Girdėjau gerą mintį, kad teatras – tai kolektyvinis melas, dėl kurio niekas nepyksta – nei iš anksto susitarę ir apgaulę surepetavę aktoriai, nei žiūrovas, kuris žino, jog ant scenos mato melą, tačiau apgaudinėjamas tuo dar ir mėgaujasi. Gyvenime viskas – kiek kitaip: melą atpažinti sunkiau, o koronaviruso pandemijos metu iliuziją nuo realybės atskirti gali būti visiškai neįmanoma. Dėl to pats gyvenimas tampa panašus į teatrą.

pixnio.com nuotrauka.

Veiksmo vieta – Lietuva, veikėjai įnirtingai aiškinasi, kas yra realybė. 

Dalis žmonių pačią koronaviruso pandemiją ir ją lydinčius procesus laiko iliuzija, kurią bando paneigti kas kaip išmano. Sprendimų ar pasiūlymų nėra, tikslas – neigti.

Kita dalis lieka tikėti mokslu ir per visą žmonijos istoriją kurta visuomenės santvarka, kurioje už atskiras sritis atsakingi ir sprendimus priima specialistai, o gyventojai turi galimybę juos keisti pasiremdami argumentų kalba.

Ši skirtis labai aiškiai matyti visų pirma dėl kiekvienam norinčiam prieinamos galimybės demonstruoti savo įsitikinimus – tam puikiai tinka socialiniai tinklai. 

Ir aiškiai matyti, kad žinios apie antrąją pandemijos bangą šiuos skirtumus vėl išryškino, o Lietuvoje juos dar paaštrino pakartotinis vyriausybės sprendimas dėl privalomų kaukių parduotuvėse.

– Koronaviruso nėra, kaukės  – nesąmonė.

– Koronavirusas yra, kaukės – padeda. 

– Tu esi kvailys.

– Pats tu toks.

Maždaug taip vyksta apsikeitimas prieštaraujančiais įsitikinimais, nes abi pusės turi savo individualią Tiesą ir yra požymių, kad laiko save pranašesniu kitaip manančių (durnelių arba avių bandos) atžvilgiu.

Faktai šiame susikirtime (dialogu to vadinti negalima) praranda prasmę, nors iš esmės jie turėtų lemti diskusijos kryptį ir pabaigą. Tačiau yra viena bėda: kas yra faktas? Kas yra realybė? Štai dėl ko nesutariama tarp prieštaraujančių grupių.

Ir, stebint iš šalies, visa tai bauginančiai primena istoriją „Kuždesių sala“ (Dennis Lehane knyga ir jos ekranizacija, režisuota Martino Scorsese).  

Kas nežino – trumpai apie siužetą: specialusis detektyvas atvyksta į saloje įkurtą psichiatrinę ligoninę ir ieško paslaptingai dingusios ligonės. Tačiau greitai jam ima aiškėti, kad šioje vietoje vyksta ir daugiau įtartinų dalykų, o pradėjus juos aiškintis sistema bando trukdyti ir maskuoja viską, kas padėtų išsiaiškinti Tiesą. Tokią detektyvo nuostatą dar labiau sutvirtina sutikta nepažįstamoji. 

Vėliau atskleidžiama, kad jis pats yra sunkaus psichikos sveikatos sutrikimo kamuojamas ligonis, o dingusi pacientė ir kiti jo vykdomi tyrimai, kai kurie žmonės ir įvykiai yra viso labo iliuzijos.

Anot psichiatrų, vaizduotėje susikurtas pasaulis padeda ligoniui atsiriboti nuo nepriimtinos realybės. 

Tačiau ligonis pats to nesuvokia – jis realybe laiko tai, ką jam rodo vaizduotė. Tuo tarpu gydytojų kalbas laiko prasimanymu, bet dėl to pernelyg nesijaudina, mat laiko save pranašesniu už galvojančius kitaip.

Nesinori atskleisti geros istorijos pabaigos, pasakysiu tik tiek, jog realybės interpretacijas galima toleruoti, tačiau tik iki tam tikros ribos: kuždesiai nekenkia, kol neperauga į pavojingus veiksmus. 

Lietuvoje (tiesą sakant, ne tik joje) skirtingai realybę suvokiančios grupės (nesvarbu iš kurios pozicijos žiūrėtum) fizinio pavojaus viena kitai nekelia, tačiau neigiama įtaka jaučiasi.

