Prezidento palaiminimą tapti aplinkos ministru gavęs klaipėdietis Seimo narys liberalas Simonas Gentvilas sako, kad pirmasis iš jo kadencijos prioritetų bus efektyvios aplinkosaugos kontrolės sukūrimas.

Ministerijai, kuri yra naujojo Lietuvos bendrojo plano rengėja, vadovausiantis politikas teigia, kad jame turi būti nurodyta, jog kaip galima išorinio uosto vieta nagrinėtina yra ne tik Melnragė, bet ir Būtingė. Jis taip pat žada siekti, kad tarp nagrinėjamų geležinkelio plėtros variantų Girulių miško iš viso neliktų, o Kuršių nerija, anot parlamentaro, turi tapti Lietuvos vizitine kortele ir galbūt pirmąja Rytų Europos klimatui neutralia savivaldybe. O tarp pirmųjų jo darbų esą bus taršos šaltiniu jau ir mokslininkų laikomos Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos („Klasco”) atstovų pasikvietimas ant ministerijos kilimėlio.

Šiuos ir kitus pažadus S. Gentvilas dėstė duodamas interviu „Atvirai Klaipėdai”.

„Man atrodo, kad aplinkos ministro postas leidžia man išspręsti absoliučią daugumą mano įsipareigojimų rinkėjams klaipėdiečiams ir neringiškiams”, – teigia Simonas Gentvilas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kokius trumpai įvardintumėte savo ministravimo kadencijos prioritetus?

Pirmiausia – efektyvi ir tikslinga aplinkosauginė kontrolė, nes šiandien yra apie tūkstantis pareigūnų, tikrinančių dokumentus, kontroliuojančių, einama žiūrėti mažareikšmių dalykų, vis dar yra per daug klaidų ir per daug aplinkosauginių chuliganų, kurie nesusitvarko.

Antras dalykas – žalioji transformacija, kad keistųsi tiek gamyba, tiek energetika į žymiai tvaresnę, vyktų atliekų panaudojimas.

Trečia – visuomenės ir verslo švietimas, kad visuomenė taptų dar ekologiškesnė ir pati reikalautų ekologiškų sprendimų.

Kokie bus pirmieji darbai, kuriuos galima padaryti pasirašant atitinkamus ministro įsakymus?

Esu pasiruošęs sprendimus, kad būtų pilna Žuvinto rezervato apsauga, kad būtų apsaugotas Punios šilas. Reikia peržiūrėti kai kuriuos normatyvūs dėl atviros krovos ir atvirų atliekų laikymo, kad greitai ir griežtai reguliuotų dulkėjimus ir atvirą kompostavimą, dėl kurių Klaipėda kentėjo ilgą laiką. Yra vykstančios reformos kontroliuojančiose aplinkosaugos institucijose, tad užsiimsiu ir jomis. Yra prisirpusių krizių atliekų tvarkyme, ypač pakuočių srityje.

Kokia bus jūsų politinio pasitikėjimo komanda?

Kol nėra gautos specialiųjų tarnybų pažymos, dar nenorėčiau atskleisti pavardžių. Neatmetu galimybės, kad joje bus ir klaipėdiečių.

Kadenciją baigiantis aplinkos ministras Kęstutis Mažeika dar balandį inicijavo įstatymo pataisas, kad Seimo jau priimti sugriežtinimai dėl taršos įmonėms įsigaliotų ne nuo 2022 metų, o dar šiemet. Koks jūsų požiūris į tokią iniciatyvą?

Kalba iš esmės eina apie vieną įmonę – „Klasco”. Ji nesitvarko, neigia savo taršą, dabar lyg ir ketina paduoti į teismą Klaipėdos universitetą ir Aplinkos apsaugos agentūrą į teismą dėl tyrimų metodikos. Čia yra pataisos, taikomos vienai įmonei. Mano tikslas yra per pirmą mėnesį pasikviesti „Klasco” atstovus ir išsireikalauti, kad jie parodytų, kur investuoja, ką tai keičia. Negali visas verslas kentėti, taip pat ir savo įvaizdžiu dėl vienos įmonės.

