Visuomenės pasitikėjimo reitingams rodant pamažu didėjantį ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio populiarumą, tai šen tai ten Lietuvoje randasi ir kitokio sporto: žmonės gana agresyviais būdais reiškia savo nuomonę apie Vyriausybės galvą. Pateplioja nitroemalės dažais neseniai išasfaltuotą keliuką, kuriuo į namus ir į darbą vyksta premjero kortežas su apsauga. Pateplioja kitose viešose vietose, ar iškabina atitinkamo turinio plakatų.
Paskutinis atvejis – Baisogaloje (Radviliškio raj.). Policijos atstovai, atradę ir nukabinę plakatą, jo turinio neatskleidė, kad „neplatintų jo turinio plačiau per žiniasklaidą“. Tačiau teisėsaugininkų uolumas šiuo reikalu, regis, yra nepralenkiamas.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Policijos uolumą p. Skvernelis dar netiesiogiai paskatina. Komentuodamas tokius nepatenkintųjų išpuolius, viena vertus, jis tarsi neutraliai sako – žmonės pasiduoda kai kurių politinių jėgų ir pareigūnų įtakai. Žiūrėkime, vienas veikėjas, kuris dirbo ir Prezidentūroje, ir Susisiekimo ministerijoje (Dalios Grybauskaitės ir Roko Masiulio patarėjas Gediminas Vaitkevičius, ištepliojęs keliuką – RS), taip pat, matyt, parodo ir apie tuos žmones, su kuriais jis dirbo. „Reikėtų, matyt, kreipti mažiau dėmesio”, tačiau netrukus priduria – „Jeigu tai yra padaroma pažeidžiant įstatymus arba viešąją tvarką, niokojant turtą, tai turi būti atsakomybė. Nieko nepadarysi.“
Turimą teisininko kompetenciją pabrėžiantis premjeras netyčia pamiršta, kad šalies pagrindinis įstatymas – Konstitucija – užtikrina kiekvieno teisę skleisti ne tik informaciją, bet ir idėjas bei įsitikinimus. Naisiuose gal yra kitaip, tačiau Vakarų pasaulyje, Europos Sąjungoje ši žmogaus teisė yra šventa.
Teisininkas Skvernelis gerokai nustebtų, tačiau bent jau susimąstytų priebėgomis susipažinęs su viena teismo byla, kuri tarp kvalifikuotų teisininkų ir šiaip besidominčių žinoma kaip „Snyderis prieš Phelpsą“.
Irake žuvęs JAV kariuomenės kapitonas Matthew A. Snyderis 2006 m. buvo laidojamas Vestminsteryje (Merilando valstija). Ceremonijos kapinėse metu netoliese ėmė mitinguoti radikalios, kaimyninėje Kanadoje įkurtos baptistų bendruomenės nariai, iškėlę „Dievas tavęs nekenčia“, „Ačiū Dievui už mirusius kareivius“ ir panašaus turinio plakatus.
Žuvusio karininko tėvas Albertas Snyderis pateikė ieškinį JAV teismui, teigdamas, kad buvo pažeistas privatumas ir patirta tyčinė emocinė kančia.
„Mano sūnus turėjo būti palaidotas oriai, o ne su krūva klounų lauke“, – ieškovą citavo žinių agentūra AP.
Juo labiau nedidelės, maždaug 60 narių turinčios baptistų bendruomenės aktyvistai ir jų lyderis Fredas Phelpsas kariškių laidotuvėse buvo pasižymėję ir anksčiau, nes sakė manantys, kad kariškių žūtys yra Dievo bausmė Amerikai už nuodėmes. Pavyzdžiui – toleruojamą homoseksualizmą. Kelios JAV valstijos dėl to buvo priėmusios teisės aktus, ribojančius protesto formas laidotuvių metu.
Atsakovams (Phelpsų šeimai) atsisakius atsiprašyti žuvusio karininko šeimos, jiems buvo paskirta beveik 11 mln. JAV dolerių dydžio bausmė (priteisė 2,9 mln. USD kompensacijos, 6 mln. USD baudos už privatumo pažeidimą ir 2 mln. USD už emocinio sielvarto sukėlimą). Snyderio advokatas ragino prisiekusiuosius nustatyti tokią sumą, kuri aiškiai parodytų, kad Merilando valstijoje tokios akcijos netoleruojamos.
Phelpsai šį sprendimą apskundė ir JAV apeliacinis teismas skundą patenkino, nes, teismo nuomone, „bažnyčios nariai turėjo teisę būti ten, kur buvo“. Remtasi 1-ąja JAV konstitucijos pataisa, kuri užtikrina teisę laisvai reikšti įsitikinimus, nuomonę ir apskritai saugo žodžio laisvę.
Konkretaus nagrinėto atvejo kontekste, teismo nuomone, „piketų plakatai atspindėjo bažnyčios požiūrį, kad JAV yra pernelyg tolerantiška nuodėmei ir kad Dievas žudo Amerikos karius kaip [skirdamas] bausmę“.
Žuvusio kariškio artimieji tokį sprendimą bandė ginčyti JAV Aukščiausiajame teisme, tačiau šis tik patvirtino apeliacinio teismo sprendimą, nes „[nors] ištarti žodžiai turi galią. Jie gali žmones skaudinti, priversti juos patirti džiaugsmo ir liūdesio ašaras – kaip šiuo atveju. Remdamiesi turimais faktais, mes negalime reaguoti į šį skausmą bausdami kalbėtoją. Kaip Tauta mes pasirinkome kitokį kursą – apsaugoti net žiaurias kalbas, kad neužgniaužtume viešų diskusijų.“
Dedikuodamas šios garsios bylos aprašymą mūsų ministrui pirmininkui, kartu mąstau, kaip į panašų atvejį reaguotų diduma mūsų visuomenės? Kada skaitydamas paskaitą panašiai klausė advokatas Algimantas Šindeikis, aiškaus atsakymo neturėjau.
Ryti, reikia mokėti skaityti.
Cituoju :
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.