Rimantas Greičius, kuriam 85 metai, kurio sūnus yra nuteistas ir šiuo metu sėdi kalėjime už šnipinėjimą, plačiai dalinasi savo pasaulėžiūra. Facebooke platinamas jo, kaip rašytojo, pasisakymas. Išklausiusi R. Greičiaus kalbą, susidariau kitokią nuomonę, negu jis bei jo bendraminčiai norėtų.

Dar vaikas būdamas R. Greičius su tėvais buvo išvežtas į Sibirą. Ten okupantai jam leido baigti mokyklą. Jis dėkingas Sovietų sąjungai už suteiktą mokslą. Manau, jog sovietai elgėsi panašiai, kaip turkai XV ar XVI amžiuje. Jie pagrobtus krikščionių vaikus ruošė janyčarais sultono karinei tarnybai, o sovietai lietuvių vaikus – komunistinės ideologijos skleidimui. Krikščionių vaikai atkirsti nuo šaknų turėjo tapti fanatikais sultono armijoje. Lietuvių vaikai, jei tėvai namuose susitaikė su mintimi, kad geriau patylėti, tegul auklėja tarybinė mokykla , irgi išaugo tarybiniais fanatikais.

R. Greičius teigia, kad rašo tiesą apie žydų žudynes Jurbarke. Jis pasakoja, kad 1941 m. pirmą karo dieną į namus atėjęs vokiečių karininkas paprašė leisti atsigerti vandens ir paskambinti fortepijonu. Jis išeidamas pametėjo į viršų trijų metų Rimantą ir jo tėvui pasakė, jog Hitleris sumąstė aferą, todėl karą pralaimės.

Įdomu, kaip R. Greičius sužinojo tiesą apie žydų genocidą Jurbarke jei 1941 m. jis tebuvo trimetis? Manau, kad ta tiesa priklauso 1944 m. spalio mėn. sugrįžusiai sovietų slaptajai tarnybai – NKVD, kuri remiasi ne faktais, bet sovietine ideologija.

Memorialas Jurbarko žydų žudynių aukoms atminti. Jurbarko savivaldybės nuotr.

Skaudu, kai mušasi į krūtinę teigdamas, jog pasakoja tiesą, tačiau Lietuvoje nė po II pasaulinio karo, nė atgavus nepriklausomybę Ulmo teismo medžiaga nebuvo naudojama, kaip pirminis šaltinis.

Rimantas Jokimaitis domėjosi 1958 metų Ulmo byla, kurioje buvo teisiami Tilžės gestapininkai, SD ( saugumo tarnyba), Klaipėdos bei kitų miestų pasienio policininkai ir vienas lietuvis. Jis rašo, kad naciai buvo labai atsakingi biurokratai, todėl byloje yra didžiulis kiekis dokumentų, susijusių su išvardintų organizacijų veikla. Jiems buvo įsakyta Lietuvos teritorijoje, 25 kilometrų pasienio ruože, fiziškai sunaikinti žydus ir komunistus. Jie tą ir padarė Lietuvos pasienio miestuose: Gargžduose – birželio 24 d., Kretingoje – birželio 26 d., Skuode – birželio 27 d., Palangoje – birželio 30 d, , Tauragėje – liepos 2 d,, Jurbarke – liepos 3 d. ir t.t.

Štai ką R. Jokimaitis rašo straipsnyje „Dar keli Lietuvos istorijos karo metais epizodai iš Vokietijos archyvų. II dalis“ apie žydų žudynes Jurbarke.

Tilžės gestapininkai, kurie planavo ir dalyvavo Lietuvos pasienyje sušaudant žydus, Jurbarke numatė tokią akciją atlikti liepos 3 dieną. Į miestą atvyko apie 30–40 vyrų iš Tilžės ir pasienio policininkų komanda iš Smalininkų posto vadovaujami Carsteno. Iš Tilžės atvykusiam gestapininkui Böhmei buvo įteiktas aukų sąrašas. Tilžiškiui atrodė, kad sąrašas per trumpas, todėl pareikalavo atvesti papildomai žydų. Tą darbą paskyrė atlikti gestapininkams kartu su lietuvių policininkais. Netrukus buvo atvesta dar apie 60 žmonių. Prieš pradedant žudynes Böhme pasiteiravo, ar tikrai visi sąraše esantys lietuviai yra komunistai ir turi būti sušaudyti. Carstenas patvirtino. Tą dieną buvo sušaudytas ir skulptorius Vincas Grybas.

