Šį šeštadienį, jei aplinkybės būtų buvusios kitokios, Lietuva (bei didžioji dalis Europos) būtų ruošusis Muziejų nakties renginių lankymui. Nors pagal švelninamas karantino sąlygas kai kurie Klaipėdos miesto muziejai bei muziejininkai, beveik 7-8 savaites dirbę be lankytojų ar nuotoliniu būdu, priima savo ištikimiausius svečius, tačiau pripažįsta, kad didelio lankytojų srauto dar nepajutę, o ir šventinės nuotaikos (gegužės 18 d. minima Tarptautinė muziejų diena – aut. pst.) šiemet kitokios…

Nugvelbus vėlyvo vakaro poilsio laiką, pavyko pakalbinti dvi Klaipėdos miesto muziejininkes, kurios dalijosi savo karantino patirtimis.

Pasidalink, kaip atrodė muziejininko nuotolinio darbo diena?

Agnė Jonikaitė, Laikrodžių muziejaus muziejininkė: 

Tai diena, kai galėjau neskubėdama ryte pavedžioti šunį. O jei rimtai, rytai, dirbant nuotoliu, kaip ir rytai muziejuje, visada prasidėdavo kavos puodeliu ir dienos darbų aptarimu su kolegomis, tik kad tie ap(si)tarimai vykdavo skambučiais. Dažniausias nuotolinio darbo dienos planas: teksto redagavimas – su kolegomis tarėmės bei koregavom kai kuriuos edukacinius planus, galvojome, kokias naujas edukacines užduotis galėtume pateikti vaikams, jaunimui, kai grįšime į normalų darbo ritmą po karantino. Itin svarbi užduotis tapo sugalvoti, kaip padaryti, kad nenutrūktų ryšis su ištikimiausiais lankytojais. Tam į Laikrodžių muziejaus „Facebook” puslapį per karantiną su kolegomis kėlėme įvairius įdomius faktus apie laikrodžių veikimo principus, užduotis, kuriose pristatėme įdomiausius muziejaus eksponatus, įvairiausius klausimus vaikams ir suaugusiems. Mūsų užduotis buvo parodyti, jog muziejus, muziejininkai ir mūsų veikla per karantiną nenutrūko – esame ir dirbame dėl savo lankytojų. Girdėjome, kad mūsų keltais faktais bei interaktyviomis užduotimis naudojosi ir kai kurie mokytojai savo nuotolinėse pamokose – ir tai džiugina.

Muziejininko nuotolinio darbo diena iš tiesų buvo įprasta, tik labai trūko gyvo bendravimo, emocijų, tiek su kolegomis, tiek su mūsų lankytojais.

Ar buvo kokių nors iššūkių, su kuriais teko susidurti dirbant nuotoliniu būdu?

Sunkiausia, kad muziejus, ekspozicijos ir informacija apie eksponatus buvo „ne po ranka“ – dėl to bet koks darbas tapo kiek keblesnis… Kaip jau sakiau, tikslu ir išties iššūkiu tapo nuolatinis klausimas – kaip visu šiuo karantino laikotarpiu išlikti matomiems. Vis kirbėjo mintys: kaip reikia organizuoti darbą dabar, ar jis stipriai kis, kai karantinas oficialiai baigsis. Iš tiesų gąsdino ir nežinomybė dėl projektų – ar pavyks įgyvendinti jau numatytus projektus. Kad ir ta pati Muziejų nakties – juk muziejininkai jai ruošiasi ilgai ir atsakingai.

Kokie buvo Laikrodžių muziejaus planai šių metų Muziejaus nakčiai? Gal numatytą šventinį scenarijų planuojama perkelti į kitą datą?

Laikrodžių muziejaus muziejininkė Agnė Jonikaitė  su kolege Egle veda edukacinį užsiėmimą Dituvos pagrindinės mokyklos mokiniams Laikrodžių muziejaus parodų salėje.

