Lietuvos jūrų muziejus antrojo karantino metu siūlo lankytojams ir gerbėjams neapleisti jo ir lankytis virtualiai tinklalapyje www.muziejus.lt bei socialinėse „Facebook“, „Instagram“ paskyrose. Čia, o kartu ir interneto dienraštyje „Atvira Klaipėda” nuolat publikuojami įdomūs faktai.

Šįkart muziejus pristato inkarus, kuriuos kaupia nuo 1971 metų. Tai – unikalūs technikos eksponatai ant Nerijos forto pylimo, buvusiose pabūklų aikštelėse.

Beveik visi eksponatai – „skenduoliai“, ištraukti iš Baltijos, Šiaurės jūrų, Atlanto vandenyno dugno. Seniausieji inkarai – XVII–XVIII a. burlaivių, kurių konstrukcija susideda iš dviejų ragų, dviejų noragų, koto su žiedu ir ąžuolinio štoko. Eksponuojami admiraliteto, Holo, Baierso, Drednout, Klip–anker sistemų inkarai.

Vieni inkarai primena plūgus, kiti – grybus, dar kiti – kanopas. Inkarai gali būti labai įvairūs. Kita vertus, jei kieno nors paprašytume nupiešti inkarą galima beveik šimtu procentu užtikrinti, kad visi nupieš to paties tipo inkarą. Jo atvaizdą galima pamatyti tatuiruotėse, ant sagų, plakatuose, net religinėje simbolikoje. Tai seniausias inkaro tipas ir jis vadinamas admiralitetiškuoju arba žvejo tipo inkaru. Šis inkaras apačioje turi dvi smaigaliais pasibaigiančias atšakas, o viršuje, 90 laipsnių kampu šioms atšakoms įtvirtintas metalinis virbas, štokas. Nuleidus inkarą į dugną, štokas virsta ir vienas iš smaigalių įsiręžia į dugno gruntą.

Žvejo tipo inkaras istorijos bėgyje mažai kito, varijavo tik jo dydis ir pasikeitė medžiaga iš kurios gaminamas štokas – iki XIX a. jis dažniausiai būdavo medinis.