Pandemijos laiku – depresijos ir emocinių sutrikimų mastas – tampa kone nauja epidemija. Psichologai įspėja, kad šių specialistų pagalbos reikia net ir darželinukams.

Su kuo susiduria vis jaunesni šalies gyventojai, pasakoja Kretingoje dirbanti psichologė Vika Gridiajeva.

„Mes turime sovietinių laikų vaikus, Z kartos vaikus, alfa kartos vaikus, tikiu, kad ateityje kalbėsime apie „koronos vaikus”. Svarstau, kad jie tikrai turės išskirtinių bruožų”, – sako Vika Gridiajeva.

Šiandien vis garsiau kalbama apie tai, kad visuomenės emocinė ir psichinė sveikata yra vis labiau prastėjanti. Kokią situaciją mato psichologai?

Šiandien gyvename koronos viruso paveiktame pasaulyje. Savo darbe dažnai susiduriu su klausimu „ar jūs tikite korona?” Dažnai šiuos klausimus lydi nuostaba, įtarumas, palengvėjimas, kartais net nuvertinimas ar pašaipa. Ne mano kompetencija kalbėti apie virusą, jo plitimo greitį, užsikrėtimo galimybes ir tikimybes. Tačiau aš noriu garsiai kalbėti ne apie covid epidemiją, o apie psichologinių problemų epidemiją, kuri jau yra ir bus neišvengiama ateityje. Pavyzdžiui, daug kur eskaluojama, jog savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja ir svarstoma, kad galbūt karantinas  išėjo į naudą? Šioje vietoje tariu didelį stop. Paanalizuokime duomenis. Taip, tik prasidėjus karantinui, mes matėme nežymų savižudybių skaičiaus sumažėjimą – bet, mano galva, taip yra todėl, kad žmonėms įsijungė „išgyvenimo“ režimas.

Mūsų adaptyviosios savybės dirbo pilnu pajėgumu. Jei pažiūrėtume, kaip mums sekėsi vasaros periodu, kai karantinas atlaisvėjo, matysime, jog lyginant su praėjusių metų duomenimis, savižudybių skaičius išaugo. Ir ši tendencija yra ne tik Lietuvoje, o ir visame pasaulyje. Pastebima, kad ši problema labiau pradėjo reikštis moterims, nors iki visuotinio lock‘down‘o mes kalbėjome, kad ši tendencija labiau būdinga vyrams.

Mokslas tai sieja su moterų sumažėjusiais socialiniais kontaktais, nedarbu arba išaugusiu krūviu – nes joms tenka didelė atsakomybė suderinti darbą (dažnai iš namų) su vaikų, o kartais net senyvo amžiaus tėvų ar senelių priežiūra.

Išaugo per paskutinius metus ir kitų psichikos sutrikimų rodikliai, tokie kaip depresija ar nerimo sutrikimai. O ar matėte, kaip atrodo alkoholio pirkimai? Liūdniausia, kad alkoholio vartojimas išaugo toje jaunų žmonių grupėje, kur jis tendencingai buvo linkęs mažėti – 19-31 metų amžiaus grupėje.

Su kokiomis problemomis susiduria vaikai ir mokiniai, kaip juos paveikė pandemija ir kokius problemos sprendimo būdus matote?

Aš dirbu pedagoginiame psichologiniame skyriuje, ir dažniausi mano klientai yra vaikai, paaugliai ir jų tėvai – šioje klientų kategorijoje galime stebėti dažniausiai sutinkamus valgymo, dėmesio ir aktyvumo, raidos, nerimo ir elgesio sutrikimus, ir kad ir kaip būtų gaila – suicidinius ketinimus ar net bandymus. Vieni sakytų, juk to buvo visada, ar galime tai sieti su karantinu, bet aš vienareikšmiškai noriu pastebėti, kad tokio masto klientų poreikio iki tol tikrai nebuvo.

Kai galvoju apie pasikeitusį šių dienų pasaulį, mano žvilgsnis pirmiausia krypsta į vaikus. Mes turime sovietinių laikų vaikus, Z kartos vaikus, alfa kartos vaikus, tikiu, kad ateityje kalbėsime apie „koronos vaikus”. Svarstau, kad jie tikrai turės išskirtinių bruožų.

Pirmiau, ką pamato gimęs vaikas, yra ne plati šypseną, o medicininė kaukė. O daugiausiai informacijos žmonės „išskaito” iš burnos ir akių. Ar žinojote, jog mes, žmonės, turime 19 rūšių šypsenų, ir tik 6 iš jų yra siejamos su malonumu ar laime, nes kitas naudojame tada, kai susigėstame, jaučiamės išsigandę ir kitose situacijose.

Dar pavasarį atliktas tyrimas rodo, jog kaukės labai apsunkina tarpusavio bendravimą, vienas kito supratimą. JAV atliktas tyrimas atskleidė, jog žmonės negeba suprasti kito žmogaus rodomų emocijų, kurios slepiasi po kauke. Dažnai yra painiojamos pagrindinės žmogaus emocijos. Pavyzdžiui, liūdesys dažnai supainiojamas su pykčio emocija, o mes juk skirtingai reaguojame į nusiminusį šalia stovintį žmogų ir į piktą. Taigi, kitą kartą, kai parduotuvėje pagalvosite, koks nepatenkintas tas žmogus, verta įsižiūrėti atidžiau, ar kartais nesusipainiojote.

