Taigi. Ar skaitėte Agata Kristi?

Pjaunami Traksėdžių polderio medžiai. Kaip gerai pavadinimu užmaskuota tikroji darbų vieta. Turbūt paskelbus apie viešą susirinkimą savivaldybės puslapyje, Šilutės Žuvų gatvės gyventojams net nešovė į galvą, kad projektas bus sukamas tiesiai po jų langais.

Bet šiandien ne apie tai. Ir net ne apie tai, kiek ten medžių yra/bus iškirsta ir ar kertama pagrįstai. Šiandien norisi pakalbėti apie kitką. Grybštelėti giliau.

Ar skaitėte Agata Kristi?

Penktadienį vakare per messenger’į su mumis susisiekė mergina iš Žuvų gatvės. „Pjaunami medžiai, – rašė ji, – nors paukščiukai susisukę lizdus turi. Obelį su paukščiukais nuvertė…”

Į vietą nuvykom, deja, jau pavėlavę, šeštadienį ryte. Šalia Šyšos upės pylimo – didžiulė medžių skerdykla. Jauni ir seni, sveiki ir ištrūniję, klevai ir gluosniai. Raudonai ir žaliai (?) sužymėti. Tačiau visi pačiame žalume.

Paukščiukų, tiesa, jau niekur nematyt, tačiau gretimų namų gyventojai vienas per kitą pasakojo, kad vakar darbininkams pjaunant medžius jų, gailiai cypcinčių, ant žemės buvo apstu. Žmonės vakare net žvakutes uždegė už jų dūšeles.

Lyg patvirtindamas vietos gyventojų žodžius, mums filmuojant įvykio vietą šalia visą laiką desperatiškai blaškėsi gražuolis balandis keršulis, tarsi ieškodamas dingusio lizdo ir vaikų.

Ar skaitėte Agata Kristi?

Pabandėm pasiaiškinti, ką gi sako teisės aktai apie medžių pjovimą vegetacijos metu. Šiemet įsigaliojo reglamentas, pagal kurį draudžiama kirsti saugotinus medžius nuo kovo 15-os iki rugpjūčio 1-os dienos, t.y. intensyviausiu laukinių paukščių veisimosi laikotarpiu. Tačiau pylimo/polderio apsaugos zonoje (kuriai priklauso iškirsti medžiai) augantys želdiniai nėra priskiriami saugotiniems, todėl nuostata dėl susilaikymo kirsti yra ne privaloma, o tik rekomenduotina. Visgi net ir saugotiniems nepriskiriamų medžių kirtimą šiuo laikotarpiu Aplinkos ministerija rekomenduoja vykdyti tik įsitikinus, kad medžiuose nėra perinčių paukščių.

Pabandėm sužinoti, ar buvo įsitikinta.

Ar skaitėte Agata Kristi?

Paskambinom vienam Ventės rago ornitologui. Ir, pasirodo, pataikėm kaip pirštu į akį. Jis patvirtino savivaldybės bei rangovo paprašytas prieš kelias dienas pats atlikęs numatytų iškirsti medžių prie Šyšos upės apžiūrą ir pasirašęs pažymą, kad perinčių paukščių ten nėra. Kai perteikėm jam vietos gyventojų pasakojimus apie iškritusius iš medžių jauniklius, specialistas pradžioj nepatikėjo, paprašė nuotraukų.

Pasakėm, kad paukščiukų nuotraukų neturim, tačiau pasiūlėm kartu nuvykti į Žuvų gatvę pasikalbėt su juos mačiusiais liudininkais. Tuomet nuoširdžiai susikrimto. Pripažino, kad ieškodamas lizdų įdėmiai žvalgęs medžių lają, daręs nuotraukas, stuksenęs kamieną, tačiau jei paukšteliai buvo įsikūrę medžių kamieno viduje, drėvėse, galėjo ir nepastebėti.

Ornitologas pripažino, kad šimtaprocentės metodikos nustatyti, ar medyje yra mažų paukščiukų, praktiškai nėra. Visada egzistuoja žmogiškas faktorius ir galima ką nors praleisti. Norėjęs kaip geriau paukšteliams. Apsiėmęs šio darbo, nes nuogąstavęs, jog bus pjaunama nepatikrinus arba pakviesti kiti, a la specialistai be reikiamos patirties.

Taigi. Ką norime pasakyti šia istorija.

Ar skaitėte Agata Kristi?

Kas kaltas dėl vargšų paukštelių žūties?

Norime Jus labai nuvilti. Vieno kaltininko čia nebus.

Kalti matę žūstančius paukštelius, bet neiškvietę policijos ir leidę darbininkams pjauti medžius toliau.

Kalta savivaldybės administracija, leidusi ir liepusi pjauti žaliuojančius medžius ir besidangstanti nuo visuomenės ornitologo pažymom bei skylėm teisės aktuose.

Kaltas rangovas, bet kokia kaina skubantis vykdyti pelningą savivaldybės užsakymą.

Kaltas ir specialistas, išdavęs pažymą, kad medžiuose perinčių paukščių nėra. Deja. Nors ir nuoširdžiai norėjęs kaip geriau.

Kalta Aplinkos ministerija, suskirsčiusi medžius į saugotinus ir ne bei teisės akte palikusi idiotiškai patogią išlygą „turint ornitologo pažymą, pjauti galima”.

Kalti ir mes su Jumis, mielas skaitytojau, (deja, taip!), savo apgaulingo ir abejotino saugumo labui užmerkiantys akis į progresuojantį sistemos išsigimimą, į lėtai bet užtikrintai mus apsupantį sistemingą blogį, o jei ir išdrįsdami tam blogiui pagrūmoti kumšteliu, tai neviešai, ne prieš kamerą, patogiai įsitaisę anonimo krėsle.

Mes visi nužudėm tuos paukštelius prie Šyšos upės.

Kaip visi nužudysim dar ir daugybę kitų.

Kaip Agatos Kristi romane „Žmogžudystė Rytų eksprese” , kur pabaigoje išaiškėja, kad visi 12 romano veikėjų į tą pačią auką draugiškai suvarė po peilį.

Taigi. Ar skaitėte Agata Kristi?