Mokyklos gyvena nuotolinio mokymosi ritmu ir joms greitu laiku negresia sugrįžti į kitokį. Bent jau pagrindinėms ir gimnazijos klasėms. Virtualioje erdvėje sklando įvairių nuomonių, bet aišku viena – kaip mes besugalvotume reguliuoti srautus, neišleisti / išleisti per pertraukas vaikus iš kabinetų – visa tai kaip pleistras, kai yra atviras lūžis. Todėl nuotolinis kol kas vienintelė išeitis.

Tačiau visuomenėje vis netyla diskusijos apie tai, ar deramai mokytojai veda pamokas, ar tik šita karta nebus prarastoji, nes nieko neišmoks, ar tėveliai, padedantys vaikams, verti mokytojų algų, ar išvis tie mokytojai ką nors veikia ir t.t.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Toks žvilgt į vaiko Zoom pamoką ar užduotis ir brūkšt į Facebook įgūdis formuojasi. Keistokas įgūdis, fragmentuotas, dažniausiai nulemtas vieno ekrano konteksto. Bet svarbesni čia vis dėlto yra vaikai, jų žinios ir gebėjimai.

Beveik metus stebėdama kitaip dirbančius savo 120 mokinių, kalbėdama su kolegėmis galiu nuraminti – šita karta tikrai nebus prarastoji.

Taip, mokymosi tempas gerokai sulėtėjo (ypač kai norima ne tik pliusą pasidėti, o tam tikras žinias ir įgūdžius įtvirtinti). Taip, sėdėjimas ištisomis dienomis prie kompiuterio gali pakenkti sveikatai (lyg anksčiau žaidimas prie jo ir bendravimas socialiniuose tinkluose nedarė tokios pat įtakos). Taip, akademinio nesąžiningumo besigriebiantys paskui patirs daug sunkumų (bet ir anksčiau taip buvo), tačiau šita karta pamažu įgyja tokių mokymuisi būtinų įgūdžių, kuriais ankstesnėms rūpintis net nereikėjo: sąmoningas laiko valdymas, planavimas, kryptinga veikla, tuo metu atsisakant malonumų (kiek namuose pagundų, konkuruojančių su mokymusi, net apsakyti sunku), virtualus dalykinis bendravimas be vaizdo, su vaizdu, dalijantis ekranu, informacijos paieškos ir jos perdavimo galimybės ir dar daug kitų.

Ir nors mums atrodė, kad jaunimas puikiai žino IT subtilybes, pavasarį paaiškėjo, kad dalis jų nemoka elementarių dalykų: kokybiškai nufotografuoti ir atsiųsti teisingai pasuktą dokumentą, pateikti atliktą virtualų darbą, laikytis tam tikro bendravimo etiketo. To irgi mokomasi. Tiesiog kitoks laikmetis pareikalavo kitokių įgūdžių.

O motyvuotų ir nemotyvuotų, atsakingų ir besistengiančių tiesiog išsisukti, norinčių tobulėti ar tik pramogauti bei vėliau apkaltinti aplinkybes/nuotolinį/likimą/prastai dirbančius KITUS visada buvo ir visada bus. Kaip tarp vaikų, taip ir tarp tėvų. Tiesą pasakius, ir tarp kai kurių mokytojų turbūt taip pat.

O kaip sprendžiamos visos šalies švietimo problemos? Šiuo metu tiesiog užplūdo ministerijos sukurtos įvairios schemos, lentelės, grafikai, rekomendacijos. Dalies jų prasmės nelabai suprantu.

Pavyzdžiui, kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija buvo sukurtas 5 žingsnių algoritmas, kaip atpažinti ir padėti mokiniams, kurie patiria nuotolinio mokymosi sunkumų. Dvi ministerijos prie jo dirbo. Kas naujo? Žodžiai ,,algoritmas“ ir ,,nuotolinis“. Ai, dar ikonėlės paveiksliuke. Visa kita žinoma ir daroma dešimtmetį (bent jau didžiojoje dalyje mokyklų).

