Ketvirtadalį visų miestiečių sutraukęs mitingas, nuversti paminklai, didelis gaisras Girulių miške, toli už Lietuvos ribų skambėjusi žmogžudystė, išaiškinta kelis metus besitęsusi stambi valdininko vagystė. Tokiais įvykiais buvo pažymėti Klaipėdos krašto pavasariai, kai jį 1923-1939 metais valdė Lietuva.  

Apie juos ir kitus išskirtinius nutikimus toliau pasakoja „Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”. 

1923 metais, naktį iš balandžio 6 į 7-ąją, neidentifikuoti asmenys nuvertė priešais rotušę buvusią skulptūrą Borusija ir Liepų g. pradžioje stovėjusį kaizerio Vilhelmo I paminklą. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

„Šalin visa, kas lietuviška”

Pasak istoriko dr. Vytauto Jokubausko, Lietuvai 1923-ųjų pradžioje perėmus Klaipėdos krašto kontrolę, jau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad išlaikyti miestą ir kraštą bus gerokai sunkiau, nei jį gauti. Jau 1923 m. balandžio 6–11 d. vyko vienas nemaloniausių XX a. 3-iojo dešimtmečio incidentų Klaipėdoje – vietos gyventojų streikas.

Dienraštis „Lietuva” skelbė, kad neramumai prasidėjo penktadienio rytą, kai pašto, telegrafo, telefono įstaigoje, o taip pat elektros stoty valdininkai ir darbininkai „daugiausia vokiečių organizacijų nariai”, paskelbė streiką.

„Einąs vyriausio krašto įgaliotinio pareigas p. Budrys davė suprasti, kad jeigu valdininkai, tuo tarpu daugiausia Vokiečių piliečiai, atsisakė tarnauti tose įstaigose, jiems lieka tik padėkoti už patarnavimą ir pasiūlyti apleisti kraštą. Kitą dieną, kitiems valdininkams stojus prie darbo, daug darbininkų pareiškė, kad jie buvo suvadžioti svetimų agitatorių ir prašo priimti į darbą. Tuomet svetimieji gaivalai pradėjo kurstyt streikuoti geležinkeliečius. Šeštadienio naktį nežinomi asmenys, matyt, provokatoriškai ieškodami erzinimo priežasčių, nuvertė Klaipėdoj kaizerio laikų vokiečių paminklus. Sekmadienį Smeltės priemiesty tų pačių gaivalų buvo surinkta minia, kuri pradėjo eiseną grasinamu ūpu. Atkartotini policijos reikalavimai išsiskirstyti nebuvo išpildyti ir po energingų reikalavimų teko pavartoti ginklai. Minioje buvo vienas užmuštas ir šeši sužeisti. Kurstymai tais pačiais tikslais buvo pradėti  ir Šilutėj. Pirkliai išleido atsišaukimą, kurstydami prie riaušių ir sodžiaus darbininkus. Tų kurstymų vadai klaipėdiškiai suimti, o vokiečių piliečiai išsiųsti”, – rašė laikraštis.

Kitos dienos numeryje jis tvirtino, kad vyravo ne ekonominiai, bet „siaurai nacionalistiniai didžvokiški obalsiai, k. a. „liber ales“, „hock vokiečiai“, „šalin visa, kas lietuviška”, ir smarkiausiai keliama gilūs jausmai prie Vokietijos”.

Didžiulis antilietuviškas mitingas Smeltės priemiestyje, pareikalavęs ir žmonių aukų. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Viešai pradėta grasyti visiems lietuviams veikėjams. Patirta, kad darbininkams pažadėta išmokėti už visas streiko dienas, kiek ilgai jie ir streikuotų. Pirkliai patys savo krautuves uždarinėto ir siuntė tarnautojus į gatvę. Energingomis karo administracijos priemonėmis pavyko kiekvienu atveju susirenkančias kurstomas žmonių minias išsklaidyti”, – rašė laikraštis.

Jis taip pat informavo, kad riaušininkai nušovė vieną kareivį, saugojusį elektros stotį.

