Žmonės bijo, kad žaibas trenks į jų trobesius, tai neša kunigui lašinių, kiaušinių, kad anas pasimelstų ir žaibas jį aplenktų. Ūkininkas bijo, kad jo galvijai gali susirgti, nugaišti, sudeda lauknešėlį ir vėl pas kleboną, kad tas pasimelstų. Kiti, tų pačių baimių vedami, su tais pačiais lauknešėliais lekia pas žiniuonius, užkalbėtojus ir panašiai. Visa tai XIX ar XX amžiaus pradžios pavyzdžiai.

Dabar ūkininkas žino, kad veterinaras geriau gali prižiūrėti jo galvijus, o žaibolaidis kur kas efektyviau už maldą. Tačiau kažkodėl vėl viskas susimaišo ir mokslu nebenorima tikėti, jei baimės forma – COVID virusas. Vėl linkstama pasitikėti mistiniais metodais, regimi sąmokslai.

Patys „žiniuoniai“ nesnaudžia ir visomis išgalėmis pasakoja, kaip mokslas ir medicina pasirengusi naikinti žmoniją. Jų noras aiškus, nes juk daugelis jų iš savo teikiamų paslaugų visai neblogai gyvena, tad jei neliks tikinčių jų siūlomais metodais, baigsis ir jų pragyvenimas, teks eiti dirbti, nesinori…

O vis tik pamąstykime, kodėl žiniuonys, XIX amžiuje maustę mažiau mokytą liaudį, randa nemažai erdvės veikti ir XXI amžiuje?

Ir kaip Seimo narys geba įtikinti, jog lįsti į šaltą vandenį tas pats, kas skiepas nuo COVID-19? Pamąstykime.