Šį renginį planuojama perkelti į rudenį. Palikime lankytojams intrigą, antraip ne(be)norės apsilankyti.

Šią savaitę Laikrodžių muziejus dar nedirbo. Kokių saugos reikalavimų turės laikytis lankytojai, lankydamiesi būtent jūsų muziejuje, kai jis atvers visuomenei duris?

Turės mūvėti vienkartines pirštines ir dėvėti kaukes. Tikimės sąmoningumo ir supratingumo, kad lankytojai šiomis priemonėmis pasirūpins patys. Vis tik muziejus durų lankytojams be pirštinių tikrai neužtrenks ir jas suteiks. Laikrodžių muziejus, laukdamas lankytojų, kiekvieną savo svečią pasitiks prie durų ir palydės iki kasų. Tuo tiesiog sieksime stebėti lankytojų srautus, nes žmonių skaičius, vienu metu esantis muziejuje, turės būti kontroliuojamas, kaip to dabar reikalaujama.

Vienos mokyklos mokiniams per karantino laikotarpį vedei nuotolinę pamoką tema „Muziejus man – tai … Muziejaus raida nuo XIX amžiaus iki šių dienų“. Dituvos pagrindinės mokyklos  6 klasės mokinė  Kamilė sakė, jog jai muziejus „tai vieta, kur gali puikiai praleisti laiką su draugais ir klase“ . Ką pati sužinojai naujo ruošdamasi šiai pamokai? Ar labai pakito per kelis šimtmečius muziejaus samprata?

Dažnai su kolegomis diskutuojame – koks muziejus buvo anksčiau ir dabar. Tiesą sakant, klausantis muziejaus darbuotojų, kurie dirba mūsų muziejuje daugiau kaip 20 metų, supranti, kaip stipriai keičiasi visuomenė, o drauge ir pats muziejus.

Ruošiantis nuotolinei pamokai, nutariau labiau pasidomėti Lietuvos muziejų (į)kūrimo istorija, raida. Galima teigti, kad per 300 metų muziejams teko susidurti su nemenkais iššūkiais. Pavyzdžiui, XIX a. muziejaus kaip kultūros institucijos svarbiausias tikslas buvo kaupti ir saugoti įvairias kultūros vertybės, gamtos rinkinius. Tuo metu nebuvo galvojama apie muziejaus lankytoją, arba jis bent jau nebuvo taip akcentuojamas kaip dabar. Tuo tarpu jau nuo XX a. atsigręžiama į lankytoją, bandoma pasakoti eksponatų istorijas, kurios būtų suprantamos visiems. Šiuo metu, XXI a., muziejams tenka vytis besikeičiančią visuomenę ir įsiklausyti į jos poreikius. Kadangi didžioji dalis Lietuvos muziejų įkurti XX a., dabar jiems visiems tenka keistis. Keistis, turiu omenyje ne tik atnaujinti ar modernizuoti ekspozicijas, bet ir keisti savo mąstyseną, požiūrį. Šiuo metu ypatingai didelis dėmesys skiriamas visuomenės švietimui, bandoma kurti muziejų drauge su ja. Visuomenės įtrauka yra muziejų prioritetas.

Man iš ties smagu girdėti, kad jaunoji mūsų karta atranda muziejų, kaip puikią vietą laisvalaikio praleidimui. Muziejaus jie nebetapatina su „senienomis“, jis jiems tampa ne tik eksponatų saugykla, bet ir puikių edukacinių užsiėmimų vieta.

Ar grįžus po karantino į darbą pati kitomis akimis pamatei jame kažką naujo? 

