Tęsdama rašinių ciklą „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ „Atvira Klaipėda” toliau pasakoja, ką mūsų miestui ir kraštui 1923-1938 m. atnešė liepos mėnesiai.

Šiuo periodu ir vėl pavyko aptikti įdomių teisės aktų, kurių vienas, ko gero, gali būti pavydžiu dabar dėl analogiškų taisyklių galvas sukantiems ir besiginčijantiems Klaipėdos politikams.

Smiltynės paplūdimys. Šiaulių „Aušros” muziejaus nuotr.

Juodkrantėje šaudė jau tarpukariu

Praktiškai kasmet Krašto apsaugos ministerija praneša, kad ties Juodkrante vyks kovinio šaudymo pratybos. 2007-aisiais buvo paskelbta, kad balandžio 6-ąją čia pirmą kartą šalies istorijoje vyks Oro gynybos bataliono karių kovinio šaudymo pratybos iš artimojo nuotolio raketinės sistemos „RBS-70“.

Krašto apsaugos ministerija tada aiškino, kad Juodkrantė pasirinkta neatsitiktinai: Lietuvoje tai esą yra vienintelė vieta, kuri atitinka teisės aktuose iškeltus reikalavimus tokio pobūdžio pratyboms.

O po to jau prasidėjo – pratybos „Gintarinė strėlė 10/1“, „Gintarinė strėlė 2012” ir t.t. O šiomis dienomis kaip tik jau vyksta „Gintarinė strėlė 2020/1“: Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų oro Oro gynybos bataliono kariai kartu su Karinių jūrų pajėgų karo laivo M53 „Skalvis“ įgula vėl šaudo netoli Juodkrantės – įvertinamas oro gynybos taikytojų pasiruošimas naikinti oro taikinius iš artimojo nuotolio raketinio oro gynybos komplekso RBS-70.

Pasirodo, šios karinės tradicijos užuomazgos siekia dar tarpukarį. 1929 m. „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ paskelbė Klaipėdos uosto direkcijos pranešimą, kad „nuo liepos mėn. 6 d. iki liepos mėn. 18 d. ir nuo liepos mėn. 24 d iki rugpjūčio mėn. 15 d. kasdien nuo 6 iki 10 val. ir nuo 16 iki 20 val. bus kariški pratimai su šaudymais jūroje į vakarus nuo Kuršių Neringos pradedant nuo 7 kilometro iki Juodkrantės maudyklių, 10 kilometrų platume nuo kopų jūros link“.

Baltijos jūra netoli Juodkrantės 1933-iaisiais. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Aukščiau nurodytais laikotarpiais ir pažymėtame plote draudžiama pajūry vaikštinėti ir užsilaikyti vandeny“, – perspėjo direkcija.

Aukštąją mokyklą brandino dešimtmetį

1924 m. liepos 6-ąją „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad Antano Tumėno vadovaujama Vyriausybė svarstė dar jo pirmtako Ernesto Galvanausko ministrų kabineto pavedimu dr. Jurgio Šaulio parengtą Prekybos Aukštosios Mokyklos Klaipėdoj projektą.

„Dr. Šaulys Ministerių Kabineto posėdy darė šiuo reikalu platų pranešimų. Principialinai nuspręsta tokią mokyklą steigti Klaipėdoj. Ministerių Kabinetas paskyrė tam tikrą komisiją, susidedančią iš Finansų, Prekybos ir Pramonės Ministerijos atstovų, iš Švietimo Ministerijos bei Universiteto atstovų dr. Šaulio patiektam projektui išnagrinėti. Berods, sekamą savaitę įvyks tos komisijos posėdžiai. Kai komisiją projektą apsvarstys, jis eis į Biudžeto Komisiją, į Ministerių Kabinetų ir, galop, į Seimą. Manoma, kad šiais metais Seimas projektą priims“, – rašė „Vakarai“.

Tačiau komisijų svarstymai ir tarpukariu trukdavo panašiai kaip ir dabar – aukštoji mokykla Klaipėdos prekybos institutas Vyriausybės buvo įsteigta tik 1934 metais, o jos pirmuoju rektoriumi buvo paskirtas tokios idėjos autorius E. Galvanauskas.

Klaipėdos prekybos instituto II grupės studentai paskaitoje 1935 m. spalį. Vytauto Didžiojo karo muziejau nuotr.