„Balandžio 9 d. Klaipėdos streikuojančių darbininkų delegacija pareiškė p. Budriui Lietuvos respublikos vyr. įgaliotinio pavaduotojui noro likviduoti tęsiamą generalinį streiką. Įvairūs „Heimantbundo” šulai ir stambesnieji miesto pirkliai visokiais būdais stengėsi streikuojančiųjų vadus atkalbėti nuo kurio nors susitarimo su vyriausybe ir kurstė streiką tęsti toliau. Nežiūrinti to, generalinis streikas likviduotas. Daugelis tų vokiškųjų kiršintojų suimta ir ištremta iš krašto”, – apie streiko baigtį rašė „Lietuva”.

Pasak V. Jokubausko, balandžio 8-ąją, Smeltėje buvo susirinkusi apie 9 tūkst. žmonių minia. 1925 m. surašymo duomenimis, Klaipėdoje buvo 35 845 gyventojai, taigi mitinge dalyvavo apie ketvirtadalis miesto visuomenės. Minią vaikyti buvo pasiųsta Lietuvos kariuomenė – kavalerija, o radikaliai nusiteikę gyventojai Lietuvos kariams šaukė „Szameiten, raus!“.

Istoriko teigimu, iš šešių sužeistų protestuotojų du naktį mirė.

Pasak istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, Borusijos ir Wilhelmo I paminklų nuvertimo iniciatoriai nebuvo išaiškinti.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

„Kyla mažai abejonių, kad tai buvusi radikaliai nusiteikusių lietuvių rankomis įvykdyta parodomoji akcija, esą turėjusi pademonstruoti senosios politinės tvarkos galą. Skulptūrų nuvertimo akte, atrodo, reikėtų įžvelgti ne tik nacionalistinius, bet ir, socialistinius motyvus (imperializmo ir eksploatatorių simboliai): nereikia pamiršti, jog minėtą streiką daugiausia inicijavo kairiųjų politinių pažiūrų elementas Klaipėdos krašte“, – teigia jis.

Švietėsi koncentracijos stovykla

Neramumų krašte tikriausiai netrūko ir vėliau, nes 1927 m. balandį „Lietuva” informavo, kad Klaipėdos krašto komendantas priėmė nutarimą, pagal kurį visi tie, kas „platins kurstančias prieš vyriausybe ir jos organus, kariuomenę ir jos vadus bei vieną visuomenės dalį prieš kitą žinias spaudoje, susirinkimuose, bei šiaip viešose vietose” bus baudžiami iki 5000 litų bauda arba laisvės atėmimu iki 3 mėnesių, arba net abiem tokiom baudom.

Tokia pati sankcija šiuo nutarimu buvo numatyta ir kontrabandininkams.

„Svarbesniais atsitikimais” tokie asmenys, kaip pavojingi valstybei ir visuomenės tvarkai, galėjo būti ištremti iš Klaipėdos krašto arba pasiųsti koncentracijos stovyklon.

Modestas Kuodys knygoje „Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927-1940 m.” rašo, kad tokios valstybės saugumui ar viešajai tvarkai potencialiai pavojingų asmenų prevencinio izoliavimo stovyklos tuomet pasaulyje nebuvo naujas reiškinys, tačiau jos, nors ir prastos reputacijos, dar nebuvo suvokiamos kaip II pasaulinio karo nacių mirties lageriai. 

Rašytojas Butkų Juzė (Juozas Butkus) (apatinėje eilėje, pirmas iš dešinės) ir kiti nežinomi Varnių koncentracijos stovyklos kaliniai 1927 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

1927 m. Lietuvoje buvo įsteigta Varnių koncentracijos stovykla, įkurta buvusios kunigų seminarijos rūmuose, veikusi čia iki 1931 m. 1937 m. buvo įsteigta Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla. 1940 m. birželį prie Pabradės priverčiamojo darbo įstaigos buvo įsteigta karo pabėgėliams tvarkyti Pabradės priverčiamojo darbo stovykla.

