Šiandien nacionalinį kultūros paveldą skaitmenina įvairios atminties institucijos – bibliotekos, muziejai, archyvai, įvairios mokslo ir kultūros įstaigos. Vis daugiau kultūrinės informacijos sukuriama skaitmenine forma. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka kultūros paveldo skaitmeninimą pradėjo 2000 metais.

Pirmasis rimtas darbas – „Virtuali Klaipėdos krašto dailės galerija“, reprezentuojanti Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte gyvenančių dailininkų kūrybą (projektą parėmė Atviros Lietuvos fondas). 2002 metais įgyvendintas dar vienas didelis projektas – „Klaipėdos miesto nekilnojamosios vertybės“; suskaitmeninti Klaipėdos miesto paveldo objektai, įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (projekto rėmėjas – Klaipėdos miesto savivaldybė). 2014 m. vykdant projektą „Klaipėdos nekilnojamasis kultūros paveldas: realus ir virtualus“, informacija apie Klaipėdos miesto nekilnojamąsias kultūros vertybes išversta į vokiečių ir anglų kalbas (projektą iš dalies finansavo Kultūros paveldo departamentas).

2019 metais Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyrius suskaitmenino monumentaliosios ir taikomosios dailės kūrinius visuomeniniuose ir sakraliniuose objektuose. Sėkmingai įgyvendintas kultūrinis projektas „Monumentalioji tapyba architektūros labirintuose: praeitis ir dabartis“, kurį iš dalies finansavo Kultūros taryba. Suarchyvuotos Klaipėdos ir visos apskrities klasikinės freskos, grafitai ir šiuolaikinės sieninės tapybos kūriniai. Surinktos medžiagos pagrindu sukurtas interaktyvus žemėlapis – vedlys, kuriame talpinamos išlikusių ir sunaikintų meno kūrinių nuotraukos, tikslios metrikos, kūrinio dislokacijos vietos nuorodos, objektų lankymo galimybės.

2020 metais Meno skyrius suskaitmenino Klaipėdos ir didžiąją dalį Vakarų Lietuvos vitražų.

Gruodį užbaigtas Lietuvos Kultūros tarybos iš dalies finansuojamas projektas „Vitražai Klaipėdos visuomeninių pastatų interjeruose: istorija ir dabartis“. Sukaupta vizualinė ir faktografinė informacija papildė prieš metus sukurtą monumentaliosios dailės žemėlapį. Nuo šiol jame galima apžiūrėti išlikusius ir sunaikintus vitražus, susipažinti su jų kūrėjais.

Monumentaliosios dailės objektų žemėlapį galima rasti bibliotekos tinklapio nuorodoje. 

XX a. septintasis – aštuntasis dešimtmečiai – visuomeninių pastatų statybos bumo ir architektūrinės dailės klestėjimo laikotarpis. Tuo metu Klaipėdoje, Palangoje, Šilutėje, Juknaičiuose kilo kultūros namai, santuokų rūmai, sveikatingumo kompleksai, muziejai, gydyklos, organizacijų administraciniai pastatai. Modernių pastatų lakoniškiems interjerams pagyvinti būtinai reikėjo dailės inkliuzų: freskų, vitražų, keraminių pano, gobelenų, skulptūrų. Architektūrinę dailę, be abejonės, skatino pastato sąmatoje iš anksto numatytas dailės kūrinio finansavimas. Architektūrinė dailė buvo ne dekoro elementas, bet organiška pastato dalis.

Ypatingai palankus šis laikotarpis buvo vitražų kūrėjams. Dekoratyviniai, heraldiniai ar teminiai vitražai puošė ne vieną visuomeninio pastato interjerą.

Bet tai jau istorija: architektūrinė dailė – nykstanti meno rūšis.

Pastatai modernėja, įsitvirtina stiklas, kinta užsakovų skonis, greitėja statybos tempai. Tradicinei freskai ir vitražui vietos lieka vis mažiau.

Nepriklausomybės atgavimas ir prasidėję pastatų privatizavimo procesai labai nepalankiai veikia monumentaliąją dailę: sunaikinama ne viena freska, negrįžtamai suniokojami vitražai.

Susiklosčius tokiai situacijai, reikėjo nedelsiant pradėti archyvavimo darbus: fotografuoti ir skaitmeninti išlikusius kūrinius, o sunaikintus vitražus atkurti iš nuotraukų, archyvų ir dailės albumų.

Asmeninių nuotraukų archyvais pasidalino vitražų kūrėjai Bronius Bružas ir Eimutis Markūnas. Konstantinas Šatūnas atsiuntė puikų savo vitražų katalogą.