Iki tol, anot Mažosios Lietuvos enciklopedijoje esančios publikacijos autoriaus Mindaugo Žiūko, beveik visi Klaipėdos krašto abiturientai išvykdavo į Vokietijos universitetus, o aukštosiose mokyklose besimokančių ar jas baigusių lietuvių klaipėdiečių buvo labai mažai.

Romualdas Juzefovičius straipsnyje „Akademinė Ernesto Galvanausko veikla Klaipėdoje (1934–1939 m.)“ rašė, kad 1933 m. buvo įsteigta „Draugija Prekybos institutui Klaipėdoje laikyti“, kurios steigėjų sąraše pirmasis yra E. Galvanauskas. Šios draugijos valdybos nariais taip pat tapo Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Balys Sližys, Klaipėdos pašto viršininkas Rapolas Aukštuolis, teisės daktaras, Klaipėdos krašto gubernatūros referentas Albertas Gerutis, universiteto profesorius Jonas Šimoliūnas, kurio veikla buvo susijusi ir su Klaipėdos uostamiesčio bei transporto plėtra, teisės daktaras, Klaipėdos uosto juriskonsultas Juozas Jurkūnas. Ši valdyba išrinko E. Galvanauską rektoriumi ir pavedė jam organizuoti institutą.

Klaipėdos prekybos instituto studentai su dėstytojais stovi ant instituto įėjimo laiptų 1937-ieji. Vytauto Didžiojo karo muziejau nuotr.

„E. Galvanauskas siūlė 1933 m. nebepriimti klausytojų į I kursą ekonomikos skyriuje Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune, o atidaryti Klaipėdos prekybos instituto I kursą. Švietimo ministerija atsisakė finansuoti Klaipėdos prekybos institutą, todėl aukštosios mokyklos atidarymas užtruko dar metus. Dar reikėjo įveikti ir VDU profesūros nepritarimą naujojo instituto steigimui – neva Klaipėdoje nesą kvalifikuotų dėstytojų. Institutas įsteigtas tik 1934 X 4 E. Galvanausko iniciatyva ir pritariant finansų ministrui J. Tūbeliui. Buvo pasirinkta privačios aukštosios mokyklos forma, bet su valstybinės aukštosios mokyklos teisėmis, vyriausybės kontroliuojama ir prižiūrima. Įsteigta ir Draugija Prekybos institutui Klaipėdoje laikyti, tačiau praktiškai institutas buvo išlaikomas Finansų ministerijos: 1934 m. institutui buvo skirta 45 000, 1935 – 121 000, 1936 – 157 074 litai. Į institutą priimti baigusieji Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos gimnazijas bei joms prilygstančias mokyklas. Mokslas trukdavo 3 metus“, – rašė M. Žiūkas.

Pasak R. Juzefovičiaus, 24 iš 51 pirmosios laidos absolventų įsidarbino Klaipėdoje, kiti dirbo privačiose ir valstybinėse Žemaitijos, Kauno bendrovėse bei įstaigose. Keturi pirmosios laidos absolventai buvo įdarbinti Prekybos institute. Iš viso iki 1939 m. studijas Klaipėdoje baigė apie 160 studentų.

„E. Galvanausko (nuotraukoje – instituto auditorijoje 1936 m.) padedami ir konsultuojami buvę jo studentai pradėjo steigti naujas privačias įmones Klaipėdos krašte, taikė novatoriškus vadybos metodus. Antai Prekybos instituto absolventų grupė 1937 m. pabaigoje įsteigė prekybos namus „Studentai“. To meto spaudoje rašyta ne tik apie šios, naujos įmonės vitrinų ir prekybos vietų apipavidalinimo patrauklumą, bet ir naujų prekybos metodų, kurie neatsilieka nuo Vakarų Europos naujovių, taikymą. Įmonė per trumpą laiką tapo konkurencinga, patraukli pirkėjams, galėjo plėsti savo veiklą, nes kredito įstaigos labai palankiai vertino jos galimybes. 1938 m. Prekybos instituto absolventai su kitais prekybininkais Klaipėdoje įsteigė bendrovę „Balteximport“. Jos steigėjai numatė atstovauti Lietuvos, taip pat užsienio statybinių medžiagų, įrankių, mašinų ir amatų, tekstilės dirbinių firmoms“, – rašė R. Juzefovičius.

Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, Klaipėdos prekybos institutas buvo perkeltas į Šiaulius. 1943 m. nacių valdžios buvo uždarytas kartu su kitomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis, bet pusiau legaliai dar veikė iki 1944 m.