Valdžios kasininkas – sukčius

Ne su koncentracijos stovykla, su sunkiųjų darbų kalėjimu 1932-aisias turėjo susipažinti Klaipėdos krašto direktorijos kasininkas Ruhmann, per 6 metus išeikvojęs net 176 000 litų.

„Lietuvos aidas” informavo, kad jį Klaipėdos valsčiaus teismas nuteisė penkeriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo.

„Pinigus iš direktorijos kasos jis pradėjo savintis 1925 m. ir savo nusikalstamą darbą darė iki suėmimo 1931 10 31. Iš viso jis išeikvojo 176 000. Ruhmannn kaltas prisipažino ir savo nusikaltimą aiškino maža priežiūra. Jis priiminėjo įvairių įstaigų algų mokesčius. Rinkimas buvo mažai tikrinamas ir nebūdavo daroma jokios revizijos. Valdininkas revizorius, kuris buvo įpareigotas tikrinti Ruhmanno darbą, aiškino, kad revizija buvus labai sunki, nes būdavę daug įmokėtojų. Ruhmannas priiminėdavo pinigus, išduodavo pinigus, tačiau į kasos knygas įrašydavo daug mažesnes sumas. Vienu kartu iš vieno fabriko jis nuslėpė 30 000 litų”, – kasininko žygdarbius aprašė laikraštis.

Didelis miško gaisras

Nelaiminga Klaipėdai buvo ir 1934-ųjų balandžio pradžia. „Lietuvos aidas” tada informavo, kad balandžio 8-osios popietę, apie 15 val., už 3-4 km nuo Klaipėdos, šalia geležinkelio į Girulius, rytinėje pusėje, miške kilo gaisras, sunaikinęs apie 7 ha medžių.

„Gaisras kilo iš numesto neužgesinto degtuko. Kaip paaiškėjo, padegėjai buvo trys vaikinai, kurie užsidegė cigaretes ir numetė degtuką neužgesinę. Miškas buvo labai išdžiuvęs ir ugnis iš karto smarkiai ėmė plisti. Tuo laiku miške vaikščiojo apie 300 žmonių, kurie tuojau pradėjo kovoti su gaisru”, – rašė laikraštis.

Gaisras buvo užgesintas į pavakarę, tačiau visą naktį jame dar budėjo gaisrininkai.

„Miškas priklauso pačiam Klaipėdos miestui. Pažymėtina, kad padegėjus sugavo pats miesto vyr. burmistras Brindlingeris, kuris tuo metu buvo netoli įvykio vietos ir prie beprasidedančio gaisro rado išsigandusius vaikinus, kurie prisipažino mišką pradegę per neatsargumą”, – skelbė „Lietuvos aidas”.

Garsi žmogžudystė

1934-ųjų balandį Klaipėdoje plačiai skambėjo ir kita nelaimė. „Politinė žmogžudystė Klaipėdos krašte?”, – skelbė „Lietuvos aidas”, informavęs, kad balandžio 15-ąją Jūros upė ties Macikais išplovė dar kovo 23 d. dingusio Klaipėdos teismo vachmistro Jurgio Jesučio lavoną.

„Policija spėja, kad su Jesučio mirtimi yra susijęs sunkus nusikaltimas. Policija pradėjo tyrinėjimą. Šiandien daromas Jasučio lavono skrodimas. Velionis buvo žymus sassininkas ir ypač paskutiniu laiku turėjo daug priešų neumanininkų tarpe. Mieste visai atvirai kalbama, kad Jesučio keista mirtis esanti grynas politinio pobūdžio kerštas”, – rašė laikraštis.

Po poros dienų jis savo antraštėje jau konstatavo, kad „Jesutis tikrai politinio nužudymo auka”.