Šia tema domėtis pradėjau tada, kada mano vienerių metų dukra man stovint darželyje užmaukšlino man kaukę ant veido. Paprastai ji stengdavosi man ją nuo veido patraukti, kas yra visiškai suprantama, nes vaikai, žiūrėdami į mūsų veidą, supranta juos supantį pasaulį. Pavyzdžiui, sakykime, įėjote su mažu vaiku į parduotuvę, o ten vyksta konfliktinė situacija, dar kas nors keikiasi, mosikuoja rankomis. Ką darys vaikas? Pirmiausia, jo akys kryps į mamą. Išskaitęs informaciją iš jos veido, jis priims sprendimą – verkti, prašytis į rankas, o gal žingsniuos toliau. Tačiau dabar išskaityti, kaip reaguoja mama, yra labai sunku.

Taigi, galime stebėti, kad vaikai pasidarė jautresni, juos nuraminti dėvint kaukę yra sudėtingiau. Tikėtina, kad tas mažylis toje situacijoje ims panikuoti, verkti ir glausis prie mamos. Kitu atveju, mamai nedėvint kaukes, tikimybė sumažinti išgąstį būtų didesnė.

Noriu pastebėti, kad kalbėjimas apie tai nėra žmonių skatinimas nesilaikyti valdžios nurodymų. Priešingai. Svarbu jų laikytis, bet tuo pačiu stengtis ir suprasti, kas vyksta po kaukėmis.

Tam, kad mūsų komunikacija su mažyliais būtų efektyvesnė, mes turime pasitelkti daugiau žodžių, nei įprastai sakytume, pakrutinti savo balso stygas, kad savo balso tonu suteiktume vaikui daugiau informacijos, bei žinoma, nepamiršti ir kūno kalbos.

Įdomu tai, kad pavasarį buvo atliktas eksperimentas, kurio metu išsiaiškinta, kad skirtingos kaukės kelia skirtingus jausmus. Tyrėjai rodė dalyviams žmones su kaukėmis ir kvietė juos papasakoti, kaip mano, kas jie tokie gyvenime yra. Ir šis tyrimas atskleidė, jog priimtiniausios žmonėms yra medicininės kaukės.

O štai juodos kaukės, ypač jei ji užima daug vietos veide ir yra suderintos su tamsia asmens apranga, kelia pavojaus jausmus. Dalyviai buvo linkę labiau tokius asmenis vertinti kaip pavojingus, turinčius slaptų kėslų, paslaptingus. Taigi, eidami bendrauti su vaikais, rinkimės šviesesnes, o geriausia – medicinines kaukes.

Kaip pasikeitė per karantiną vaikų įpročiai?

Apskritai kaukių dėvėjimo tyrimai atliekami pastaruosius du dešimtmečius epidemijų akivaizdose ar tiriant musulmoniškus kraštus mums atskleidžia, kad ilgalaikis jų dėvėjimas turi įtakos mąstymui, suvokimui, netgi atminčiai.

Dėl apsunkinto bendravimo išauga agresyvus elgesys. O jautresnės psichinės sveikatos žmonėms gali sukelti ir psichologines traumas. Tuo pačiu kaukės yra nuolatinis priminimas, kad šalia tave esantys artimesni ar tolimesni žmonės gali kelti pavojų sveikatai. Taigi, kažkur gilioje mūsų psichikoje žmonės imta suvokti tam tikra prasme kaip pavojų.

EVG photos (pexels.com) nuotr.

Taigi, prie tokių sąlygų užaugę mūsų vaikai gali iš esmės skirtis tuo, kad mažiau pasitikės savimi, turės aukštesnį nerimo lygį, gali turėti sulėtėjusią raidą. Bet visa tai tik klausimai… Atsakymus gausime po kelerių metų. O štai, ką jau žinome apie vaikus tikrai – vaikai karantino laikotarpiu vis daugiau laiko praleidžia prie informacinių technologijų.  Taigi, viena epidemija padėjo vystytis kitai epidemijai.

Jau turime ir Lietuvoje atliktą tyrimą, kuris yra ne apie pasaulio tendencijas, o apie mus ir mūsų vaikus. Akivaizdu, kad sėdime prie išmaniųjų technologijų daugiau nei rekomenduojama, tačiau ar kada skaičiavote, kiek laiko jūs asmeniškai prasėdite prie kompiuterio, telefono, televizoriaus, planšetės, gal žaidimų konsolės. Bendra suma išeina vidutiniškai 6-8 valandos. O iki karantino pasaulio pediatrų asociacija kalbėjo, kad rekomenduojamas laikas ne ilgiau kaip valanda… Dabar galime tik pasijuokti iš tokio skaičiaus. Bet tyrimai rodo, kad 2 valandos prie ekranų paveikia mūsų smegenis, todėl nereikia stebėtis, jei jūsų mažyliai nebekoncentruoja dėmesio arba paaugliai skundžiasi, kad neprisimena daug dalykų, jiems įsiskausta galva, nes tai yra ekranų poveikis.

