėnesiais ir esant tirštai miglai, pusvalandį po saules nusileidimo iki pusvalandžio prieš saulės užtekėjimą. Dviračiai privalo būti, apšviesti, skaisčiai degančiais žibintuvais su bespalvio arba geltono stiklo gaubtuvais, kad šviesos spinduliai kristų priekin į gatvės grindinį, ir turėti reflektorius, kurie šviesos spindulius geltonomis raudonomis spalvomis reflektuotų“, – rašė „Vakarai“.

Anot laikraščio, mažai tebojo dviratininkai tais laikais ir taisykles apie važiavimą dešinėj pusėj, apie įvažiavimą į gatvę ir apie reikalingų važiavimo ženklų davimą.

„Dviratininkai privalo kiek galima laikytis arčiausio gatvės dešinės pusės krašto. Išvažiuojant į kitą gatvę dešinėje pusėje privalo būti įsukama stačiai. Vežikas arba dviratininkas norėdamas sustoti, privalo tai pareikšti iškeldamas stačiai į viršų ranką arba botagą, o norėdamas apsisukti arba vykti kita kryptimi – iškeldamas ranką arba botagą skersai kryptimi, kurią jis mano vykti“, – rašė „Vakarai“.

Šioje vietoje kyla kol kas retorinis klausimas – kažin, ar tuomečiai dviratininkai nesikreipė dėl tokių publikacijų į kokią nors anų laikų Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, kaip kad 2010-ųjų žiemą pasielgė Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Linas Vainius dėl puikai plunksną valdžiusio kolegos, „Vakarų ekspreso“ redaktoriaus pavaduotojo Tomo Gukausko nuomonių rubrikoje paskelbtų publikacijų „Apie dviratininkus gatvėse. Piktai ir neetiškai“ ir „Apie dviratininkus. Atrodo, nepiktai“.

O juk Tomas rašė apie tą patį, ką ir tarpukario kolegos, tik gal šiek tiek aštriau: „Nei pagarbos kitiems eismo dalyviams, nei rūpesčio savo sveikata Lietuvoje dviračiais važinėjančių žmonių elgesyje aš nematau. Atvirkščiai – jie yra paprasčiausi bukapročiai. Koks sveiko mąstymo žmogus važiuos dviračiu antra eismo juosta? Anos savaitės antradienį tokią žmogystą mačiau Smiltelės gatvėje. Moteriškos lyties bukaprotė stovėjo antroje eismo juostoje ir kartu su automobiliais laukė, kol užsidegs žalia šviesa, leidžianti sukti kairėn, į Šilutės plentą. Pasuko kartu su visais. Antra juosta. Tuo metu, kai šalia buvo puikiausias, tuščias šaligatvis. Ne mažiau nustebino garbaus amžiaus asilas, penktadienio vakarą ramiai minantis Statybininkų prospektu. Purškiant lietui ir esant minimaliam matomumui. Be šviesų. Tik su apmusijusiu atšvaitu, kurį aš, važiuodamas automobiliu, pamačiau paskutinėmis sekundėmis. Laimei, tuo metu laisva buvo antra juosta, į kurią ir teko staigiai šokti, kad nenusiųsčiau dviratininko pas Abraomą. <…> Tik žmogus be fantazijos – nesugebantis įsivaizduoti savęs skrendančio nuo dviračio po automobilio ratais ir ištiškusių savo smegenų ant šių ratų – gali lapkričio mėnesį tamsiu paros metu, lyjant lietui važiuoti dviračiu judria gatve. <…> Aš prieš tokius dviratininkus gatvėse, kurių vaizduotė – elektros stulpo lygio. Aš – prieš dviratininkus, kurie turi teises, tačiau nenori prisiimti pareigų ir atsakomybės. O tokių, deja, yra nemažai“.

O kai minėtoji komisija konstatavo, kad „publikacijų autorius T. Gukauskas pasisakė labai drastiškai, tačiau neabejotina, kad siekdamas kilnių tikslų, o „jo „pyktis” nėra nukreiptas į konkretų žmogų, bet į situaciją“ ir nepažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, vienas iš dviratininkų lyderių Eduardas Kriščiūnas konstatavo, kad „ta bukapročių komisija kitokio sprendimo ir negalėjo priimti“.

„Juk tas žmogysta Gukauskas yra toks pats asilas kaip ir komisija, visi jie neturi smegenų, tad vieni kitus suprato. Manau, kad ateityje tokius gukauskus reikia tiesiog žudyti, nes išnaikinus tokius kiršintojus visuomenė tik padėkotų – liktų mažiau agresijos šaltinių. Tik kad gaila teptis rankas, nes dar kokį pirštą galima išsisukti ar sutepti kirvuką“, – savo nuomonę „gukausko straipsniuose naudota leksika” išdėstė E. Kriščiūnas.

Tada ėjo gūdūs pokriziniai 2011-ieji. Gal visgi kas nors per tuos beveik dešimt metų ir pasikeitė?