„Reikia būti pasiruošus visiems galimiems atvejams“ – regis, tai viskas, ką gali pasakyti mūsų Vyriausybė dėl artėjančių mokslo metų šalies mokyklose.
Ligi rugsėjo 1-osios – nepilnos keturios savaitės, tačiau, kaip ištyrinėjo „Lietuvos ryto televizijos“ žurnalistai, aiškumo nėra jokio. Mokyklos vasarą tradiciškai remontuojamos, tačiau visiška nežinia, ar nuo rugsėjo jas galės lankyti tie, kuriems joms yra skirtos.
Kompiuterių nupirkom – misija baigta. Užtenka? Martyno Vainoriaus nuotr.
Suprantama, kad valdžios sprendimus lems COVID-19 pandemijos situacija. Klausimas tik, ar toksai reikalo supratimas esmingai guodžia. Labiausiai, žinoma, ne studentus su gimnazistais – tie spėjo prisitaikyti prie nuotolinio mokymo (bent jau dauguma) ir yra daugiau-mažiau patys už save atsakingi. Tačiau ką daryti pradinukų ir kiek vyresnių moksleivių tėvams?
Pavasarį vis buvo daug paprasčiau – karantinas. Taigi ne tik vaikai, bet ir diduma tėvų tupėjo namuose, todėl kartu krimto vidurinės mokyklos kursą. Kas bus dabar, jeigu rudenį mokyklos liks uždarytos, o gimdytojams teks darbus dirbti nebe iš namų, o darbovietėse? Jau nekalbant apie tėvams kylančią dilemą – o kur investuoti: aprangą bei avalynę ar į tobulesnę kompiuterinę, ryšio įrangą namuose? Gal rasis sakančių, esą valdžia dar pavasarį pripirko kelias dešimtis tūkstančių kompiuterių, todėl antroji alternatyva nebėra aktuali. Tačiau nėra visa taip paprasta, kaip atrodo ministerijų ataskaitose.
Mūsų valdžia per ketverius politinės kadencijos metus gana neblogai išmoko dirbti sau, savo įvaizdžiui ir geriau arba prasčiau reaguoti į iškilusias problemas. Kur kas sudėtingesnis klausimas – ar geba kelti visai visuomenei aktualius reikalus ir tikslus įgyvendinti.
Būsimieji mokslo metai yra svarbesnis ir sunkiau išsprendžiamas klausimas už mažųjų Lietuvos piliečių aprūpinimą tautiniais kostiumėliais. Tam neužtenka neformalaus valdančiosios daugumo lyderio idėjos, kai kurių dizainerių entuziazmo, regint prieš akis galimybę uždirbti iš mokesčių mokėtojų pinigų. Nepakanka net kurios nors vienos ministerijos – tarkime, Švietimo, mokslo ir sporto – pastangų. Nes reikia aiškiai atsakyti į kai kuriuos organizacinius klausimus.
Pavyzdžiui, jeigu valdžios žmonės, pasitarę su savimi, moksleivių tėvais, pedagogais nuspręstų, kad atviros mokyklos nuo rugsėjo 1-osios, o ne artėjantys rinkimai yra visuomeninės reikšmės prioritetas, ką daryti su COVID-19 testavimu: testuojami turi būti visi, kas lanko ir dirba mokykloje, tik vaikai, tik suaugusieji?
Jeigu taip – kas kiek laiko tokie testai privalo būti atliekami? Kokia situacija laikytina viruso židiniu mokykloje, kada jau būtina ją karantinuoti? Jei nustatoma, kad moksleivis yra viruso nešiotojas, kokiomis sąlygomis teise į nedarbingumą gali pasinaudoti jo tėvai? Kaip skirtingai turėtų būti veikiama miestuose ir kaimo vietovėse?
Klausimynas, be jokios abejonės, yra daug platesnis, todėl atrodo, kad valdžiai tiesiog būtų mažiau galvos skausmo palikti viską taip, kaip yra dabar. Kaip buvo pavasarį. Kam laužyti galvą dėl to, kad imtų veikti svarbi daugeliu aspektų švietimo sistema, vertinant tikimybę, kad dėl pandemijos paūmėjimo ar laukiamos „antrosios bangos“, ją vėl teks suspenduoti arba išvis uždaryti. Kompiuterių nupirkom – misija baigta. Užtenka.
Jei klystu, tai, sakyčiau, radosi netikėtas stebuklas. Tačiau kažkaip paskutiniu metu tokių negausiai nutinka.
Kompiuteriai ir techninė įranga yra tik priemonės, priemonės be turinio – nei jos pačios pamoką ves, nei vaikus prižiūrės, nei košės išvirs 🙂 Bet tai mūsų ministerijos nedomina, tiksliau – dedamos milžiniškos pastangos, kad būtų užčiaupti visi, apie tai bent pagalvojantys. O problema milžiniška: medikai, pavyzdžiui, apsisaugojo tiek, kad apskritai nedirba gaudami ankstesnius atlyginimus, į ligoninę net mirštantys nepatenka, o mokytojai – rugsėjį per dieną mokytojas turės kontaktą su daugiau nei 100 moksleivių ir tai bus be jokių atstumų, be temperatūros matavimų ir kovid19 testų. Kiekvienas moksleivis ateina iš šeimos, o kur dar draugų ratas, tad kontaktų dar padaugėja, tikimybė pasigauti virusą dielė. Labai tikėtina, kad ir tarp mokytojų, ir tarp mokinių gali rastis turėjusių kontaktą su užsikrėtusiu – kas tada? Kas vaduos mokytoją? Kas dirbs su nelankančiais mokyklos (juk nereikia net karantinavimosi, užtenka slogos ir temperatūros 37,1)? Kur tas suskaitmenintas, kokybiškas ir visiems vienodai prieinamas ugdymosi turinys??? Matuojamės su estais, o jie tokį tuyrinį jau turi daugiau nei 10 metų (kaip ir VISOS normalios Europos šalys). Toks turinys išspręstų ir mokytojo nebuvimo, ir vaikų nelankymo problemas, padėtų besimokantiems pagal spec.programas (pastarieji vaikai buvo palikti visą karantiną bve jokio ugdymo). Laukiam ketvirtadienio – juokinga, bet tik tada ministras žada apreikšti kažkokią GERĄJĄ NAUJIENĄ (kol kas tai tiesiog valstybinė paslaptis, nors įtariu, kad tiesiog dar nieko neturi pasakyti).