Dar priimtas sprendimas vaikams, kurie neturi sąlygų mokytis namuose arba patiria mokymosi sunkumų, suteikti paslaugas mokyklose ar dienos centruose. Idėja galėtų būti gera, bet vėl – kaip su jos realizavimu: kas dirbs su tais vaikais (juk mokytojai veda nuotolines pamokas, soc. pedagogai, psichologai turi savo veiklų). Savanoriai? Iš kur, kokia jų patirtis dirbant su mokiniais, kokios jų atsakomybės ir kompetencijos? Ar nebus taip, kad papildomi darbai nusileis ant galvų kartu su įsakymais, tačiau be aiškesnių žmogiškųjų ir finansinių resursų? Nes karti patirtis nurodo tokį laiko patikrintą kelią.

Dar buvo kalba apie tai, kad aukštųjų mokyklų dėstytojai suteiks pagalbą abiturientams, besiruošiantiems egzaminams. Dėl daugelio priežasčių tai būtų labai abejotinas sprendimas. Tačiau reikėtų atskiros, daug išsamesnės diskusijos ta tema, kad pagrįsčiau savo nuomonę, bet esmė – ar tikrai, nekvestionuojant kvalifikacijos ir kompetencijos, aukštųjų mokyklų dėstytojai žino gimnazijų programas ir VBE specifiką?

Visi šitie sprendimai, pasiūlymai irgi šiek tiek primena tą patį žvilgt/brūkšt principą. Gal geriau galima būtų pasinaudoti pernai metų patirtimis. Pavyzdžiui, prof. V. Targamadzės iniciatyva buvome sukūrę nemokamų pamokų/konsultacijų tinklapį ,,Mokytojai abiturientams“ – mokytojai kaip savanoriai įrašė po 2-4 pamokas besiruošiantiems VBE. O gal ministerijos lygmenyje paieškoti finansavimo, sutelkti visų mokomųjų dalykų geriausius respublikos pedagogus ir įrašyti po 4-7 vaizdo konsultacijas (galima ir daugiau)?

Dar buvo paskelbta žinia, kad planuojami viešieji pirkimai darbams, susijusiems su „Flash Player“ pagrindu sukurtų priemonių veikimu. Čia rimtai? Per septynerius pereinamojo laikotarpio metus nerasta išeičių, o dabar lėšos bus skirtos skubiam numirėlio reanimavimui. Arba siūloma neatnaujinti naršyklių. Gerai, kad nesiūloma grįžti į akmens amžių. Ir tai dar vienas nenuoseklių sprendimų pavyzdys.

Kitas sprendimas, šį kartą pradžiuginęs lituanistų bendruomenę, – atšaukta lietuvių kalbos ir literatūros įskaita abiturientams. Ir čia įdomiausia dalis vėl buvo paskaityti dalies visuomenės komentarus, aptariant šitą įsakymą. Pasitvirtino numanytas dėsningumas – kategoriškai pasisako tie, kurie jokio supratimo apie tai, kas vyksta, net neturi.

Ne, įskaita nesusijusi su mokinių raštingumu. Ne, įskaita nesusijusi su mokytojų tingėjimu. Ne, įskaita nesusijusi ir su pandemija. Ne, įskaita tam tikra prasme nesusijusi net ir su egzaminu (tiesa, formaliai susijusi). Iš esmės ji kaip rudimentas, dabartinėmis nuotolinio mokymosi sąlygomis dažnu atveju tikrinantis tik du įgūdžius: gebėjimą internetinėje erdvėje susirasti ir nusipirkti jau parašytą kalbą ir gebėjimą ją perskaityti vaidinant, kad yra sakoma.

Ar tikrai reikia verkšlenti dėl to, kad dar vienas imitacinis procesas pasitraukė iš mokyklos realijų? Nes toks parodomasis vaidinimas niekaip nesusijęs su oratorinių įgūdžių ugdymu, kurio tikrai labai reikėtų.

Ko dar reikėtų, kad vyktų realūs pokyčiai? Vienareikšmiškai galiu pasakyti – mažinti ir keisti turinio apimtis atsisakant balastinių temų.

