Paskutinįsyk matėmės trumpai tame pačiame tos pačios ligoninės skyriuje kovo pabaigoje. Paklaustas, kokios naujos bėdos (apie seniau buvusias šiek tiek žinau) privertė atsidurti toje įstaigoje atsakė nenorįs apie tai kalbėti. Ir manęs neklausinėjo. Dabar galvoju, kad tokia elgsena – be graudžių virkavimų, mėginimo su kitais pasidalyti slegiančiu svoriu – jam buvo labai būdinga. Tas bruožas atsispindėjo irgi politinėje veikloje.

Kęstutis niekada nebuvo žiniasklaidos puoselėta politikos žvaigždė, aplink kurią dėl kiekvieno viešo pirstelėjimo sukdavosi žurnalistai. Kas kita, jeigu kartais tarp aktualijų mano kolegos tiesiog pasiilgdavo sveiko proto.

Kęstutis Glaveckas. facebook.com/liberalai nuotr.

O kadangi po praėjusiojo penktadienio – Kęstučio mirties dienos – apie jį pasakyta ir parašyta daug gražių dalykų, man į galvą ta proga šovė tik vienas labai aiškus dalykas. Tai buvo vienas laaaaabai nedaugelio Lietuvos politikų, kurie į bendrapiliečius žiūrėjo ne kaip į potencialius kriminalinius nusikaltėlius. Net tuo metu, kada tokia tendencija pas mus įsivyravo tvirtai, neginčijamai ir visuotinai. Toks požiūris į įstatymdavystės kultūrą Lietuvoje yra gerokai pranykęs.

Be to aną penktadienį netekome ar vienos „Druskininkų šešetuko“ nario. Visai neplačiai tokiu pavadinimu žinomas ekonomistų ratelis, radęsis dėl to, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę1990-aisiais, šeši tuometinės Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nariai – akad. Eduardas Vilkas (1935-2008), prof. Kęstutis Glaveckas (1949-2021), prof. Kazimieras Antanavičius (1937-1998), Algis Dobravolskas, Vytenis Aleškaitis (1953-2001), Vytas Navickas šalies vadovybės buvo komandiruoti į Druskininkų kurortą, kur maždaug per savaitę parengė šalies pertvarkos iš komandinės administracinės į rinkos ekonomiką programą. Ji rėmėsi kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių sukaupta reformų patirtimi ir Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijomis. Kęstutis – jau ketvirtas – iš jų Anapilin išėjęs. O mes apie juos manding vis dar per mažai žinome. Nors šiais laikais gyvename taip, kaip gyvename, kaip tik dėl to, ką šie žmonės nuveikė prieš tris dešimtmečius.

Apie tai su Kęstučiu esame kalbėję. Todėl toliau – keletas to pokalbio citatų.

„Nepriklausomybė sau savaime buvo didžiulis iššūkis. Tačiau ji be ekonominės pertvarkos buvo neįmanoma. Tą visi mes – ekonomistai, žmonės, kurie skaitė teorinius dalykus, ir žinojo, kas yra rinkos ekonomika ir ką reiktų daryti – nutuokėme. Jau tada pradėjome galvoti apie savus pinigus, nes būti bendram katile su rubliu nebuvo prasmės. Biudžeto parengimas, planavimo atsisakymas”.

„Vengrai pirmieji pamėgino transformuoti deficito ekonomiką į pertekliaus ekonomiką, kai kuriuos ekonominių pertvarkų sprendimus atkurtos valstybės parlamentas buvo priėmęs, pavyzdžiui dėl kolūkinės sistemos pertvarkos, tačiau jie vis dar buvo fragmentiški. Mes turėjome paruošti kažkokį planą, nes nebuvo vieningo dokumento, žemėlapio. Dabar tai madinga vadinti smegenų šturmu (angl. brain stormingu)”.

„Vyravo liberalios idėjos, taip pat ir dėl valstybės turto privatizavimo, nes valstybės turto buvo labai daug ir jį reikėjo kažkaip perdalinti. Penkiese mėginome įrodyti K. Antanavičiui, kad turtą reikia parduoti už pinigus ir nereikia jokios „čekinės privatizacijos“, tačiau jis užsispyrė, jog tada procesas nebus socialiai teisingas (tuo metu iš kooperatyvų veiklos bei prekybos rusiškais metalais jau buvo materialiai prakutusių žmonių), todėl buvo tikimasi teisingesnių dalybų, nors teisybės iš tikrųjų nė negalėjo būti – kai kas vėliau už čekius gavo daug turto, o kai kas nieko.“

„Didžiausia „čekinės privatizacijos” arba valstybės turto išdalinimo iš esmės už dyką šalininkė buvo pirmoji atkurtosios valstybės ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė. Didžiausia tokio modelio problema buvo ta, kad išdalinus visiems po lygiai, po poros metų atsiranda mažesnė dalis labai turtingų, o didesnė – neturtingųjų, kurie vis viena nieko neturi. O čia, kadangi buvo dar ir skubama, tai buvo šis principas pasirinktas. Mes siekėme, kad piliečių santykio su turtu paradigma greitai ir radikaliai pasikeistų iš „mūsų” į „mano”.