Pirmą kartą visų tų „akcijų“ istorijoje kilo nesklandumų. Į Jurbarką atvyko gestapininkams nepavaldūs policininkai iš Tilžės, kurie turėjo dalyvauti žudynėse, bet nepasirodė, nes jiems neleido jų vadas. Gestapininkas Böhme ir Hersmannas dėl to baisiai susinervino, nes, atvedus papildomai žydų, aukų skaičius viršijo 300.

Keletas pasmerktųjų bandė bėgti. Du nukovė Böhme ir Hersmannas. Kitiems pasisekė pasprukti. Per sumaištį vienam egzekutoriui iš Tilžės SD peršovė koją. Jį pakeisti liepė vairuotojui. Tas vargšas teisme prisipažino turėjęs nušauti 3 žmones.

Ulmo teismo medžiaga apie 60 metų nebuvo pateikta Lietuvos visuomenei, nes neįtiko ar nepatiko tarybiniams istorikams rašiusiems apie Holokaustą.

Tarybinės ideologijos esmė yra, kad okupantas nekaltas, kalta tauta, kurią okupavo. Šiandien Putinas tą tarybinę pasaulėžiūrą deklaruoja Ukrainoje.

Okupantė Rusija kaltina Ukrainą fašizmu. Kremlius iki ausų ginkluotą armiją nukreipė atlikti „šventą“ misiją – denacifikuoti ukrainiečius. Mes, lietuviai, kurie taip pat buvome išvadinti naciais, o šiandien minimi kaip žydšaudžių garbintojai puikiai pažinome sovietinį melą. Tautiečius, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, okupantai išvadino žydšaudžiais ir surado „medžiagą“, kuri rodo prezidento Antano Smetonos sūnėno Juozo Krikštaponio, Birželio sukilimo vado Kazio Škirpos ir kitų garbingų tautiečių dalyvavimą Holokauste. Iš tikro, tai nėra įrodymai, tai tik pritempimas prie reikiamo įvykio, kitaip sakant, tarybinis naratyvas.

Mūsų visų bėda, kad tą sovietinį melą šiandien per Kremliaus įtakos agentus galimai platina Izraelyje ir Lietuvoje gyvenantys žydai, kaip antai, Faina Kukliansky ir panašiai kalbantys. Jų pagrindinė misija surasti mumyse, lietuvių tautoje, antisemitus. Liūdna, tačiau reikia konstatuoti, kad panašiai dirba ir Lietuvoje legaliai veikiančios politinės jėgos.

Viena iš jų, vadinamoji politinė srovė – paleckininkai, kuriai priklauso rašytojas R. Greičius su sūnumi ir kita politinė srovė – konservatoriai su liberalais. Šias politines jėgas sieja panašus šmeižikiškas vertinimas lietuvių, buvusių valdžioje, dalyvavusių įvairiose karinėse struktūrose, kai Lietuva buvo okupuota nacių.

Karas Ukrainoje dar kartą priminė tai, ką išgyveno mūsų tėvai, seneliai, proseneliai, – okupantų skleidžiamą pasakojimą, kad jie atėjo vieninteliu tikslu, – „padovanoti gėrį“ ir jei užkariautojams paklusime, – išsaugoti gyvybę. Tik tariami fašistai, naciai, žydšaudžiai, banderovcai priešinosi Stalino „saulei“, o dabar ginasi nuo „gerų“ Putino ketinimų.

Sovietinę ideologiją apie gerus okupantus ir blogus žydšaudžių palikuonis dėstė tarybinėse mokyklose ir universitetuose – ruošė janyčarus. Suprantama, kad dalis tautiečių, kaip R. Greičius, tapo aršiais okupantų gerbėjais ir jais yra iki šių dienų.

Reikia konstatuoti kitą faktą, kad Nepriklausomoje Lietuvoje jaunimas yra auklėjamas vadovaujantis okupantų sukurta teorija apie nacius, fašistus bei žydšaudžius, t.y ruošiama R. Greičiui pamaina. Galimai todėl Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis nesigėdijo skleisti nepagrįstus kaltinimus ir reikalauti nukelti J. Krikštaponiui paminklą Ukmergėje.

Karas Ukrainoje išryškino, kokios Lietuvai yra iškilusios grėsmės. Estijos premjerė informavo, jog NATO gynybos planai neužkirstų kelio Estijos ištrynimui, kitaip sakant, galingai veikia įtakos agentai ir NATO bei Putinas kuria Rusijai palankius planus.

Kiek ilgai 1945 metais okupuota Prūsija bus našlaitė, atskirta nuo didžiosios Rusijos? Laiko klausimas dėl Kaliningrado srities susijungimo su Rusija, ir Estijos, Latvijos ir Lietuvos sugrįžimo į Rusijos glėbį, jeigu Putinui pavyks laimėti karą.

Po Estijos premjerės pareiškimo konstatuojame, kad didžiosios valstybės ir jų įtakos agentai sprendžia mažų valstybių likimus. Vienintelė kliūtis yra piliečiai, kurie nenori paklusti okupacinei valdžiai, ką dabar matome Ukrainoje.

Lietuvoje Sovietų okupacijos metu pasikeitė dvi kartos. Tarybinėse mokymo įstaigose buvo ruošiami janyčarai. Juos mokino koneveikti nacionalizmą, niekinti patriotizmą, neapkęsti kovotojus už Nepriklausomą Lietuvą, lietuvius vadinti skundikais, žydų turto grobstytojais, naciais, žydšaudžiais ir panašiai.

Nepriklausomoje Lietuvoje liko tarybinių janyčarų ugdymo programos. Tautinė mokykla, kurios iniciatorė buvo Meilė Lukšienė, liko popieriuose. Manau, kad Kremlius pajuto grėsmę, jog tauta gali aktyviai pasipriešinti būsimai okupacijai, todėl neleido švietimo pertvarkyti pagal M. Lukšienės programą. Tiesioginio draudimo Rusija nesiunčia. Todėl buvę okupantai savo valią vykdo per Europos Sąjungą, Briuselį, atseit, patriotizmas, nacionalizmas jiems irgi yra tapatus fašizmui, nacizmui.

Konservatoriai ir liberalai nenori būti tapatinami su artimomis politinėmis sielomis, t.y., su R. Greičiaus janyčiariška pasaulėžiūra. Jie neigia bendrystę, tačiau konservatorių ir liberalų lyderiai pila kaltinimus tautos didvyriams, kaip R. Greičiaus bendraminčiai. Manau, kad paleckininkai, liberalai, konservatoriai bando įtikinti Lietuvos piliečius, jog jie yra skirtingi, deja, galutiniame rezultate siekia to paties – Lietuvos okupacijos. Todėl šios politinės jėgos deklaruoja apsimestinę neapykantą viena kitai.

Nacizmas ir fašizmas tapo informacinės atakos taikinu. Jis atseit klesti Lietuvoje arba pagal Rusijos prezidentą yra balvonai, kuriuos reikia naikinti. Jis pasiuntė armiją „demontuoti“, t.y. žudyti ukrainiečius, išvalyti šalį nuo nacistų, juos denacifikuoti. Tuo metu mūsų liberalai su konservatoriais taip pat paskelbė karą balvonams – tarybinių kareivių paminklams. Liberalų ir konservatorių niekšingumo viršūnė, kai apsimetę patriotais nesiruošia tą balvoninę baidyklę, – kaltinimą nacizmu šalinti iš valstybinės televizijos, švietimo sistemos. Manau, kad paminklų nukėlimu siekia visuomenei įrodyti, jog yra patriotai ir juos negalima lyginti su Paleckio bendraminčiais-janyčarais. Kremliaus sukurtas nacistinis ir fašistinis balvonas, kaip propagandinio karo produktas lieka grėsme Lietuvai, nes rusų kariuomenė įžygiavo į Ukrainą žudyti fašistų ir nacių, o ne ginti tarybinių karių paminklų.

Apsimestiniai patriotai – liberalai su konservatoriais, manau, ir vėl dirba Kremliaus naudai, nes nereikalauja kardinaliai keisti požiūrio dėl šmeižikiškų teiginių, kad esame žydšaudžių tauta bei dėl kaltinimų tautiečiams, jog jie yra antisemitai. Naciai, fašistai, žydšaudžių garbintojai yra Putino propagandos kodiniai žodžiai, kuriuos dar galima pavadinti balvonais. Jei karas prasidės Lietuvoje, tai putinistai, pasitelkdami tuos kodinius balvonus, mus žudys kaip dabar naikina ukrainiečius.

Rubrikoje „Mums rašo“ publikuojamos nuomonės. Šis tekstas – asmeninė jo autorės nuomonė