„Klasco”. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kęstutis Mažeika derino pirminį įstatymą beveik metus ir nukėlė jo įsigaliojimą. Aš jį esmingai peržiūrėsiu, bet pirma reikia išsispręsti su „Klasco” per gruodį ir sausį.

Lapkritį nustatyti nauji reikalavimai dėl dulkėtumo jau vykdantiems veiklą subjektams įsigalios tik nuo 2024 metų. Tik nuo tų metų numatyta didžiausią leistiną kvapo koncentracijos ribinę vertę mažinti nuo 8 iki 5 vienetų. Ar čia galima tikėtis pokyčių?

Aš – už terminų ankstinimą, bet kartu reikia žiūrėti, kad įmonės galėtų įgyvendinti tokius reikalavimus, kad nepriverstume jų užsidaryti. Reikia žiūrėti į konkrečius sektorius, konkrečias įmones. Klaipėdos įmonės tikrai yra pajėgios šitas investicijas daryti, bet didžioji problema yra gyvulininkystės ūkiai ir su jais bus didžiausia diskusija.

Ar kas nors Aplinkos ministerijoje bus daroma, kad Girulių miškas būtų apsaugotas nuo galimos geležinkelių plėtros?

Labai apmaudu, bet gruodžio 3 dieną nueinantis aplinkos ministras Kęstutis Mažeika sugriežtino draustinių steigimo sąlygas. Nežinau, kodėl to imtasi, bet akivaizdu, kad čia trukdoma įsteigti draustinį Klaipėdoje. Žadu peržiūrėti šį įsakymą. Reikia peržiūrėti ir Lietuvos bendrąjį planą, kuris dabar guli ant aplinkos ministro stalo tvirtinimui. Manau, kad įnešiu ten korekcijų ir dėl Girulių, ir dėl išorinio uosto.

Dėl patvirtinto geležinkelio plėtros ribų plano reikės susikalbėti su naujuoju susisiekimo ministru, bet žinodamas premjerės nuomonę, manau, kad jį keisime taip, kad Girulių iš viso neliktų svarstomų alternatyvų sąraše.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Tik labai apmaudu, kad Klaipėdos savivaldybė nieko nebus padariusi, kad realiai pakeistų situaciją. Pradžioje suderinta administracijos direktoriaus parašu, vėliau ilgai apklausos inicijuotos, o realių veiksmų, kas yra jų galioje, miesto vadovai taip ir nepadarė.

Ką turite omenyje sakydamas apie korekcijas Lietuvos bendrajame plane dėl išorinio uosto?

Šiandien išorinis uostas neturi finansinio pagrįstumo. Reikia matyti visą medžiagą, bet vis tiek svarstyčiau, kad Būtingės alternatyva irgi turi būti pažymėta. Kol kas manau, kad turi būti svarstomos abi alternatyvos, ne tik Klaipėda ir Melnragė.

Dar 2018-aisiais kartu su kolegomis teikėte Pajūrio juostos įstatymo pataisas, kad savivaldybės pajūrio juostoje galėtų statyti būtinus naujus statinius ir įrengti reikiamą infrastruktūrą. Ar galima dabar tikėtis tokių pokyčių?

Blogybė yra tai, kad net normalių vamzdžių negali pajungti sanitariniams mazgams prieškopėje ar kopose. Taip ir pat ir su priėjimo takais, keliais neįgaliesiems. Tai turi būti įteisinta, kad nebūtų kaip Palangoje, kai padarė viską, o vėliau turėjo vos nenugriauti. Pajūrio juosto įstatymas turi būti racionaliai ribojantis statybą, bet viešosios paslaugos turi būti.

Kažką pavyko pakeisti praėjusioje kadencijoje, bet ne viską. Nemažai dar yra racionalių klaipėdietiškų dalykų, kurie negali būti padaryti. Jei mes norime kurti kurortines zonas tiek Melnragėje, tiek Giruliuose, akivaizdu, kad šį įstatymą reikia koreguoti, kad turėtume vakarietišką infrastruktūrą.