Gaila, bet Laikrodžių muziejus vis dar negali priimti lankytojų, tačiau intensyviai tam ruošiasi. Žinoma, kyla dar daug klausimų: kada galėsime rengti suplanuotus renginius, kaip vyks edukaciniai užsiėmimai, parodos ir kita muziejaus veikla. Tiesa, nusprendėme šiuo metu didesnį dėmesį skirti individualiems lankytojams ir šeimoms. Edukaciniai lankstinukai, audio-gidai suaugusiems ir vaikams leis lankytojams savarankiškai atrasti įdomias eksponatų istorijas. Tikiuosi, kad muziejaus esu pasiilgusi ne tik aš, bet ir lankytojai, kad po karantino besilankantys pas mus net ir ne pirmą kartą tikrai išvys jame kažką naujo. Man muziejus – tai atradimai kiekvieną dieną.

Kiek laiko truko ir kaip atrodė tavo, kaip muziejininkės, nuotolinis darbas ir kada duris lankytojams atvėrė Mažosios Lietuvos ekspozicijos?

Mažosios Lietuvos muziejininkė Agnė Adomaitytė (kairėj) ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos doktorantė Milda Kontrimė, straipsnio autorė) tarptautinio projekto „Crossroads in History“ dalyvių (muziejininkų iš Švedijos, Lenkijos bei Vokietijos) šurmulyje. Asmeninio archyvo nuotr.

Agnė Adomaitytė, Mažosios Lietuvos muziejaus muziejininkė:

Aš iš namų dirbau, regis, 7 savaitės. Darbas, kaip ir visiems, dirbantis nuotoliniu būdu – diena prie kompiuterio ekrano. Tačiau negaliu skųstis, nuotolinis darbas man nemažai pagelbėjo: iki karantino muziejuje būdavo nuolatiniai lankytojų srautai, kasdien bendraudavau su jais, vesdavau edukacines veiklas mokiniams, pavyzdžiui, prieš Kalėdas būna tikras mokyklinių grupių bumas – per dieną pravesdavau po 5 ir daugiau edukacinių užsiėmimų. Tokiomis dienomis darbai tiesiog krūvomis lapų kaupdavosi ant darbo stalo, tad karantinas man buvo metasi, kai pagaliau su kolegomis galėjau ramiai prisėsti, peržiūrėti, pasipildyti ar net iš naujo perrašyti beveik 30-ties edukacinių veiklų aprašus (edukacinių veiklų aprašuose nuosekliai pateikiami edukacinės veiklos tikslai, uždaviniai, metodai, eiga; muziejininkai jose nusimato priemonės, pateikia mokslinės literatūros sąrašą pastarąja edukacinės veiklos tema- aut. pst.). Atsirado laiko ir savišvietai – jungiausi į nuotolinius seminarus, skaičiau įdomias knygas, kurioms vis pritrūkdavo laiko ar noro po ilgos darbo dienos.

Šiuo metu muziejuje jau dirbu: Mažosios Lietuvos muziejaus ekspozicijos, esančios Didžiojoje vandens gatvėje, duris atvėrė gegužės 5 dieną, o Klaipėdos pilies muziejų lankytojai galėjo aplankyti jau nuo gegužės 12 dienos. Planuojama, kad Kalvystės muziejus duris atvers ateinančią savaitę. Na, o Skulptūrų parkas (kitiems – Mažvydo parkas) buvo atviras pasivaikščiojimams viso karantino metu.

Pati dirbi Mažosios Lietuvos muziejaus ekspozicijose, esančiose Didžiojoje vandens gatvėje. Papasakok trumpai, kokių saugos reikalavimų turi laikytis muziejaus lankytojai, lankydamiesi čia?

