P0

Svarbu, Veidai

Karolis Norvilas: „Teatras – savęs, kito ir pasaulio pažinimas“ (1)

Urtė Paulauskaitė, „Atviros Klaipėdos" praktikantė
2020-08-09


Apibūdindamas studijas gargždiškis ketvirto kurso Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos studentas Karolis Norvilas cituoja Jurgos Ivanauskaitės mintį: „Gyvenu lyg supdamasi ant varpo šerdies, tai triukšmingai savęs nekenčiu, tai tyliai save myliu“. Kartais scenoje pasiseka, o kartais tenka labai nusivilti. Tuomet suvokęs, kad atidavei visą savo dūšią ir nepasisekė, savęs labai nekenti, o pasisekus – negali atsidžiaugti.

Dabar repetuodamas naujam spektakliui „Otelas“ Karolis spėja ne tik suktis scenoje, tačiau ir vesti renginius bei džiuginti žmones gatvės pasirodymuose „Auksinio žmogaus“ amplua.

Kaip spėji suderinti visas savo veiklas? Studijos, repeticijos, renginių vedimas, na ir dar „Auksinio žmogaus“ gyvus pasirodymus…

Laimonas, kuris anksčiau paauglystėje buvo mano režisierius, o dabar kolega, veda renginius, o aš rūpinuosi muzika. Jis visuomet sako, jog teatras man turi būti pirmoje vietoje. Jeigu yra repeticijos – nedirbu. Tad stengiuosi dirbti tada, kuomet nėra mokslo metų.

Didžiausias darbymetis būna žiemą, po Kalėdų, vasarą. Kadangi ši vasara yra labai svarbi, nes esu pakeliui į ketvirtą kursą, tad vasara yra svarbu padaryti kažką naudingo ir profesijos labui. Žinoma, ir spėjant pailsėti, paatostogauti. Dėl to ir išlendu kur nors pasirodyti su „Auksiniu žmogumi“, tai Vilniuje, tai Palangoje, tai Klaipėdoje Jūros šventės metu.

Kaip kilo „Auksinio žmogaus” idėja?

Nuo penkiolikos, šešiolikos metų vis apie tai galvodavau. Mane traukdavo tie gyvi gatvės pasirodymai, dėmesys ir visa kita. Karantino metu atsirado daugybė laiko ir aš pagalvojau, o kada, jei ne dabar. Nusipirkau drabužių, persidažiau ir išėjau į gatvę. Dažniausiai einu, kai gatvėse daugiau žmonių ir yra ką džiuginti, ypač vaikus. Jiems aš labiausiai įdomus. Tas ir fainiausia – matyti kitus laimingus, atsipalaidavusius, susidomėjusius.

Kaip sugalvojai studijuoti vaidybą?

Mano gyvenime viskas vyksta ekspromtu. Buvo taip, jog paauglystėje vienu metu lankiau ir breiką, ir muziką, ir futbolą, ir chorą, ir birbynę, ir žvejybos būrelį, ir fortepijoną, ir teatrą. Nebuvau tas, kuris jau nuo aštuntos klasės žinojo, kas toks norėsiu būti. Tiesiog leidau sau pasroviui eiti ir žiūrėti kas bus.

Neslėpsiu, kaip ir kiekvienam žmogui patinka dėmesys, taip ir man patiko. Ir draugai sakydavo, jog moku įdomiai perpasakoti istorijas, sedėdavom ratelyje tarp draugų ir kas nors pertraukdavo: „Ne, ne, palauk, tu tyliai, Karoli, pasakok.” Ir kaip smagu būdavo. Tada ir pagalvodavau, gal tikrai kažką turiu savyje, ką nors įdomaus.

Tuomet mano pirmasis vaidmuo buvo ponas Purpuolius – turėjau mažą vaidmenį spektaklyje, buvo žiauriai smagu. Ir Gargžduose į jaunimo spektaklius dažnai sugūžėdavo labai daug žiūrovų, apie 400 tuomet buvo, ir pamenu tą įspūdį, jog „vau“ kaip visi įdėmiai klausė, taip gera buvo, jog tai įdomu žiūrovams, ką pasakoji. Dabar turiu to spektaklio vaizdo įrašą, pasižiūrėjus žiauriai gėda pasidaro, bet tada tai pasėjo šiokią sėklą.

Sėklą aktorystės pradžiai?