Gamtą turime turėti Šaipiuose, Kuršių nerijoje, o kur yra urbanistinė zona, kur nėra saugomų teritorijų, ten yra vienintelė galimybė, turime turėti teisę siaura pajūrio juostele naudotis tvarkingai, su pilna infrastruktūra, bet be didesnio užstatymo.

Prieš porą metų, kai aplinkos ministru dar buvo Kęstutis Navickas, ministerija pasipriešino Klaipėdos savivaldybės norams išbraukti Smiltynę iš Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos. Ar gali keistis ši pozicija jums tapus ministru?

Man atrodo, kad tai buvo blogas pasiūlymas. Nežinau, kodėl jis toks buvo atsiradęs. Turime kaip klaipėdiečiai didžiuotis, kad Smiltynė yra UNESCO paveldo zonoje ir esame vienintelis Lietuvos didmiestis nacionaliniame parke ir dar UNESCO gamtiniame pavelde. Manau, kad buvo miesto klaida tai siūlyti ir buvęs ministras teisingai padarė.

O kalbant apie visą Kuršių neriją, ar neringiškiai gali tikėtis teisės aktų pakeitimų, kurie palengvintų jų gyvenimą, bet ir toliau padėtų saugoti šią unikalią gamtinę vietovę?

Kuršių nerijoje yra vos 5 procentai urbanizuotos teritorijos. Turime taip susitvarkyti, kad ji būtų Lietuvos vizitinė kortelė pasauliui. Šiandien yra per daug griežti kai kurie dalykai. Pradedant tuo, kad negalima tiesti dviračių takų. Pavyzdžiui, net ir pati Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija nesugebėjo susiderinti savo pastatų, lankytojų centrų prie Gintaro įlankos. Neturime Smiltynėje elementarių tualetų, nes įstatymai riboja.

Gamtos, tų 95 procentų, turime neliesti, o penkiuose procentuose teritorijos turi būti civilizacija – be galo subtili, apgalvota, be jokio kičo, bet tvarkinga. Aš už tai, kad Kuršių nerija turėtų renesansą, kad susitvarkytų, nes dabar turi aibę stringančių projektų, kurie yra gyvybiškai svarbūs Neringai, galintys sumažinti sezoniškumą, kad turistai turėtų čia ką veikti ir visus metus.

Neringos savivaldybės nuotr.

Mano vizija, kad Neringa taptų pirma klimatui neutralia savivaldybe Lietuvoje, o gal net ir visoje Rytų Europoje. Mes Vyriausybės programoje keliame tikslą, kad vienas iš miestų taptų klimatui neutralus. Darysime pilotinius projektus, remsime savivaldybių pastangas, jei jos turės tokį entuziazmą, o Neringos likimas yra būti priešakyje su ekologija ir, tikiuosi, kad jos savivaldybė pareikš tokią ambiciją ir mes su valstybiniais pinigais padėsime tokį medalį užsikabinti.

Šią vasarą teikėte įstatymo pataisas, kad 1 procentas nuo keleivių ir transporto priemonių perkėlimo keltais per Kuršių marias tarifo kainos būtų skiriama Kuršių nerijos nacionaliniam parkui. Sugrįšite prie šios idėjos realizavimo?

Automobilizmas Lietuvoje klesti – jei prieš trejus metus dienos rekordas perkeliant keltais buvo 2700 automobilių, tai šiemet jau buvo, berods, per 3300. Neringa – ne guminė. Mums reikia finansuoti ir nacionalinį parką. Tas įstatymo projektas jau svarstomas Seime. Labai tikiuosi, kad visi supras, jog ne tik laisvanoriškas parko lankytojo bilietas, bet ir aiškus automobilių perkėlimo kainos procentas eitų nacionaliniam parkui.