Kaip ji pasireiškia?

Demagogas jau vertinamas geriau nei politikas vizionierius.

Dėl to Seimo narys ir sveikatos mokslų daktaras pandemiją vadina pasaulio turtingųjų sąmokslu (komunizmo naratyvas – turtingieji yra blogis). Tautos išrinktasis užima poziciją – suprask, aš vienas nebijau skelbti Tiesos.

Sekėjai jam dėkoja už drąsą ir Tiesą.

Šundaktario žodžiu tikima labiau nei gydytojo-specialisto išvada.

Dėl to „Facebook“ vartotoja išgalvotu vardu „Ne Tavo Reikalas“ bei katinuko atvaizdu vietoje savo nuotraukos dviem žodžiais (vienas iš jų keiksmažodis) paneigia Londono ligoninės skyriui vadovaujančio mediko iš Lietuvos liudijimą apie itin sunkią padėtį pandemijos įkarštyje. 

Argumentas – niekas nematė nei sergančių, nei mirusių. 

Ir „Ne Tavo Reikalas“ sulaukia milžinižko palaikymo. Tų, kurie irgi nematė mirusių ir sergančių. Jeigu nemačiau aš, nematė „Ne Tavo Reikalas“ ir dar „Tomas Nesvarbu“ – tai įrodymas, kad mūsų pusėje Tiesa. 

Faktus ignoruojantis rėksnys prilyginamas žurnalistui. 

Dėl to nuomone prisidengusi moteris portale su didžiausia auditorija puse sakinio paniekina daugybės naujienų agentūrų darbą ir žinią apie buboninio maro atvejį autonominėje Kinijos teritorije – Vidinėje Mongolijoje – įvardija kaip „feikinį gandą iš niekam nežinomų Kinijos pakraščių“. Skiepai tampa mikročipais.

Ir ji tučtuojau išaukštinama kaip viena iš nedaugelio dar nepapirktų ir sąžiningų žurnalistų, kurie nebijo skelbti Tiesos.

Anonimo žodis nusveria patikimą šaltinį. Prasimanymas tampa vertingesniu už faktą. Argumentai ir įrodymai tampa nereikalingi, viskam pateisinti tinka nuomonė. Nepagrįsta, žinoma.

Dėl to internetine vaizdo įrašų platforma išmokęs naudotis išmokęs vyras su barzda ir kepure paneigia… viską. 

Tūkstantinė armija sekėjų žavisi jo drąsa ir įžvalgomis, dėkoja už parodytą kelią į Tiesą. Nes ji yra priimtinesnė už realybę, kuri kategoriškai neigiama. 

Nežinau, galbūt visa tai nėra neigiama įtaka, gal taip kuriasi tik dar geresnė visuomenė nei dabartinė. Gal šiuolaikinė santvarka iš tikrųjų – tik iliuzija, maskuojanti nepatogią realybę?

Tačiau gali būti ir taip, kad savo vaizduotės susikurtame pasaulyje gyvena tie, kurie pernelyg lengvai neigia faktus ir savo versijoms paremti argumentų ieškoti nesivargina: jiems realybe tampa tai, ką emocingai pavirtina bendraminčiai – juk taip gimsta daugumos iliuzija. 

O gal dabartinis pasaulis jiems tapo per daug sudėtingas, todėl tas, kuris pateikia paprasčiausią (nors nebūtinai teisingą) jo aiškinimą, tampa Tiesos skleidėju. 

Net jeigu jis yra išprotėjęs detektyvas. 

Tik, priešingai nei teatre ar kine, žiūrovas nesuvokia, kas yra teisinga ir kas ne – jis tiesiog mano, kad yra teisingųjų pusėje.

„Kuo sudėtingesnė situacija, tuo paprastesni turi būti paaiškinimai; kuo fragmentiškesnis paviršius, tuo paprastesnis siūlomas modelis. 

Mito poveikis – toks galingas, kad, žmogui jį priėmus, mitas visiškai užvaldo žmogaus esybę. Jis tampa atsparus visai kitai įtakai.“ (Jacques Ellul, Propaganda: The Formation of Man’s Attitudes, New York, Vintage, 1973 m., p. 11 p. 146).

P.S. Tai tik mano nuomonė. 

Kas aš? 

Nesvarbu. 

Aš skelbiu Tiesą, radau ją internete. Dėl to turite manimi patikėti.