Žvejai rungėsi regatoje

1936 m. „Vakarai“ pranešė, kad gražią šeštadienio pavakarę, liepos 4-ąją, „viename seniausių Lietuvos pajūrio kaimų Karklininkuos įvyko pirmą kartą žvejų regata atviroje jūroje“.

„Dalyvavo Karklininkų, Melneragės-Girulių ir Nemerzatės žvejai. Regata įvyko lygiai 17.35 val. Karklininkuose, jūroj, prie 14 kilometro nuo Klaipėdos. Dalyvavo regatoj žėglinių valčių 2 klasės: pirmos klasės – 6- ir antros klasės 10 laivų, ir 4 irklinės valtys, kiekviena su 4 irklininkais. Tą pavakarę visas Karklininkų, kaimas buvo pajūryje. Ties gražiais vainikais ir tautinėmis vėliavomis papuoštais vartais starto laukė didžiulė minia įdomiausios pajūrio gyventojų publikos ir ilga eilė išsirikiavusių. Šaulių orkestras publiką liksmino maršais. Regatai pasibaigus ir laimėtojams dovanas išdalinus, visi nužygiavo į Nemuno svetainę, kur laimėtojai ir svečiai gražiai pasilinksmino, užkando, padainavo lietuviškų dainų, o jaunieji orkestrui griežiant ir pašoko“, – rašė laikraštis.

Regatos metu (ji užfiksuota Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotraukoje) I grupėje (sunkesnio tipo valtys) pirmasis numatytą atstumą įveikė Mikas Seigys iš Karlininkų. II grupėje (lengvesnio tipo valtys) nugalėtoju tapo Jonas Kurmis iš Karklininkų, o irklinių valčių kategorijoje pirmąją vietą iškovojo Martynas Rumas iš Melnragės.

Šoferiai – su švariais vienodais drabužiais

Pasirodo, jog prireikė net 25 laisvės metų, kad Klaipėdos viešajame transporte būtų pasiektas tarpukario lygis. Vienas iš 2015 m. rugsėjį įsigaliojusių dabartinių sutarčių su vežėjais punktų skelbia, jog vairuotojai privalo turėti vienodą aprangos kodą.

Dar 1935 m. liepos 10 d. „Klaipėdos krašto valdžios žinių“ paskelbtas magistrato pritarimą gavęs Miesto policijos valdybos policinis paliepimas apie autobusų susisiekimą Klaipėdos mieste skelbė, jog „autobusų personalas įpareigojamas dėvėti švarius vienodus rūbus, tiksliai laikytis nustatyto išvažiavimo ir atvažiavimo laiko, kelionės ruožą pervažiuoti be reikalo nesustojant ir nevežti keleivių daugiau normos“. Taip pat buvo nurodyta, jog šoferiui su kitais kalbėtis važiuojant draudžiama.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

Buvo nurodymų ir keleiviams. Jiems buvo draudžiama įlipti ir išlipti autobusui važiuojant, rūkyti autobusų viduje. Traukti dūmą leista tik „išorinėse vietose ir rūkančiųjų skyriuose, jeigu jie yra“.

„Šunys, jeigu jie ant kelių laikomi, gali būti vežami kartu tik užpakalinėse aikštelėse, jei ten yra vietos. Šiaip leidžiami tik mažieji gyvuliai, jei yra vietos ir jei kitiems keleiviams nekliudo“,- skelbė paliepimas.

Beje, kaip tik dabar mūsų miestelio politikai svarsto, kaip gi reikėtų keisti Keleivių ir bagažo vežimo vietinio susisiekimo autobusais taisyklės. Ir besvarstydami jas miesto Tarybos Finansų ir ekonomikos komiteto nariai nusprendė, jog taisyklių projektas turi būti pakoreguotas taip, jog punktas, draudžiantis į autobusą įlipti turint šaunamąjį ginklą, būtų išbrauktas.

O 1935 m. liepą magistratas ir Miesto policija autobusuose draudė „vežtis užtaisytus šautuvus ir tokius daiktus, kurie dėl didumo, blogo kvapo arba nešvarumo gali kliudyti kitiems keleiviams arba lengvai užsidegdami gali būti pavojingi“.

Tad kaži, kurio magistrato atstovus galima laikyti turinčius geresnį santykį su realybe ir sveiku protu?