„Skrodimas parodė, kad Jesutis pirma nužudytas, o paskui įmestas į vandenį. Jį pasmaugė arba nunuodijo. Apžiūrėjus lavono išorę buvo rasta rankų riešuose sužalojimų, kas aiškiai parado, kad Jesutis prieš jį nužudant dar su kažin kažkuo kovojo. Taip pat ir juosmenyje rasta priešmirtinių mušimo žymių. Pirmaisiais skrodimo daviniais remiantis, galimi keli prileidimai, būtent, kad Jesutis galėjo būti pasmaugtas, arba smarkiais narkotikais nunuodytas ir pan. Greičiausiai, jis buvo įmestas į upę dingimo dieną, t. y. – prieš 4 savaites”, – rašė laikraštis.

Kitą dieną dienraštis informavo, kad „per skrodimą išimti Jesučio organai šiandien siunčiami į Kauną kemiškai ištirti”. 

Anot jo, „Klaipėdos krašte jau kuri laiką ėjo kalbos apie kažin kokį keršto teismą ir buvę rašinėjami grasinami laiškai”. „Lietuvos aidas” taip pat informavo, kad ši nužudymo byla pereis kariuomenės teismo žinion.

Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė savo darbe „Valstybės saugumo policijos pastangos įsiskverbti į Klaipėdos krašto nacistines organizacijas 1930–1939 metais“ rašo, jog Valstybės saugumo policija (VSP) laikė J. Jesutį vienu iš nacistinio judėjimo Klaipėdos krašte pradininkų. Jo nužudymas, anot istorikės, buvo svarbus VSP praradimas garsiojoje Klaipėdos krašto nacių – Ernsto Noimano ir Teodoro Zaso – byloje.

Lietuvos kriminalinė policija 1934 m. vasarį keturis kartus buvo tardžiusi J. Jesutį apie nacistines organizacijas Klaipėdos krašte. Klaipėdos krašto socialistinės tautos partijos (Sozialistische Volksgemeinschaft, – SOVOG), vadovaujama E. Noimano, vadovybė sužinojo, jog J. Jasutis tardymo metu atskleidė svarbią informaciją, o per kratą pas jį rastas Rytų Prūsijos Vokiečių nacionalsocialistinė darbininkų partijos (VNSDP) skyriaus pirmininkui Erichui Kochui skirtas raportas, kuriame J. Jesutis pasisakė už Klaipėdos krašto prijungimą prie Vokietijos.

„Apklausoje žinomais faktais J. Jesutį „prirėmę prie sienos“, policininkai galėjo tikėtis, kad pastarasis kalbės. Šis planas pavyko ir per apklausą J. Jesutis papasakojo apie T. Zaso vizitą pas A. Hitlerio pavaduotoją R. Hesą (R. Hess) bei kitų faktų, įrodančių, kad Klaipėdos krašto nacistai buvo tiesiogiai pavaldūs VNSDP ir be jos vadovybės žinios nedrįso veikti savarankiškai”, – rašo I. Jakubavičienė.

Pasak jos, J. Jesutis prisipažino dalyvavęs derybose su VNSDP centro vadovybe Berlyne.

„VNSDP vadovybė nutarė jį pašalinti, kad jis neišpasakotų dar daugiau. Šio liudininko netektis buvo didelis praradimas VSD, kadangi liko tiksliau nenustatyti SOVOG ryšiai su H. Mozeriu (VNSDP emisaras Klaipėdos kraštui – M. V.), E. Kochu Tilžėje bei CSA ryšiai su VNSDP būstine „Braunes Haus“ Miunchene, kur dažnai vykdavo T. Zasas. J. Jesučio nusikaltimo užsakovu laikytina VNSDP, kadangi nužudymo planas buvo parengtas kartu su H. Mozeriu, o jis J. Jesutį laikė išdaviku ir Lietuvos policijos agentu”, – rašo istorikė.

Jos teigimu, H. Mozeris susitarė su Heinrichu Vanagaičiu ir SOVOG valdybos nariu V. Lange iš Klaipėdos išgabenti nepatikimą J. Jesutį. H. Vanagaitis šiai operacijai pasikvietė smogikus F. Horną, E. Bolį, SOVOG propagandos vedėją V. Prysą, kurie turėjo padėti įsodinti J. Jesutį į mašiną ir išgabenti iš miesto. Už nusikaltimą buvo pažadėta sumokėti 5 tūkst. Lt. Įvykdęs užduotį H. Vanagaitis iš H. Mozerio gavo papildomą 500 reichsmarkių „premiją“ (apie 1200 Lt) už gerai atliktą „darbą“.