Taip. Tuomet mane Gargždų „Vaivorykštės” gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja pakvietė vaidinti teatre „Ištaškom“, ten ir prasidėjo viskas, įvairiausi spektakliai: „Riešutų duona“, „Baltos durys“ ir kiti. Na, o galutinis taškas buvo spektaklis „Sudie, idiotai“, kurį vaidinome keliuose miestuose.

Daugumos palaikymas, žodžiai, kaip fainai viską darau, įkvėpė ir tuomet pats pradėjau galvoti, gal tikrai čia man ir vieta, bet, vėlgi, neužsizulinau ta viena mintimi.

Išėjau į profesinę mokyklą Klaipėdoje, jos nebaigiau, tik pasiėmiau brandos atestatą, nes diplomui gauti reikėjo mokytis dar vienerius metus. Tuomet bandžiau stoti į Oskaro Koršunovo renkamą kursą, tada ir prasidėjo viskas, bet žinoma, palaipsniui, nes nebuvo vieno tokio taško, kad „va, aš noriu į teatrą“.

O kaip sekėsi įstoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją?

Kuomet sugalvojau stoti, nebuvo tokio klausimo, ar neįstosiu. Buvau užtikrintas ir pasitikintis savimi. Žinoma, galvojau, jei neįstosiu, bus liūdna, bet kažkaip negalvojau per daug apie tai. Iš viso stojo mūsų 128, pirmasis ir antrasis turai buvo sėkmingi. Tikrai buvau pasitikintis, kad viskas pavyks, ir tarp tų 10 atrinktų laimingųjų vaikinų būsiu ir aš. Bet tada nebebuvo mano pavardės. Sėdau į mašiną ir važiuoju atgal namo su draugu. Automagistralėje sudaužėme mašiną – trenkėmės į atitvarus. Kvietėm tralą, draugai mus vežė iki degalinės. Pamenu, sėdžiu degalinėje, mašina sudaužyta, į akademiją neįstojęs, ir žiūriu – į telefoną atėjo žinutė iš dekanato, jog reikia mano numerio. Tada vėl sukirbėjo, kad ne viskas prarasta. Ir tada skambina man Darius Meškauskas, sako, pabandyk į mokamą vietą, nes vėliau bus galimybė pereiti į nemokamą. Na, aš ir sutikau. Pasistengiau ir po pirmo pusmečio kartu su kurso drauge buvome perkelti į nemokamą vietą, o dar ir pinigus atgavom!

Kas tau yra teatras?

Kiekvienam aktoriui, manau, yra sunku pasakyti, kas yra teatras. Ir kaip žiauru, kad aš nežinau. Bet gal tai ir yra gerai, jog dar nežinau. Bet viena asociacija, kuri man vis išlenda bandant atsakyti, kad teatras – savęs, kito ir pasaulio pažinimas.

Ar neidealizuoji paties teatro? Jo aplinkos ar net kvapo?

Anksčiau būdavo tas įsivaizdavimas, o dabar, kai palakstai po tą darbinę virtuvę, yra dar kitaip. Bet, žinoma, tai yra unikalu. Aš romantiškas teatrui, kai esu vienas. Tada svajoju apie jį, kuriu, galvoju, koks jis galėtų būti dar kitoks, lyg kokia magija. Bet daugiau tai kaupiu vienas, savyje nei dalinuosi tuo su kitais.

Kokį vieną spektaklį rekomenduotum būtinai pamatyti?

Oskaro Koršunovo spektaklį pagal Čechovą, „Žuvėdra“. Iš pradžių pamatęs jo nesupratau, bet kai išnagrinėjome studijose šį kūrinį, supratau, kad tai – genialu. Siūlyčiau pamatyti ir Kirilo Glušajevo „Terapijos“ spektaklį bei, žinoma, Kazio Binkio „Atžalyną“, kurį režisavo Jonas Vaitkus.

Koks yra įsimintiniausias paties sukurtas per studijų metus vaidmuo ar spektaklis?

Esu sukūręs Bobovo vaidmenį spektaklyje „Viskas, kas žemiška, liudija apie mirtį“. Jis yra senas vaikas, labai įdomus ir smagus, juokingu balsu personažas. Vėliau Don Žuaną vaidinau, žavėjo savo manieromis, kalbėsena. Labai charakteringi ir įdomus personažai, iš tiesų, negalėčiau išskirti nei vieno. Medvedenka dar labai fainas buvo.