Prieš 85 metus buvo nuspręsta ir tai, kad „girti arba pasibiaurėjimą sukeliančia liga sergą, nešvarumu, netinkamu elgesiu, spjaudymu vagone ar kitaip keleivius apsunkiną asmenys autobuso personalo gali būti neleidžiami važiuoti arba gali būti pašalinami iš autobuso“.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Nepaisantiems visų šių reikalavimų grėsė 75 litų bauda arba areštas iki trijų dienų, jei prasikaltusysis neturi galimybės susimokėti tokios sumos, kuri šiandien, ekonomisto Žygimanto Maurico vertinimu, atitiktų beveik 398 eurus.

Beje, atskiromis taisyklėmis buvo nustatyta ir kokių techninių parametrų autobusai galėjo tarpukariu kursuoti Klaipėdoje. Pavyzdžiui, atstumas tarp suolų atlošų su sėdynėmis priešpriešiais turėjo būti mažiausiai 1250 mm, o kiekvienai sėdimajai vietai turėjo tekti mažiausiai 300×425 mm ploto. Vien tik sėdimąsias vietas turinčio autobuso salono aukštis turėjo siekti mažiausiai 1750 mm, o ties stovimomis ir takais – dešimt centimetrų daugiau.

Leidžiami tik ilgi maudymosi kostiumėliai

Policiniai paliepimai tarpukariu Klaipėdoje buvo leidžiami ne tik dėl viešojo transporto tvarkos. Tame pačiame 1935 m. liepos 10 d. numeryje „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ paskelbė paliepimą „Apie maudymosi pajūryje bei šunų vedžiojimą užmaryje“.

Klaipėdos krašto direktorijai sutikus Kopgalio valsčiaus viršaitis Markelis nustatė, kad „maudytis pajūryje 50 m į šiaurę ir 200 m į pietus nuo Smiltynės maudyklės draudžiama“.

„Užsilaikyti pajūryje ir maudyklėse be jokio aprėdo lauke išsirengimo ir apsirengimo būdelių draudžiama. Moterų ir šeimos maudyklėse reikia dėvėti ilgus maudymosi kostiumus. Prie jūros maudyklių priklauso joms atžymėtieji pajūrio ir vandens plotai. Maudyklės administracija privalo moterų, vyrų ir šeimos maudykles paženklinti kaipo tokias aiškiai paskaitomais užrašais. Maudymosi laiku vyriškiams virš 12 metų draudžiama vaikščioti po moterų maudykles“, – numatė policinis viršaičio paliepimas.

Neringos muziejų nuotr.

Pagal jį girioje, jos bei promenadų takais ir pajūryje bei užmario pakrante šunis reikėjo vestis prie virvutės. Atsivesti šunis į jūros maudyklę buvo draudžiama.

Prasižengusieji buvo baudžiami tokia pat bausme kaip ir nepaisiusieji policinio paliepimo apie autobusų susisiekimą – bauda iki 75 litų arba areštu.

Keista kioskų politika

Kol kas dar nepavyko aptikti, kad dėl maudymosi pajūryje bei šunų vedžiojimo užmaryje ar autobusų susisiekimo paliepimų būtų kas nors purkštavęs spaudoje. Tuo metu kioskų veiklos reglamentavimas 1936 m. vasarą buvo sulaukęs labai aiškaus „Vakarų“ įvertinimo – „Keista kioskų politika“ skelbė šis laikraštis.

„Kiekvienas Klaipėdos miesto gyventojas turbūt gana dažnai turėjo progą susidurti su mieste esančiais kioskais, kuriuose galima nusipirkti laikraščių, periodinių leidinių, cigarečių ir saldainių. Kioskams koncesijas duoda policijos valdyba. Klaipėdoje jų yra labai nedidelis skaičius, daug mažesnis kaip kituose miestuose (Kretingos muziejaus nuotr.), jau nekalbant apie Kauną, kur jų labai daug. Jau daug metų, kaip pardavimo laikas kioskams buvo nustatytas nuo 8 ligi 22 valandos. Kiekvienas miesto gyventojas, ypatingai dirbantysis luomas, grįžtąs vėlai iš darbo, turėjo galimybės, užsidarius parduotuvėms, nusipirkti ne tik laikraščių, bet ir viršuj minėtų mažmožių, neprivalėdamas eiti į karčiamą ar restoraną. Tokia tvarka buvo didelis palengvinimas ir keleiviams turistams, kurie mieste svetimi ir nežino, kur greit tų prekių rasti. Ši ilgametė tvarka, nors jokių neigiamų pusių neparodė, matyt, nepatiko miesto organams, nes gegužės mėn. Miesto Policijos Valdyba išleido parėdymą, kad didžioji dalis kioskų butų uždaroma kartu su parduotuvėmis – 19 val,, o, įvedus naują parduotuvėms uždaryti laiką – 17 valandą. Sekmadieniais ir šventadieniais kioskai privalo būti uždaryti visą dieną. Parėdyme pasakyta, kad Prekybos ir Pramonės Rūmai dėl kioskų pardavinėjimo taiko esą pakartotinai įteikę protestus Magistratui ir Direktorijai ir Policijos Valdyba nebegalinti ateityje duoti leidimų senąja tvarka“, – rašė laikraštis.