Plačių atgarsių ne tik Europoje, bet ir visam pasaulyje sulaukęs Klaipėdos hitlerininkų teismo procesas, kuriame buvo teisiami ir J. Jesučio žudikai, prasidėjo 1934 m. gruodžio 14 dieną ir tęsėsi iki 1935 m. kovo 23 dienos.

Klaipėdos hitlerininkų teismo proceso akimirka. Narodowe archiwum cyfrowe nuotr.

Jo metu buvo pagarsintas liudijimas, kad iš vieno restoranų Malkų gatvėje į automobilį atvestas J. Jesutis buvo nužudytas netoli Opstainių – žudikai jam užėmę burną ir nosį, kad nerėktų, priklaupę rankas koja spaudę kaklą.

1935 m. kovo 26 dieną keturiems J. Jesučio žudikams – Ewaldui Boll, Ernstui Lepa, banko tarnautojui Walteriui Priessui ir H. Vanagaičiui buvo paskirta mirties bausmė sušaudant. Tačiau vėliau dėl Vokietijos spaudimo prezidentas Antanas Smetona mirties bausmę žudikams pakeitė sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos.

J. Jesutis buvo palaidotas Mocičkių kapinėse. 

Šuo kontrabandininkas

Tuo metu 1935-ųjų pavasarį nuo mirties bausmės išsisukti nepavyko vienam keturkojui kontrabandininkui.

„Klaipėdos krašto pasienio policijos Rusnės rajono policininkas Kripsas, būdamas tarnyboje, ant sienos prie pat Nemuno, pastebėto kažkokį keturkojį, kuriam kiek arčiau prisiartinus, buvo pažinta, kad tai yra šuo. Pradžioje šuns atsiradimas policininko nesudomino, tik pastarasis atrodė gan apystoris. Vėliau, šuniui paėjus į vėjo pusę, pakvipo staigus anodijos – eterio kvapas. Tada policininko buvo lobiau susidomėta ir brėkštančoje dienoje įsižiūrėta, kad šuo yra nenormaliai storas. Dar atidžiau prisižiūrėjus, policininkas pamatė, kad šuo kažką ant nugaros neša. Policininkas norėjo geruoju „praeivį“ prisivadinti, bet šuo greit bėgo mūsų teritorijon. Tada policininkas paleido kelis šūvius ir šunį nušovė. Policininkas, apžiūrėjęs šunį, konstatavo, kad jis yra artimo Pelkininkų kaimo „gyventojas“, kurį tekdavo matyti našlės Balgalvienės ūkyje. Atrišus nešulį, jame rasta kontrabandos: 4 litrai eterio, kuris perduotas Rusnės muitinei. Eteris buvo supiltas dviejose skardinėse, jos įsiūtos į naminę drobę, kuria apsiūtas liemuo. Skardinės taip įsiūtos, kad uždėjus šuniui ant nugaros viena butų vienoje ir kita kitoje šuns pusėje ir pastarajam nekliudytu bėgti. Pranešus spėjamai savininkei apie jos šuns „nelaimingą atsitikimą”, pradžioje ji drovėjosi prisipažinti, bet vėliau lavoną pasiėmė, burnodama dėl tokio policijos „beširdiško” elgimosi”, – neeilinę kontrabandinę istoriją aprašė „Lietuvos aidas”.

Karingi jūreiviai

Apie ginklų naudojimą, tiesa, jau šaltųjų, „Lietuvos aidui” teko rašyti ir 1938-ųjų balandį. „Karingi jūreiviai” skelbė jo antraštė, buvusi virš straipsnio apie incidentą garlaivyje „Nida”.