Konsultavomės su menininkėmis Rimante Kulšiene ir Laimute Gintautėle Baginskiene, už profesionalias konsultacijas esame dėkingi Eimučiui Markūnui. Vertinga buvo klaipėdiečių architektų: Ramūno Kraniausko, Zigmo Rutkausko, Adomo Skiezgelo, informacija. Su jų pagalba suradome ne vieną puikų vitražą įvairiausiose miesto erdvėse.

Suskaitmeninome arti šešiasdešimties vitražų, deja, devyniolika iš jų jau buvo sunaikinti.

Klaipėdos medienos medžiagų kombinatą, dabar UAB Vakarų medienos grupė, Liepų g. 68, dar ne taip seniai puošė dekoratyvinis Broniaus Bružo vitražas, sukurtas 1975 metais. Jo nebėra.

2020 m. sausį buvo sunaikintas Henriko Kulšio vitražas Klaipėdos buities rūmuose, Herkaus Manto g. 35 (architektas Gytis Tiškus). Buvome vitražo naikinimo liudininkais, bet, laimei, dar šį tą spėjome nufotografuoti. Šis H. Kulšio vitražas išsaugotas bent jau skaitmeniniame archyve – vitražų ir freskų žemėlapyje.

Grėsmė iškilo ir įspūdingo dydžio Marijos Anortės Mackelaitės jūrinės tematikos vitražui, kuris yra buvusių Klaipėdos Prekybos uosto kultūros rūmų pastate, J. Janonio g. 27. Dabar pastatas pardavinėjamas, vitražas iš vidaus užkaltas aklina juoda siena. Kol kas jo nufotografuoti nepavyko, todėl kūrinio nėra vitražų žemėlapyje.

Galime pasidžiaugti, kad Klaipėdoje yra daugiau išlikusių nei sunaikintų vitražų. Klaipėdos laikrodžių muziejuje ir Prano Domšaičio dailės galerijoje išlikę dekoratyvūs Broniaus Bružo vitražai, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete, S. Nėries g. 5., išsaugotas menininkės Silvijos Drebickaitės 1987 metais sukurtas didžiulis teminis keturių dalių vitražas: „Gamtos pažinimas“, „Darbas“, „Menas“, „Mokslas“. Fakulteto dekanas profesorius Rimantas Balsys, atverdamas duris į vitražų salę, neslėpė pasididžiavimo, kad jam pavyko atkovoti šią erdvę – ji kurį laiką buvo virtusi sandėliu.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Konsultacinės poliklinikos, Herkaus Manto g. 49, interjerą puošia santūrių spalvų, originalios kompozicijos dekoratyvinis – heraldinis Henriko Kulšio vitražas, Lietuvos jūrų muziejaus administracijos  pastatą, Smiltynės g. 3., ir Klaipėdos civilinės metrikacijos rūmus, S. Šimkaus g. 11, – teminiai Gintautėlės Laimutės Baginskienės vitražai.

Vitražų kūrėjo Algirdo Dovydėno vitražai išsaugoti buvusios „Žaliosios“ vaistinės languose, Tiltų gatvėje, architektų labai branginamas yra A. Dovydėno vitražas „Miestas prie jūros“ UAB „Klaipėdos komprojekto“ pastate, Taikos pr. 24A.

„Mėlynos jūros fone miestas išnyra lyg sala, nusagstyta senamiesčio kvartalais ir persmeigta įsirėžiančiomis į juos galingomis uostamiesčio
konstrukcijomis. Kompozicijoje savitai interpretuojami Klaipėdos peizažo fragmentai“, – apie šį A. Dovydėno vitražą rašė menotyrininkė Raminta Jurėnaitė.

Reikšmingą projekto dalį užima bažnyčių vitražai. Sakralinius objektus į skaitmeninimo projektą įtraukėme todėl, kad Klaipėdos bažnyčios buvo atkurtos ar naujai pastatytos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, todėl ir jų vitražus kūrė šiuolaikiniai vitražo meistrai.

Įspūdingą erdvinį vitražą „Prisikėlęs Kristus“ Šv. Kazimiero bažnyčiai, Kretingos g. 40, sukūrė vitražų grandas Kazimieras Morkūnas. Anot bažnyčios klebono Rolando Karpavičiaus, tai yra didžiausias ir sunkiausias erdvinis vitražas visoje Rytų Europoje: jo aukštis – 11 metrų, plotis – 4,5 metro, svoris – 800 kg. Vitražo sukūrimui ir pakabinimui bažnyčios erdvėje reikėjo ne tik kūrybinės meistrystės, bet ir ypatingų techninių bei inžinerinių sprendimų. K. Morkūnas šio vitražo užbaigti nesuspėjo, po jo mirties kūrinį užbaigė menininkė Eglė Valiūtė. Stiklo mozaikos technika Šv. Kazimiero bažnyčiai ji sukūrė ir unikalias Kryžiaus kelio stotis.