Kartu jis atkreipė dėmesį, kad kai kuriems kioskams Policijos valdyba visgi duodavo leidimą dirbti iki 22 val.

„Tie išrinktieji, be abejo, labai patenkinti, nes kitiems kioskams užsidarius, jų biznis eina daug geriau ir jie turi vilties greitu laiku pralobti. Turėjom progos matyti, kad ypač šventadieniais atidarytieji kioskai buvo tiesiog klijentų apgulti“, – rašė „Vakarai“, pabrėždami, kad nedirbant didžiajai daliai kioskų miestiečiai nebegali nusipirkti laikraščių, žurnalų, ypač lietuviškų, nes dalis jų išleidžiami būtent popiet ar šventadieniais.

„Kalbama, kad detalistų draugija, kuri turi dabartinei direktorijai dideles įtakos, paveikusi Policijos Valdybą, kad būtų pašalinta konkurencija karčiamoms. Nesant kioskų, jų manymu, pilietis pirks savo papirosus karčiamoje ar restorane ir ta proga išlenks dar vieną kitą stiklelį, o tūlasis, patekęs į karčiamą cigarečių nusipirkti, beišeis visus kišenius išsituštinęs“, – dėliojo publikacijos autorius.

Jis aprašė ir kaip sekasi nuskriaustiesiems kioskininką ginti savo teises.

„Jiems nuėjus į Prekybos Rūmus, ten griežtai nuneigiama, kad Rūmai būtų darę bet kokių žygių prieš kioskininkus ir tikrinama, kad Rūmai esą net priešingi tokiam policijos parėdymui. Tai padariusi pati policija. Nuėjus į Policijos Valdybą, ten paaiškinama, kad gavusi tokius nurodymus iš Direktorijos ir kad iš savo pusės nieko daryti negalinti. Jei Direktorija, girdi, sutiks savo parėdymą panaikinti, tai ir policija tuojau panaikinsianti savo. Nuėjus į Direktoriją, čia vėl aiškinama, kad Direktorija tuo reikalu esanti absoliučiai, neužinteresuota. Tai esąs grynai policijos reikalas ir prašytojai vėl siunčiami į policiją. Faktas bet yra, kad kioskininkų skundai Direktorijai prieš tokį policijos parėdymą buvo atmesti. Tokiu būdu piliečiui nebelieka jokios vilties pasiekti teigiamų rezultatų“, – pesimistiška gaida baigtas straipsnis apie tarpukario Klaipėdos kioskininkų rūpesčius.

Molų konstrukcija – per silpna

Rūpesčių anais laikais turėjo ir Uosto direkcija. Matyt, ir tada, kaip dabar, ji buvo regima kaip galimas šaltinis miesto infrastruktūros plėtrai bei eksploatavimui.

„Mediniam tiltui Tauerlaukiuose užlaikyti Uosto Direkcija neturi pamato, kadangi Uosto Direkcija ant Akmenės upės eina dabar tiktai iki gelžkelio tilto“, – informavo „Klaipėdos žinios“ 1926-ųjų vasarą pranešdamos apie šioje įstaigoje priimtus sprendimus.

Tiltas per Dangę ties Tauralaukiu 1938 m. vasarą. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Tame pačiame posėdyje buvo patvirtinta sutartis su „statybos firma „Hermann Klammt“ dėl pabaigimo mūrų darbų pietinei molo galvai statyti“. O patvirtintoje 1927 m. sąmatoje molams nuo audros pagadinimų apsaugoti numatyta skirti 250 000 litų.

