Daugeliui iš mūsų bet kokia istorinė data, net ir itin svarbi šaliai, pripažinkim, dažniausiai yra tik sausas faktas su dar nuo mokyklos laikų įsiminta data.

Tačiau tas pats istorinis faktas, jeigu jis kaip nors konkrečiai susijęs su mūsų pačių atsiminimais, nekalbant jau apie dalyvavimą svarbių šaliai istorinių virsmų procese, įgauna visiškai kitą, emocinę, asmeninę ir todėl labai brangią prasmę.

Socialiniuose tinkluose iki šiol netilstančios aštrios diskusijos dėl sausio 13-osios dienos minėjime vykusių dalies žmonių protestų dėl to ir nerimsta, kad didžioji dalis lietuvių ne tik pamena prieš 31 metus vykusius įvykius, bet vienaip ar kitaip patys juose dalyvavo. Užtat švilpimą, trypimą ir pyktį, nukreiptą prieš dabartinę valdžią, daugelis priėmė ne tik kaip nepagarbos žuvusiesiems ženklą, bet ir kaip asmeninį savo jaunystės ar vaikystės išgyvenimų įžeidimą.

Tačiau šįkart kalba ne apie tai, o apie kur kas senesnį istorinį įvykį, nutikusį Klaipėdos krašte viduržiemy prieš 99 metus.

Prisipažinsiu, ilgą laiką 1923-ųjų Klaipėdos sukilimo data man irgi buvo tik dar vienas iš daugelio svarbių Lietuvos istorinių faktų.

Tačiau štai jau keletą pastarųjų metų ši diena man asmeniškai reiškia kur kas daugiau.

Apie tai, kad šioje karinėje operacijoje kartu su kitais jaunais Lietuvos šauktiniais dalyvavo ir mano močiutės Onos Rimkienės- Šveikauskaitės brolis Ignas Šveikauskas, sužinojau neseniai – vos prieš šešerius metus ir, kaip neretai nutinka, visai atsitiktinai.

Tąsyk su kolege Adele rinkome medžiagą mūsų bendrai prisiminimų knygelei apie 1949 metais Salantuose vykusį vadinamosios pyliavų bylos teismą. Laimei, tada dar spėjau pakalbinti savo a.a. tetą Petrutę Dobrovolskienę, kurios pasakojimas ir sudaro didžiąją dalį knygelės „Išdraskytų lizdų gandrai: pyliavų bylos pėdsakais” prisiminimų.

Teta, su jai būdingu žemaitišku humoru pasakodama gana smagias jos pačios gimimo aplinkybes, lyg tarp kitko paminėjo savo dėdę Igną Šveikauską. Pasirodo, jis turėjo būti jos krikštatėvis, tačiau į krikštynas nespėjo grįžti, nes buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir dalyvavo 1923 metų Klaipėdos karinėje operacijoje.

Kad ir kiek prašiau tetos daugiau papasakoti apie šį mane labai sudominusį faktą, ji, deja, nieko daugiau apie tai nežinojo.

Visgi apie patį dėdę Igną Šveikauską, kurį visi giminėj vadino Ėgne, papasakojo šiek tiek daugiau.

Panašu, jog vokiečių mano močiutės brolis nemėgo nuo tų jam įsimintinų 1923-ųjų.

Ėgnė, ne paslaptis, su bičiuliais mėgdavo užsukti į Bajorų karčemą. 1939 metais Hitleriui atplėšus Klaipėdos kraštą, minėtoji karčema atsidūrė ties Trečiojo Reicho ir Lietuvos rubežiumi.

Vieną vakarą, matyt, nuo alaus jau apšilęs karštakošis Ėgnė dėl kažko kibo į atlapus čia atklydusiam vokietukui. Dabar galima tik spėlioti, ar užkietėjęs žemaitis tik nebus anam priminęs, kam iš tiesų priklauso Klaipėdos kraštas ir paraginęs atėjūną grįžti ten, iš kur atėjus.

Kaip ten bebuvę, tačiau tąsyk Ėgnė už prikultą vokietuką atsipirko, atsėdėjęs dvi paras daboklėje.

Tačiau kilus Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai Igno Šveikausko nepasigailėjo – sušaudė. Už ką konkrečiai, deja, teta Petrutė sakė nežinanti: giminėj šis faktas buvo apgaubtas paslapties skraiste.

Ar galėjo tam turėti įtakos ir jo dalyvavimas 1923-ųjų metų Klaipėdos karinėje operacijoje – belieka tik spėlioti.

Užtat man šie tolimi Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos įvykiai nuo tada ne tik labai priartėjo, atskirti vos trijų giminės kartų, bet ir tapo nuspalvinti brangaus emocinio atminimo.

Ir po 99 metų, 2022-ųjų sausio 15- ąją, kartu su kitais susirinkusiais prie paminklo sukilimo žuvusiems atminti giedodama „Tautišką giesmę”, aš mąsčiau ne tik apie Ėgnę, bet ir apie jo bičiulius, man nepažįstamus jaunus Lietuvos kareiviukus, tada, prieš beveik 100 metų, mums iškovojusius teisę gyventi laisvoje lietuviškoje Klaipėdoje.