Jubiliejaus proga dažnai linkime savo brangiausiems sveikatos ir sulaukti 100-to metų. Ir štai mūsų  Klaipėdos miesto socialinės paramos centro klientė sulaukė!

Gimusi 1921 m. kovo 6 d. Bronislava Dausynienė jau minėjo ne vieną solidų jubiliejų. Šiandien ji šypsosi ir prisipažįsta, kad visada mėgo švęsti.

Ir ji vėl šventė! Šeštadienį ponia Bronislava, visa pasipuošusi ir besišypsanti, sulaukė svečių. Ją su garbingu jubiliejumui sveikino Socialinės paramos centro darbuotojos, perdavusios ir miesto mero linkėjimus, ir dukterėčia su vyru. Taip pat jubiliatę pasveikino ir Šaulių sąjungos atstovas, jai įsegęs Šaulių sąjungos 100 – čiui skirtą kryžiaus formos ženklą ir pažymą, patvirtinančią, kad ji buvo Šaulių sąjungos narė.  

Mūsų centro Dienos socialinės globos skyrius teikia paslaugas nuo 2015-ųjų metų ir daugelis ją lankiusių darbuotojų patenkinti, kad senolė visada randa kuo pasidžiaugti.

Lankau ponią Bronislavą kaip užimtumo specialistė dažnai. Galiu su nuostaba džiaugtis ir patvirtinti, kad p. Bronislava visada pati atidaro duris plačiai šypsodamasi. O pirmieji žodžiai, kuriuos ištaria pasisveikindama, būna „Kaip aš jūsų laukiau!“

Gyvenimo džiaugsmu trykštanti senolė pasakoja, kad jos gyvenimas niekada nebuvo lengvas. Tačiau tik klausant jos suprantu, kad 100 metų sulaukti padėjo tai, jog moteris visada rasdavo kuo pasidžiaugti.

Pokaryje kartu su vyru atvykusi iš Šeduvos, Klaipėdoje ji praleido visą savo gyvenimą. Dirbdama vaikų darželyje auklyte, vėliau sandėlininke, siuvėja, ūkvede kartu su vyru užaugino keturis vaikus, kurie iki šios dienos, deja, neišgyveno.

Susiklostė taip, kad gyvenimo saulėlydyje gyvena viena, savaitgaliais aplankoma vienintelio Lietuvoje likusio anūko. Vyras, trys seserys, brolis, bendradarbiai taip pat iškeliavę į amžinybę. Dar viena anūkė įsikūrusi Anglijoje labai retai prisimena.

Ponia Bronislava gyvena vieno kambario bute, antrame aukšte. Savo namuose gali judėti tik neįgaliojo vežimėlio pagalba, nes kojos jau silpnos. Mielai su pagalba išjudėtų ir „į saulutę“ kieme, tačiau trukdo laiptai. Mūsų darbuotojai į lauką jos išvežti negali dėl laiptų ir nepritaikytos aplinkos.

Centras teikia B. Dausynienei visas dienos socialinės globos paslaugas, įskaitant užimtumo veiklas, kurios senolei teikia ypač daug džiaugsmo. Vieniša senjorė labai mėgsta ir laukia nuoširdaus bendravimo valandų. Ji kantri, ištverminga, visada geros nuotaikos, nuolat šypsosi, nes yra linkusi priimti gyvenimą tokį, koks yra, ir bet kurioje situacijoje randa džiaugsmo spindulėlių.

Įdomu jos klausytis. Ponia Bronislava mielai pasakoja apie savo vaikystės dienas, jaunystę, rodydama išlikusias nuotraukas, prisimindama prieškario laikus. Sunki buvo vaikystė, nepriteklių paženklina jaunystė, II pasaulinio karo vargai ir netektys.

Mererginos tėvai vertėsi sunkiai, buvo mažažemiai, rūpinosi penkiais vaikais, šeima gyveno skurdžiai. Nors Bronislava mokytis norėjo, vaikystėje jai pavyko baigti tik keturias klases. Sunkiai dirbti moteriai teko ir prieškariu, tačiau ji džiugiai prisimena laiką Šeduvoje, kai buvo pakviesta ir tarnavo atsargos kapitono Šaulių organizacijos vadovo Petrausko šeimoje. Tvarkė namus, būdama jauna mergaitė išmoko gaminti „poniškai“ maistą, patarnauti ponams prie stalo, mokydamasi gerų manierų. Maloni buvo jai ir ponia Petrauskienė. Šeimininkas vadovavo savanoriškai Šaulių organizacijai Šeduvoje. O į ją Bronislava buvo įstojusi dar prieš tarnaujant pas Petrauskus. Deja, neišliko nuotraukų, kur ji gražiai atrodo, vilkinti tikra Šaulių organizacijos uniforma.

Šimtmetį pasitinkanti močiutė iki šiol yra dėkinga kapitono Petrausko šeimai, kad jai nusamdė meistrę, mokėjo už mokslą ir padėjo įvaldyti siuvėjos amatą. Siuvimas moteriai padėjo ne tik išgyventi auginant vaikus, bet ir pokaryje, atvykus su šeima į Klaipėdą, susirasti geresnį darbą. Pradėjusi dirbti vaikų darželyje auklyte, tapo ūkvede, siūdama ir taisydama darželio skalbinius. Bronislava buvo kruopšti, sąžininga, atsakinga, kūrybinga, ją gerbė ir mylėjo kolektyvas, kaimynai, draugai, tačiau savo šimtmečio proga svečiuose sulaukia tik anūko Mindaugo ir centro darbuotojų.

Užimtumo veiklose ponia Bronislava pasakoja, kad jaunystėje mėgo net tik siūti. Mielai rodo savo nuo jaunystės išsaugotas siuvinėtas pagalvėles, takelius, nertas vąšeliu servetėles, tik kiek sunerimsta, kad dabar jau gražiai nebeišeina nerti, nes pirštai nebenori klausyti.

Nustebau patyrusi, kaip senolę pradžiugino atsinešta mano maža lėlė-meškutis! Bronislava ėmė pasakoti ir prisiminti dalykus, kurių niekada anksčiau nebuvo pasakojusi – apie tai, kaip vaikystėje lėlių neturėjo, kaip pačios su sesėmis susisukdavo kažką panašaus į lėles iš skiautelių, kaip ant pečiaus šiltai žaisdavo, vyniodamos ir sūpuodamos jas kaip savo dukreles. Tokio pasakojimo metu mudviem kalbantis, dar kol susitikdavome gyvai, gimė štai toks eiliuotas posmelis-dialogas, atskleidžiantis, kaip senutė ilgisi artimųjų, ilgisi bendravimo, tačiau nuoširdžiai moka džiaugtis tuo, kas yra šalia: „Tu esi gražus meškutis!/Oi, kokia gera močiutė!/ Kad žinotum, kaip gerai/, Kai aplanko meškinai“.

Garbingą 100-čio jubiliejų ilgametė klaipėdietė Bronislava Dausynienė pasitinka šypsodamasi ir dėkinga visiems, kurie nuoširdžiai ją prisimena.