Manau, kaip ir visur kitur. Pirmiausia, prie įėjimo/išėjimo yra dezinfekcinio skysčio, į muziejų įleidžiami tik apsaugines veido priemones dėvintys lankytojai, be abejo, neturintiems priemonių, jos tikrai bus dalijamos. Į muziejų turėtų atvykti lankytojai ne didesnėmis nei 2 asmenų grupėmis, išskyrus artimuosius ir giminaičius. Tiesa, lankytojų srautai kol kas nėra dideli: pirmosios darbo savaitės po karantino parodė, kad žmonės kol kas dar mieliau renkasi atviras erdves. Vis tik, jei srautai ir susidomėjimas būtų, jie, kaip ir visuose Lietuvos muziejuose, bus kontroliuojami. Pavyzdžiui, Pilies muziejuje esančioje karo ekspozicijoje „Muziejus 39/45“ vienu metu galės lankytis ne daugiau kaip 12 žmonių, poternose – 15. Tikiuosi, šie apribojimai – laikini ir muziejus greitai vėl taps atviras vienu metu visiems norintiems be jokių išlygų.

Paprasta, bet nuoširdi mintis buvo išgirsta iš Dituvos pagrindinės mokyklos geografijos mokytojos Sigitos lūpų, jog Muziejus – „tai atradimas“ . Žinau, jog jūsų muziejus per karantiną stengėsi, kad tas „atradimo“ džiaugsmas lankytojams nedingtų. Ką darėte, kad Mažosios Lietuvos muziejus išliktų matomas net būnant namuose prie kompiuterių ekranų?

Iš tiesų, informacijos į oficialų muziejaus puslapį bei į muziejaus „Facebook” puslapį su kolegomis kėlėme labai daug. Į muziejaus internetinį puslapį talpinome „virtualią Klaipėdiečio bibliotekėlę“, t. y. čia keltos ir visuomenei dovanotos skaitmeninės knygos, leistos Mažosios Lietuvos muziejaus, jų tiražas jau išparduotas ir neplanuojamas perleisti, tad, manau, daug kas tikrai suvokė šio darbo vertę ir ja pasinaudojo.

Džiugu, kad nenutrūko bendradarbiavimas ir su Klaipėdos miesto moksleivių saviraiškos centru. Juk kiekvienais metais, pavasarį, centras organizuodavo fotografijų parodą „Polėkis“, o atrinkti laureatų darbai būdavo eksponuojami muziejaus parodų salėje. Šiemet darbai buvo eksponuojami virtualiai.

Dalijomės ir mūsų virtualiomis parodomis. Iš viso buvo įkeltos keturios parodos, kurių lankytojai muziejuje, kai buvo eksponuojamos, nepamatė – negalėjo ar nespėjo.

Man asmeniškai įstrigo, kai dvi savaitės iki Velykų muziejaus „Facebook” puslapyje būdavo įkeliamos margučių nuotraukos ir trumpi pasakojimai apie tradicijas: tiek pačių Velykų, tiek ir margučių dažymo. Ta tema – apie Velykų tradicijas Mažojoje Lietuvoje –  vedžiau ir nuotolinę pamoką vienoje mokykloje. Išties, įdomi patirtis – per edukacijas muziejuose vienu metu būna iki 20 vaikų, tuo tarpu į nuotolinę edukaciją buvo pasijungę, regis, 80 mokyklos bendruomenės narių (vaikų, mokytojų, net mokinių tėvų). Manau, šis nuotolinis renginys buvo ir geras priminimas visuomenei, kad muziejininkai per karantiną netinginiauja ir gal net, kai pagalvoji, dirba daug daugiau nei įprastai…

Pati muziejuje dirbi 3 metus. Kaip manai, ar (kaip) šis karantino laikotarpis pakeis visuomenės požiūrį į muziejus?

Tikiuosi, kad jau pakeitė. Viliuosi, jog visuomenei parodėme, kad ne tik lankytojai eina į muziejus, bet ir muziejai gali ateiti pas lankytoją tiesiai į namus, per kompiuterių ekranus. Taip pat ir mums, muziejininkams, šis laikotarpis tapo naujų darbo būdų, metodų paieška; laikotarpio, kuris parodė, kad visa, ką išmokome, tiks ne tik karantino fone, bet bus puikiai taikoma ir po jo.