Pastarasis bendrovei „Sandėlis” priklausęs laivas, balandžio 7-ąją parplaukęs iš Danijos su per 1000 tonų cemento, anksti ryto sustojo mariose išmetęs inkarą ir laukė kol galės prisišvartuoti prie krantinės. Tuo metu laive ir kilo incidentas, dėl kurio prireikė uosto policijos pagalbos.

„Dėl dar neišaiškintu priežasčių, laivui stovint ant inkaro, laive susimušė jūreiviai, kai kurie jų net puolę vieną iš šturmanų bei pirmąjį laivo mechaniką, kuriuodu yra latviai. Visa „Nidos“ vadovybė, kapitonas ir šturmanai, taip pat mechanikai yra latviai. Kadangi iš jūreivių pusės argumentų svarumui įrodyti buvę pavartoti net peiliai, tat laivo vadovybei nieko kito neliko daryti kaip laivo-sirena šauktis nuo kranto pagalbos. Atvykus uosto policijai incidentas be didesnių sunkumų likviduotas — trys karingieji jūreiviai nugabenti „atvėsti“, o be to dar be abejo bus perduoti teismui už triukšmo kėlimą”, – rašė laikraštis.

„Nida” Klaipėdos uoste. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Ir pačiam garlaiviui „Nida” teko nugyventi audringą gyvenimą. 1898 m. Didžiojoje Britanijoje pastatytą ir „Louga“ pavadintą garlaivį Martyno Reišio valdoma AB „Sandėlis“ buvo nusipirkusi 1937 m. rugsėjį ir pervadino „Nida”. Jis plaukiojo į Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Belgijos, Olandijos, Lenkijos, Latvijos uostus su grūdų, medienos, gabaliniais kroviniais. Į Klaipėdą atplukdydavo akmens anglį, gabalinius krovinius, trąšas. Plaukdamas su anglies ir kokso kroviniu iš Boston Linkso, 1939 m. sausio 28 d. buvo užplaukęs ant seklumos prie Christiansio salos į šiaurės rytus nuo Bornholmo. Kapitonas ir 14 įgulos narių pasiekė krantą. Išmetus per bortą 140 tonų kokso, laivą pavyko nuo seklumos nuplaukti.

Istorikas Romualdas Adomavičius savo darbe „Lietuvos prekybos laivynas 1921-1940 metais” rašo, kad po Klaipėdos krašo aneksijos M. Reišys
pateikė prašymą Klaipėdos teismui gauti Vokietijos vėliavos patentą laivams „Nida“ ir „Venta“. Jis buvo atmestas motyvuojant, kad jų savininkas buvo užsienietis. Persikėlęs į Kauną, M. Reišys laivus pervedė ten įsteigtai firmai „Laivininkystė ir Ekspedicija – Sandėlis“, kurios vieninteliu savininku pats ir buvo. 1939 m. spalio 30 d. Rytų Prūsijos finansų įstaiga laivus areštavo, nes juos M. Reišys perregistravo į Šventosios uostą, prieš tai neišregistravęs iš Klaipėdos, kur turėjo skolų.

„Garlaivis „Nida“ rugsėjo 9 d. Boness uoste (Škotijoje), tik prasidėjus Antram pasauliniam karui, buvo sulaikytas kaip anglų karo grobis. Po beveik dviejų mėnesių „Nidą“, kuriai vadovavo kapitonas norvegas ir šturmanai latviai, o jūreiviai buvo vien lietuviai, pasikrovė Niukastlyje (Newcastle) kokso krovinį ir išplaukė į Hernsandą (Šiaurės Švedijoje). Ant laivo borto buvo nudažytos Lietuvos vėliavos ir pavadinimas, kad iš tolo būtų matoma laivo priklausomybė nekariaujančiai valstybei. Lapkričio 11 d., kai stiprios audros metu jau buvo praplaukta pro minų užtvaras Zundo sąsiauryje, pusės dienos plaukimo atstumu nuo tikslo „Nida“ šalia Alandų salų (dabar Suomija) užplaukė ant povandeninių uolų ir vėliau, įgulai palikus laivą, buvo bangų paskandintas”, – apie „Nidos” likimą rašo R. Adomavičius.