Ar neįspraudi savęs į vienos kategorijos, pavyzdžiui, komiko vaidmenis?

Man labai patinka ryškaus charakterio personažus kurti, tiesiog man jie pavyksta, patinka. Didžiąją dalį akademijoje aš kūriau komiškus personažus. Žinoma, buvo visokių. Ir Makbetas, ir tas pats iš „Žuvėdros“ Trepliovas. Labai įdomus yra dramatiški vaidmenys ir aš jų nevengiu. Bet buvo kilęs man tas klausimas, kodėl dauguma jų yra visgi komiški? Komedija yra labai subtilus žanras. Jeigu sakysi, kad komediją padaryti labai lengva, tai išgirdus jį gali, oj kaip spirti į šikną (juokiasi).

Ar ką nors vaidinti būtų nemalonu?

Neturiu jokių tabu, nebent tik nemalonu gal būtų prieš mamą ką nors įdomesnio ar žiauresnio vaidinti (juokiasi). Bet tas ir yra gražu teatre, kad ko gyvenime negalėtum padaryti, gali scenoje. Ta drąsa visai kitokia, nes žinai, jog esi pasislėpęs po tam tikra kauke. Tas ir yra įdomu.

Kiekvienas personažas yra labai skirtingas ir reikalauja tam tikro pasiruošimo, tad ir mokaisi atitraukti tam tikras, nereikalingas emocijas į šalį. Dažnai su kursiokais juokaujame, ar sunku yra išeiti iš vaidmens. O aš tada paklausiu: o kaip įeiti į vaidmenį? Nes išeit yra kitas dalykas. Mes, žmonės, juk kasdien kažką vaidiname, ir nėra įėjimo ar išėjimo. Bet svarbiausia yra susikaupti, atsiduoti čia ir dabar bei suvokti, kad visi esame žmonės, visi kažką vienu ar kitu metu su savimi emociškai nešiojamės, bet tam kartui reikia ir primiršti.

Visą liepą repetavai Klaipėdoje Oskaro Koršunovo spektakliui „Otelas“, kurio premjera turėjo įvykti Avinjone, Prancūzijoje. Ar neliūdna dėl karantino sujauktų premjeros planų?

Žiauriai liūdna. Bet pagalvojus, kad mus trečiame kurse jo vadovas paėmė vaidinti į paties režisuojamą spektaklį, yra labai smagu. Žinoma, gaila, kad viskas taip, jog atšaukė, bet nieko, dabar yra dar daugiau laiko repeticijoms, surepetuosim ir viskas bus dar geriau. „Otele“ vaidinsiu Rodrigą, labai džiaugiuosi savo vaidmeniu ir apskritai, jog teks suvaidinti. Pats personažas ir kvailas, ir protingas, vėl – bus išbandymas. Na, o lapkritį turėtų būti premjera Gdanske lyg ir. O kada Lietuvoje – nežinau.

O kaip kinas? Nevilioja?

Žinoma, norėčiau pabandyti, nes tos patirties kine dar beveik neturiu. Bet, galiu pasakyti, kad teatras man vis tiek išliks, nes jis yra gyvas dalykas. Man taip yra gražu, jog teatre visą laiką yra vis kitaip, nes čia viskas gyva. Ir gražiausias dalykas prieš einant į sceną man yra, pavyks ar nepavyks. Kiekvieną kartą kaip į kokį išbandymą ar kovos lauką. Būna, išeini į sceną, nepačiupai to pirminio, ir tuomet viskas sunkiai važiuoja, tada buksuoji, buksuoji ir, kaip Darius Meškauskas sako, nebebuksuok, nusimesk viską ir vėl bandyk viską pačiupti iš naujo scenoje. Ir apskritai teatre žiūrėti pro užkulisius, kas renkasi, kas ne, tas jauduliukas, viskas gyva, o kine – viskas vis tiek už ekrano.

Kaip tuomet spėji atsipalaiduoti, pailsėti, koks yra tavo laisvalaikis?

Labai mėgstu būti vienas. Ir kartais galvoju, gal kažkas negerai, kad aš vienas esu (juokiasi). Bet esu ne vienišas, o tiesiog – vienas. Labai patinka pabūti su savo mintimis, taip aš pailsiu ir praplaunu savo galvą. Tiesiog būnu.


2020-08-09

Vienas komentaras apie “Karolis Norvilas: „Teatras – savęs, kito ir pasaulio pažinimas“”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt