Irina Kovalčiuk prasidėjus karui Ukrainoje neskubėjo palikti savo namų netoli Kyjivo. Naiviai tikėjo, kad viskas greitai pasibaigs. Mėnesį ankštame sesers name karo siaubus kentusi šeima tik po patirtų sukrėtimų apsisprendė išvykti į Klaipėdą, kur rado naujus namus bei darbą ir atvirą jūrą.

Jau kurį laiką uostamiesčio apartamentų komplekse „Tiltų namai“ dirbanti Irina prisiminė, kad dar prieš kelerius metus šeima rimtai svarstė apie galimybę apsigyventi Lietuvoje. Jos vyras mūsų šalyje dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Du vaikus auginantys sutuoktiniai buvo pradėję pildyti dokumentus, tačiau tuo viskas ir pasibaigė.

„Tiesiog tuomet atrodė, kad viskas labai svetima“, – teigė ukrainietė.

Irinos ir Aleksandro Kovalčiukų šeima iki karo gyveno Žytomyre, kuris nuo Kyjivo nutolęs apie 100 km. Mieste yra karinis dalinys, oro uostas, poligonas.

„Mūsų gyvenamoji vieta – karinės dalies teritorijoje. Tą rytą prabudome su žiniomis, kad prasidėjo karas. Skaičiau šeimos, mokyklos tėvų susirašinėjimus, pradėjo bombarduoti karinį oro uostą. Sirenų nebuvo, kažkur kažkas sproginėjo, tačiau susivokti buvo sudėtinga. Konkrečių žinių jokių, o mes buvome pripratę girdėti įvairius sprogimų garsus iš poligono“, – pasakojo Irina.

Ji susisiekė su Lietuvoje buvusiu vyru. Nustebino jo darbdavių požiūris: pamatę darbuotojo situaciją jie pasiūlė pasiimti autobusiuką ir važiuoti į gimtinę pasiimti šeimą.

„Man buvo lūžusi koja. Vos paėjau. Tokia neviltis, nes pabėgti nelabai pavyktų. Netrukus ėmė gausti sirenos. Tą naktį, kai vyras grįžinėjo iš Lietuvos, mes praleidome rūsyje“, – prisiminė Irina.

Kitą dieną ji išvyko į kaimą pas seserį. Trijų kambarių name mėnesį gyveno 11 žmonių.

„Visiškai nesitikėjome, kad karas užsitęs, kažkaip vis naiviai tikėjomės, kad tuoj tuoj… Kad negali būti, jog tokia beprotybė užsitęs“, – pasakoja Irina.

Į Ukrainą grįžęs Aleksandras nuvyko į punktą, kur pasisiūlė ginti savo tėvynę, tačiau sveikatos problemų turinčio vyro kandidatūra buvo atmesta.

„Net vairuotoju dirbti nepriėmė, nes apsauginė liemenė ganėtinai sunki. Jūs neįsivaizduojate, kokia eilė nusidriekė prie karinio įdarbinimo punkto. Eiliniai žmonės laukė, kada paims ginti tėvynės. Tačiau daugeliui buvo atsakyta, nes net nebuvo tiek drabužių ir ginklų“, – pasakojo Irina.

Jos vyras Aleksandras prisistatė į teritorinę gynybą.

Irina prisiminė, kad sudėtingiausias laikas buvo tuomet, kai iš Kijivo žmonės pradėjo evakuotis pro Žytomyrą. Netoli šio greitkelio yra Buča ir Irpinė. Pirmomis karo dienomis gausybė žmonių evakavosi, o netoli buvę kariai šaudė į taikių gyventojų automobilius.

„Mes patys matėme tuos apšaudytus automobilius. Ir jie vis tiek vyko, nes gelbėjosi. Šis kelio ruožas gavo „mirties ruožo“ pavadinimą. Labai daug automobilių buvo apšaudyti, ir tikrai ne visi tų automobilių keleiviai išgyveno“, – prisiminimais dalijosi ukrainietė.

Jos šeima mėnesį praleido kaime. Tačiau kuo tolyn, tuo aiškiau darėsi, kad karas užsitęs. Vyras pažįstamų buvo raginamas grįžti į Lietuvą ir dirbti, pinigus siųsti šeimai.

Kovo pirmomis dienomis Aleksandras nuvyko pažiūrėti šeimos buto. Liko nakvoti. Naktį ėmė gausti sirena.

„Praskrendantis lėktuvas numetė bombą. Iš netoliese buvusių privačių namų liko tik duobė žemėje. Vėliau sužinojome, kad tarp žuvusiųjų buvo ir besilaukianti moteris. Nuo to sprogimo mūsų bute išlakstė langai. Skeveldros nuo sviedinio pasklido labai plačiai, apie apgadintus automobilius, kitą žmonių turtą nėra net ką kalbėti“, – dalijosi Irina.

Vyras pasislėpė prieangyje. Per žinias apie antpuolį išgirdusi Irina puolė skambinti sutuoktiniui. Šis jau slėpėsi daugiabučio rūsyje. Abiejų balsai drebėjo.

Dabar šeimos daugiabutyje likęs gyventi tik vienas kaimynas, namas nešildomas.

Kai Kovalčiukų šeima vyko į Lietuvą, jau nebebuvo pabėgėlių eilių. Šeima susidūrė ir su sukčiais – iš namų ieškančių ukrainiečių buvo bandoma išvilioti pinigų. Vėliau paaiškėjo, kad pasipelnyti bandė nuteistieji. Po pirmojo nesėkmingo bandymo rasti namus, šeima kreipėsi į savanorius.

„Mums labai pasisekė, nes apsistojome pas tikrą angelą. Labai nuoširdi ir atjaučianti moteris. Leido tris mėnesius gyventi nemokamai“, – neatsidžiaugė Irina.

Aprimus emocijoms ir apgijus kojai moteris ėmė mąstyti apie darbą. Ukrainoje ji buvo įgijusi įvairios patirties: dirbusi virėja-administratore, turėjo blakstienų priauginimo saloną, dirbo ir pavežėja. Juokaudama ukrainietė prisiminė, kad tuo metu buvo vienintelė vairuotoja moteris įmonėje. Darbas jai patikdavo, darbdavys nupirkdavo šokoladukų klientams vaišinti. Irina nuolat jų trūkdavo, tad pirkdavo pati.

„Vienas klientas net juokavo, kad žino, jog gaus šokoladuką, todėl pasirengęs atleisti už vėlavimą“, – šypsojosi pašnekovė.

Apsigyvenusi Klaipėdoje ji svarstė dirbti pavežėja, tačiau šeimos automobilis tam netiko. Pirmesnė įsidarbino Irinos anyta. Darbo Čekijoje, Italijoje patirties turėjusi moteris ėmė dirbti „Tiltų namuose“. Nors ir nemokėjo kalbos, neretai susikalbėdavo tik gestikuliuodama rankomis, ukrainietė pritapo gana lengvai. Netrukus čia dirbti ėmė ir Irina.

„Esu labai patenkinta savo darbu ir itin šiltu bendravimu“, – pabrėžė Klaipėdoje šaknis leidžianti Irina.

Šeimai teko iššūkių ir dėl vaikų adaptacijos mokyklose. Duktė mokosi gimnazijos pirmoje klasėje, kur susirinko vaikai iš skirtingų mokyklų, yra užsieniečių, tarp jų net penkios ukrainietės.

„Vaikai labai vieningi ir palaikantys“, – teigė pašnekovė.

Kiek sunkiau buvo dešimtmečiui sūnui. Jis pateko į rusakalbių mokyklą.

„Jis nesuprato, kodėl turi mokytis rusų eilėraščius. Ką tik bėgo nuo rusų, o dabar turi mokytis. Kai tik atsirado galimybė ir atsidarė ukrainiečių mokykla, pervedėme jį ten. Vaikas mums dėkojo turbūt dvi savaites“, – pasakojo Irina.

Vaikams ji pabrėžia, kad negalima skirstyti žmonių pagal tautybę.

„Žinoma, jei žmogus pasakytų, kad mes nusipelnėme karo, tuomet su tokiu nėra ko ir kalbėti. Mes turime draugų, kurie išvyko iš Rusijos, jie
etniniai rusai, tačiau visiškai nepalaiko dabartinės valdžios“, – teigė Klaipėdoje apsigyvenusi moteris.

Savo vaikams ji pataria nė nekalbėti apie karą.

„Mes išmokome nurimti ir nustoti nekęsti. Nuslūgo neapykanta. Visi atsakys už savo klaidas patys – arba žemėje, arba prieš Dievą tai tikrai“, – dalijosi moteris.

Irina stebisi, kaip gamtos ištekliais turtinga Rusija taip ir nesugebėjo užtikrinti gerovės savo gyventojams. Korupcijos, apgailestauja, būta nemažai ir jos gimtinėje. Ją nustebino įvykis Klaipėdoje, kai vairuodama suklydo manevruodama tarp juostų. Sustabdė policijos pareigūnai. Ji jiems nuoširdžiai paaiškino situaciją, prisipažino klydus, o šie moterį tik įspėjo. Ir prisiminė situaciją Ukrainoje, kai pareigūnai bandė rasti nepagrįstų priekabių, kaip nubausti.

Klaipėdoje ją stebina ir galimybė laisvai patekti prie jūros, į miškus. Ukrainoje pajūryje nemažai užtvertų privažiavimų, kur namus pasistatę turtingi žmonės.

„Čia radome gamtos suformuotą mišką, kur neauga privatūs daugiabučiai. Mūsų Odesoje ir Kryme sudėtinga paprastam žmogui ir prie jūros prieiti“, – pastebėjo Irina.

Moteris vylėsi, kad karui pasibaigus Ukraina pakeis kryptį civilizacijos link.

„Nes bent jau iki karo, pas mus jautėsi didelė kaimyninės šalies valdžios įtaka, viskas parduodama ir perkama, tiek politikoje, tiek verslo lygmenyje. Žinoma, tai nė kiek nesumenkina mūsų tikėjimo savo šalimi ir gerais pokyčiais, pasitikėjimo savo drąsiais kariais ir pergale“, – kalbėjo Irina.

Iki karo Lietuva jai asocijavosi su atšiauriu klimatu.

„Dabar galiu pasakyti, kad klimatas tikrai labai panašus į mūsų. Akmenimis grįstos gatvelės man primena Lvivą. Klaipėdos senamiestis labai gražus. Esame iki širdies gelmių dėkingi lietuviams už protu nesuvokiamą pagalbą. Turbūt visą gyvenimą jausime šį dėkingumą“, – sako Irina.