1996 metais Eimutis Markūnas Naujosios apaštalų bažnyčios (Taikos pr. 72) erdvėms sukūrė vitražų ciklą „Šešėliai“. Bažnyčios vitražams menininkas pasirinko originalią kompoziciją: bažnyčios langais vilnija kryžių pynės, o kryžių tarpus užpildo tūkstančiai skirtingų, nesikartojančių piešinių biblijine tema.

Į Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios vitražų autoriaus paieškas įsijungė visa parapijos administracija – labai sudėtinga buvo atkurti vitražo metriką. Įminti šią painią mįslę padėjo kunigas Vilius Viktoravičius: vitražus bažnyčiai sukūrė kaunietis menininkas Jaunius Erikas Kaubrys.

Vitražo meistrų Klaipėdos architektai dažniausiai ieškojo sostinėje. Tuometinis Vilnius dailės institutas buvo vienintelė vitražų kūrėjų mokykla. Tarp architektų ir vitražo meistrų formavosi savotiški kūrybiniai tandemai. 

Klaipėdiečiai architektai Zigmas Rutkauskas, Ramūnas Kraniauskas, Adomas Skiezgelas, Aina Inkratienė, šviesaus atminimo architektai Gytis Tiškus, Petras Lapė, Arvedas Kybrancas ne vieną puikią visuomeninę erdvę sukūrė kartu su vitražo meistrais: Kaziu Morkūnu, Algimantu Stoškumi, Broniumi Bružu, Algirdu Dovydėnu, Gintautėle Laimute Baginskiene, Henrike Kulšiu, Rimante Kulšiene. Palangiškį architektą Leoną Laimutį Mardosą graži kūrybinė draugystė siejo su vitražo kūrėju Broniumi Bružu. Dabar, deja, jau sunaikinti „Litimpekso“ banko ir kavinės „Sodžius“ vitražai Palangoje, bet vienas jų bendras kūrinys – Broniaus Bružo sukurtas altorinis vitražas Leono Laimučio Mardoso suprojektuotoje Kūlupėnų Šv. Motiejaus bažnyčioje – saugomas ir parapijiečių labai mylimas.

Juknaičių gyvenvietės erdves vitražais gražino architektų Stanislovo Kalinkos, Petro Grecevičiaus ir vitražo meistrų Algimanto Stoškaus, Algirdo Dovydėno, Konstantino Šatūno kūrybinės pajėgos. Ne vieną puikų vitražą, bendradarbiaudamas su architektu Juozu Šipaliu, Konstantinas Šatūnas yra sukūręs „Baltijos“ (dabar „Auskos“) poilsio namų erdvėms.

Reto grožio ažūrinį vitražą „Muzika“ Konstantinas Šatūnas, bendradarbiaudamas su architekte Irena Likšiene, sukūrė Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vitražus pradėjo kurti ir klaipėdiečiai. Keletą vitražų Klaipėdos interjeruose yra sukūręs Virgilijus Bizauskas.

Abstrahuotus ir spalviškai skambančius jo vitražus galima apžiūrėti Simono Dacho progimnazijoje, Kuršių a. 2/3, kavinėje „Aismarės“, Tilžės g. 9.

Virginijaus Bako sukurtas vitražas išlikęs Klaipėdos apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje, Herkaus Manto g. 2.

Tapytojas Rytis Martinionis prisimena, kad klaipėdiečių sukurtų vitražų uostamiestyje buvo daugiau, pats Rytis buvo tų vitražų idėjos ir meninių sprendimų autorius. Deja, ne visi vitražai išliko, nepavyko surasti net jų fotografijų.

„Buvome jauni, tiesiog mėgavomės gyvenimu ir net nepagalvodavome, kad vitražus reikia įamžinti ar bent jau nufotografuoti. Nevaikščiojome su fotoaparatais rankose, išmaniųjų tuo metu nebuvo“, – prisiminamais dalinasi Virgis Bakas.

Todėl žemėlapyje nėra legendinės „Bohemos“ kavinės vitražo, nepavyko rasti kavinės „Morena“ (prie Girulių televizijos bokšto) vitražo nuotraukų.

Gal po šio straipsnio kas nors pavartys savo senus albumus ir pasidalins su mumis savo nuotraukomis. 

Projektas eina į pabaigą. Atliktas didžiulis darbas, sukaupta vertinga medžiaga, kuria gali naudotis dailės istorijos žinovai ir mėgėjai, paveldosaugos specialistai ir visi besidomintys Klaipėdos istorija ir kultūra.

Monumentaliosios dailės ir vitražų paieškos Klaipėdos miesto ir Vakarų Lietuvos interjeruose dar nebaigtos. Interaktyvus žemėlapis bus nuolat pildomas ir atnaujinamas. Jame galėtų atsirasti viso regiono bažnyčių vitražai, bet čia jau kitas didžiulis darbas, kurį tikimės padaryti.