„Sulig sustatytų 1924 m. darbų programų buvo numatyta didesnius audros pagadinimus ant molų pataisyti laike trijų metų. Jei š. m. darbo sezono oro stovis dalies, minėtas darbų programas bus šiemet atliktas, ir ateityje prie pačių molų užlaikymo galima bus pasitenkinti normaliais kreditais, kurie neturi peržengti prieškarines normas. Bet šitas galimas tik prie sąlygų, jei bus tuo pat laiku priimtos priemonės, kad nuolat apsaugoti molų mūro sienas nuo naujų pagadinimų, kurie visuomet galimi, turint omenyje, kad abiejų molų konstrukcija yra per daug silpna dėl mūsų jūros bangavimo. Laike tolimesnių 5 metų, t. y 1927-1932 m. numatoma pastiprinti atsakomingesnes molų vietas, pastatymu ties molais mūro ir betono masyvų stovio iki 1000 tonų. 1927 m. projektuojama pastatyti vieną tokį masyvą prieš šiaurės molo galvos, kitą mažesnį ties pietų molo vietoje, kur susiduria sena ir naujo molo dalis. Be to numatoma pataisyti esamus prie šiaurės molo galvos masyvus. Švyturiui ant pietinio molo galvos pastatyti, kuri šiuose metuose bus pabaigta yra numatyti 40 000 litų. 1925 metais pusė statymo darbų buvo atliekama. Šiais metais bus pabaigta pietų molo galva, kur reikalinga pastatyti švyturį su žaliumi ugnimi, kad paženklinti uosto vartus. Dabartinis provizorinis žibintuvas, ant polio pastiprintas, turi būti nuimtas kaipo neatitinkamas. Naujas švyturys projektuojamas su supresuotu gazo žiburiu“, – informavo „Klaipėdos žinios“.

Šiaurinio molo taisymo darbai 1924 m. rugpjūtį. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.

Taip pat Uosto direkcijos vadovybė šiame posėdyje nutarė dabartinėje Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos („Klasco“) teritorijoje, tarp tuometinės pietų balasto krantinės ir žvejų uosto pastatyti naują 350 m ilgio krantinę, ties kuria gylis siektų 8 m. Jos statyboms buvo numatyta 1 057 500 litų.

„Danijos upės krantinei taisyti 90 000 litų: išardyti viršutinę seną medinę bolverko dalį šiaurės rage, ilgumoje 150 mtr. ir pastatyti ant senos špuntinės eilės naują krantinės sieną iš geležies ir geležbetoninių plokščių. Danijos upės krantinės (bolverkas) labai senas, medinės konstrukcijos 1925 metais buvo padarytas laikinasis pataisymas, kuris palaikys krantinę 2-3 metus. Bet jau didžiausias laikas pradėti kapitalinį krantinės remontą, nes bolverkas pradės greitai sugriūti. Šį darbą numatoma padalinti į 4 metus. Dėl 1927 metų prašoma kreditus dėl atnaujinimo 150 mtr., kurie yra blogiausiame stovyje“, – informuota ir apie dar vieną uosto valdžios sprendimą.

Bažnyčia taip ir neiškilo

Jei Uosto direkcijai ir tarpukariu pavykdavo sukaupti reikiamų lėšų įvairiems investiciniams projektams, tai tikintiesiems tekdavo taikytis su kitokia aukščiausiojo valia.

Viename iš „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopo“ rašinių vasarį jau teko aprašyti, kaip lietuviams taip ir nepavyko pastatyti naujos katalikų bažnyčios. Pasirodo, kad panašus likimas laukė ir evangelikų liuteronų.

1927 m. vasarą „Klaipėdos garsas“ pranešė, kad Klaipėdos krašto direktorija viename savo paskutinių posėdžių nutarė Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijai išnuomoti iš krašto nuosavos žemės Simano Dacho ir Stoties gatvių kampe (ties dabartine S. Daukanto ir S. Nėries gatvių sankryža) bažnyčios ir klebonijos pastatymui reikalingų žemės plotų su paveldėjimo teise. Tačiau evangelikų bažnyčia čia taip ir neiškilo.

Gerų žinių tuo pat vasaros metu po dešimtmečio buvo sulaukę ir kalotiškiai. „Vakarai“ tada skelbė, kad tvarkoma šioje gyvenvietėje esanti stotis.

„Iš Kalotės stoties padidėjo keleivių judėjimas, nes apylinkėse apsigyveno daug Klaipėdos miesto moksleivių, valdininkų ir šiaip asmenų, kurie nuolatos važinėja traukiniais į šią stotį. Kalotės stoties patalpos dabar praplečiamos, naujai atremontuojamas salės vidus iš lauko naujai apmušama. Taip pat šiais metais padarytas antras stoties peronas. Esant vienam peronui, išlipdami keleiviai, pasitaikius dviem traukiniams, turėjo šokti iš traukinio be perono. Tas sudarydavo įvairių nepatogumų“, – rašė laikraštis.