Per daug automobilių yra Kuršių nerijoje ir tai jau nebeatrodo normaliai. Viešasis transportas privalo pasikeisti į elektrinius autobusus. Yra nesuvokiama ir tai, kad ne sezono metu norint atvažiuoti iš Smiltynės į Nidą autobusas yra tik šeštą ir devintą valandą po darbų. Žmonės tampa pririšti prie automobilio.

Koks jūsų požiūris į verslinę žvejybą Kuršių mariose?

Šiandien žvejų mėgėjų plukdymas į jūrą dažnai duoda didesnes pajamas. Mes remsime akvakultūros plėtrą, kad žuvis būtų auginama krante. O neringiškiai ar šilutiškiai turėtų persiorientuoti į turizmą, į kultūrinio paveldo puoselėjimą. Tas konfliktas turi būti sprendžiamas. Tikiuosi, kad aiškūs draudimai jau bus pateikti sausio-vasario mėnesiais kartu su tinkamomis kompensacijomis.

Liberalai jau keletą kartų siūlė panaikinti 2014 metais socialdemokratų įvestą 5 proc. mokestį privačių miškų savininkams už jų parduotą medieną, kuris pagal paskirtį turi būti skiriamas miškų keliams tvarkyti. Ar grįšite prie tokios iniciatyvos?

Mokestis už valstybės išteklių naudojimą turi būti, bet su šituo yra problema, kad jis taikomas nuo apyvartos ir klaidingai sukonstruotas. Dažniausiai būna ar pelno mokesčiai, ar kiekiui. Apyvartos mokesčiai dažniausiai taikomi žalingiems, nuodėmingiems vartojimams, kaip kad cukrus, tabakas, akcizai. Miškui jis neturėtų būti taikomas. Tai bus peržiūrima, bet kartu su nacionaliniu susitarimu dėl miškų, nes ir su Prezidentūra esame sutarę, kad jis turi būti pasiektas per 2021 metus. Jame turi būti aptartos esminės priemonės – saugomos teritorijos, įsipareigojimai prieš Europos Sąjungą, ateities kartas. Reikia užtikrinti miškų apsaugą, bet kartu užtikrinant, kad keičiant statybose prioritetus iš cemento, plieno į medieną, rinka būtų, užtikrintų žaliavą ir šilumos ūkiui, baldų pramonei. Susitarimas turi būti dėl to, kur saugom, o kur naudojam, o mokesčiai čia jau tik įrankis jam įgyvendinti.

Kai jums pavyks derinti parlamentaro ir ministro darbą, vykdyti Pajūrio apygardos rinkėjams duotus pažadus?

Man atrodo, kad aplinkos ministro postas leidžia man išspręsti absoliučią daugumą mano įsipareigojimų rinkėjams klaipėdiečiams ir neringiškiams. Pirmiausia, taršos, smarvių ir dulkėtumo problemos yra aplinkos ministro dispozicijoje. Čia tikrai įsipareigoju klaipėdiečiams, nes eidamas ministro pareigas turėsiu įrankius šioms problemoms spręsti.

Antra, Kuršių nerijoje aplinkos ministras yra toks pat svarbus kaip ir miesto meras, nes jis išduoda visus statybos leidimus, tvirtina Nacionalinio parko direkcijos užduotis, urėdija, visas miškas yra pavaldus šiai ministerijai, taip pat ir teritorijų planavimas, gyvoji gamta, saugomos teritorijai. Pilnas Neringos potencialas didžiąja dalimi priklauso ne nuo jos savivaldybės, o nuo Aplinkos ministerijos. Matau tuos butelio kakliukus ir juos praplatinsime, atlaisvinsime tikrąjį Neringos potencialą.

Trečias dalykas – kurortinis turizmas dažnai stringa žabangose. Manau, kad jas įmanoma atlaisvinti, kaip ir Klaipėdos senamiestyje, kur labai daug paveldosauginių problemų, kurios iš Vilniaus gali būti išspręsto teisės aktų pakeitimais. Manau, kad susidėliojus teisingus prioritetus galima įgyvendinti visus įsipareigojimus, duotus klaipėdiečiams.