Ir nors jau pateikiami vos ne baigiamieji atnaujinamų pagrindinio ugdymo programų turinio variantai, ten daug kur yra negerai. Kai atidžiai išnagrinėjau projektą (konkrečiai lietuvių kalbos ir literatūros), net silpna pasidarė pamačius, pavyzdžiui, 5 ar 6 klasės kalbos pažinimo kurso apimtis.

Reikės bėgti su vėjeliu nežiūrint, ar vaikai suprato, ar įtvirtino įgūdžius. Vaizdas mokantis bus kaip važiuojant automobiliu ar naršant mobiliajame įrenginyje: žvilgt/brūkšt – viena tema, žvilgt/brūkšt – antra, greičiau, greičiau, nes nespėsime (kas nors neaišku – tai kad nėra laiko grįžti, gilintis, reikia skubėti), žvilgt/brūkšt trečia tema, ketvirta (koks dar raštingumo įgūdžių gilinimas, programą reikia išeiti), žvilgt/brūkšt jau pavasaris (koks dar 30 procentų laisvas pasirinkimas, kai tiek temų, žinių (?) reikia sugrūsti).

Kas bus kaltas dėl to, kad vaikai galimai liks daug ko nesupratę? Atspėti nesunku. Ir čia tik vienas pavyzdys. O problema yra visos programos perkrautas turinys.

Ar tai žinoma rengėjams? Manau, kad taip. Juk rašome atsiliepimus, dalyvaujame diskusijose, pasisakome.

Tiesa, tie vieši programų pristatymai yra toks savotiškas žanras, kartais artėjantis prie teatro, o didžiausias dėmesys sutelkiamas visai ne ten, kur reikėtų (diskutuojama dėl vieno ar kito literatūros kūrinio prasmingumo, sąrašo pildymo, tačiau problemos kaupiasi visai kitose vietose).

Ir čia prisimenu savo auklėtinius, kurie kažkada vieno projekto metu man priminė tai, ko pati mokiau, – o jūs norite, kad būtų gerai ar greitai ir daug? Tas pats klausimas galėtų tapti esminiu sprendžiant daugelį mokymosi problemų.

Gerai – tai ne kuo daugiau per kuo trumpesnį laiką. Gerai – tai įsigilinant, ieškant, klystant, mokantis taisyti klaidas, praktikuojant ir siejant su tuo, kas jau žinoma. Ar tikrai šitiems procesams yra paliekama laiko atnaujinamose programose? Manau, kad ne. Todėl atsiųstoje anketoje į klausimą, ar tos programos padės gerinti mokinių raštingumo įgūdžius, irgi parašiau ,,ne“.

Tai tokia yra naujų metų pradžia. Ji, savaime suprantama, atneša ir vilties, kad skiepai, galintys mus paleisti iš nuotolinio nelaisvės, jau keliauja į Lietuvą ir kada nors ateis mokytojų, po to ir mokinių eilė. Kuo greičiau tai įvyks, tuo greičiau mes sugrįšime į mokyklas. Ir tada mokymo(si) procesas, praturtėjęs naujais įgūdžiais, irgi grįš į įprastas vėžes.

O kol kas, vis dar sėdint prie kompiuterio ekranų, norėtųsi paprašyti prieš priimant sprendimus kiekvieną kartą pagalvoti, kaip, kokiomis papildomomis darbo ir laiko sąnaudomis, kokiomis lėšomis tai bus realizuojama.

Drįstu pasiūlyti tokį 12 žingsnių bet kokio naujo sprendimo priėmimo algoritmą visų lygių švietimo valdininkams:

Problema – situacijos įvertinimas – siūlomas sprendimas situacijai keisti – vertės analizė – lėšos sprendimui įgyvendinti (jeigu nėra, sprendimas netinkamas) – žmogiškieji resursai (kas ne tik dokumentus užpildys, o ir įgyvendins) – laiko sąnaudos, skiriamos darbui – įgyvendinimo terminai – galimos rizikos – kokių tikimasi rezultatų – kaip jie bus pamatuoti – rezultatų, sprendimo tinkamumo analizė.

Savo algoritmą dovanoju. Jums lieka tik ikonėles susikurti.