Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos meno skyriaus galerijoje (J. Janonio g. 9) iki šių metų pabaigos eksponuojama ikonografo Boriso Jokubauskio šiuolaikinės ikonos paroda. Parodą galima aplankyti ir virtuliai bibliotekos tinklapyje.

Krikiščioniškoji ikonografijos tradicija susiformavo Bizantijoje, tačiau iki šiol ikona yra tapatinama su stačiatikybe. Ikona gimė krikščionybės pradžioje, gerokai prieš 1054 metais įvykusį Bažnyčios skilimą. Ji buvo skirta visiems krikščionims. Po skilimo ikonų išliko ir Rytų, ir Vakarų Bažnyčiose, tačiau vėliau Vakaruose ji pradėjo nykti ir išsigimti, nes ją pamažu išstūmė garsiųjų renesanso meistrų italų tapytojų šventieji paveikslai.

Pirmąją naujojo sakralinio meno fazę ankstyvajame renesanse pradėjo Džiotas, aukščiausiojo tobulumo viršūnės brandaus renesanso laikotarpyje pasiekė Mikelandželas, ištapęs garsiąją Siksto koplyčioje Vatikane.

XIX a. pabaigoje vėl pradėta domėtis ikonografija ir ikonos sugrąžinimu į katalikiškąsias bažnyčias.

Ikonografijos tradicija atgimsta ir Lietuvoje. Šiuolaikinių ikonų tapybos idėją iš Italijos atvežė pranciškonas brolis Karlas Bertagnin. Ikonografijos tradicija prigijo ir yra puoselėjama.

Tapytoją Borisą Jokubauskį į ikonografiją atvedė tikrųjų vertybių ieškojimas, pasinėrimas į krikščioniškojo tikėjimo gelmes, gilinimasis į krikščionybės ištakas ir bizantiškąjį sakralųjį meną. Nuo temperamentingos ekspresyvios tapybos Borisas persijungė į ramų, gilų ir labai koncentruotą ikonos tapymo procesą.

Ikonografijos pagrindų Borisas Jokubauskis mokėsi pas italų ikonografą, pranciškonų vienuolį Karlą Bertagnin ir pranciškonų vienuolį kunigą Paulių Vaineikį, tobulinosi pas Lietuvos ikonos meistrą Marių Vilucką.

Anot Boriso Jokubauskio, ikonos esmė ir tikslas – būti gyvu aukščiausiojo Dievo atvaizdu, maldoje pasitarnauti tikinčiajam, būti dvasiniu palikimu ateities kartoms. Ikona yra tarsi perėjimas iš kasdienybės į maldos ir kontempliacijos erdvę. Tapyti ikoną – didelis pasišventimas ir dar didesnė atsakomybė: Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų šventųjų atvaizdai turi būti perteikti nepriekaištingai tiksliai ir pagal kanoną.

Ikona turi būti tarsi gyva, spinduliuoti meilę, ramybę ir Dievo palaimą. Todėl ikonografas Borisas Jokubauskis nuolat gilinasi į ikonografijos istoriją, studijuoja senųjų meistrų darbus, nagrinėja biblijines tiesas ir jas taiko savo gyvenime.

Tapydamas ikonas jis laikosi senosios bizantiškos ikonų tapymo tradicijos, naudoja tik natūralias medžiagos: kiaušinio temperą, natūralius
gruntus, graikiškų riešutų aliejų, vyno actą, auksą, brangakmenius.

Boriso Jokubauskio nutapytos ikonos puošia Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią, Saugų Šv. Kazimiero bažnyčios ir Vilkyčių Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčių altorius.

Boriso Jokubauskio tapybos darbų ir ikonų yra įsigiję privatūs kolekcionieriai bei dvasinio luomo atstovai iš Lietuvos ir užsienio – Vokietijos, Rusijos, Latvijos, Norvegijos, Italijos, Kanados, Amerikos.

APIE AUTORIŲ

Gimė 1957 m. Klaipėdoje.

1980 -1984 m. mokėsi Klaipėdos A. Brako dailės mokykloje.

1986 m. baigė Klaipėdos politechnikumą, įgijo energetiko specialybę.

Tapybos privačiai mokėsi pas Lietuvos tapytoją Algirdą Taurinską.

Nuo 1983 m. Lietuvos liaudies meno draugijos narys.

Nuo 2002 m. Žemaitijos dailininkų sąjungos narys.

2014 m. suteiktas meno kūrėjo statusas.