Taigi, mes turime suprastėjusias kognityvines funkcijas, bet turime ir dideles emocines iškrovas ir tėvams ir pedagogams iššūkį keliantį elgesį. Taip, ekranų netinkamas vartojimas yra prisidėjęs ir prie to. Tačiau, ką pastebiu savo darbe, kad paskutiniu metu labai smarkiai keičiasi vaikų auklėjimas.

Ar jaučiamas didelis psichologinės pagalbos poreikis?

Vis dažniau kreipiasi į psichologus, elgesio terapeutus ar net į psichiatrus tėvai, skųsdamiesi, jog su jų vaikais „kažkas negerai“. Sveikintinas yra tėvų rūpestis, tačiau kartais pastebime, kad tai ne vaikų, o tėvų problema.

Sakykim, tas pats kompiuteris arba nenoras nuo jo nueiti. Tėvai dažnai klausia psichologų, tai ką daryti? Visada kviečiu pagalvoti apie tai, o ką darytumėte, jei jūsų vaikas liptų ant plono ledo? Juk darytumėte viską, kad jį ištrauktumėte, kad nukeltumėte nuo ledo.

Tai svarbu suprasti, kad toks pats elgesys turi būti taikomas ir čia. Mes negalime vaikams leisti paskęsti virtualioje erdvėje: šviesti, kalbėtis apie pavojus, nustatyti aiškias ribas, o jei reikia – ištraukti jungtuką iš lizdo. Taip, žinoma, kad vaikai bus nepatenkinti. Bet jie tam turi teisę. Suaugę namuose esame mes – vadinasi, mūsų pareiga užtikrinti saugumą.

Kita vertus, o kam dabar kurtis papildomas problemas? Juk sėdi vaikas, kvėpuoja ne oru – o „WIFI‘umi“, ir kaip visiems namie patogu… Nėra konfliktų, tylu ramu. Visi kas sau… Bet juk iš karantino kažkada reikės išeiti. Ir kas tada iš tų olų išlįs? Vaikai ir suaugę, kurie nebeturi socialinių gebėjimų? Nebeturitys įgūdžių spręsti problemas? Kuriems dėl smegenų pokyčių sunku būti empatiškiems?

Kokius dar pokyčius pastebite?

Kai dirbu su mažiausia amžiaus grupe – ikimokyklinukais – pastebiu tendenciją didėti raidos sutrikimams ir regresą. T.y. vis dažniau pasitaikanti tėvų išsakoma problema – savitvarkos įgūdžių suprastėjimas arba sunkumai juos ugdant. Pavyzdžiui, kai penkiametis tuštinasi į kelnytes, nors anksčiau jis to nedarydavo. Mes privalome ieškoti tam priežasčių, o dažniausiai atrandamos – netinkamas poilsio rėžimas, nerimo sutrikimas, būdas gauti mamos ar tėčio dėmesį, kartais ir neurologinės problemos.

Kita didelė problema – kalbėjimas. Vienas atliktas tyrimas, kuriame buvo analizuojama, kiek žodžių mes pasakome per tam tikrą laiką, pastebėjo, kad mes dabar kalbame 40 procentų mažiau nei prieš 10 metų. Tai retoriškai jūsų klausiu, ar ateityje mums bus reikalingos balso stygos?

Gal šiek tiek skambu kategoriškai, bet tikrai jaučiu kylantį nerimą dėl vėluojančios vaikų kalbos… Juk atrodytų, kas čia tokio, pradės vėliau kalbėti. Jei kalbėjimas būtų tik žodžių išmokimas ir jų atkartojimas – sutikčiau. Bet kalbėjimas šiuo atveju yra savo poreikių išsakymas, draugystei užmegzti svarbus įrankis, kitą kartą – ir meilės išraiška, žinių apie pasaulį ir save būdas ir t.t. Tai nėra tik žodžiai.

Mes matome, kad masiškai vaikai nebekalba. Todėl labai noriu palinkėti visoms šeimoms susirūpinti savo bendravimu. Retai sutiksi šeimą, kuri vis dar turi tradicines vakarienes, kurioje susitinka visa šeima ir bendrauja. Mes jau nebežiūrime vienas kitam į akis… Pabandykite prieiti prie vyro ar žmonos arba kolegos darbe žiūrėti į akis ir kalbėtis. Tuoj pat sureaguos: ar kas negerai man? Ar kas negerai tau?

Nuo kada žiūrėjimas į akis tapo toks svetimas? Kviečiu pakelti akis į žmones, jei jie į jus kreipiasi, parodyti tikrąjį dėmesį savo vaikams ir kitiems mylimiems asmenims – nes tik tokiu būdu bet liksime socialios būtybės. Padarykime taip, kad tos balso stygos, kurias turime, būtų naudojamos.

Iki pandemijos buvo kone stigma kreiptis pagalbos į psichologą. Ar šiandien ši problema jau nebe problema?

Sakyčiau, kad kreipimasis į psichologą vis dar yra stigma. Mažėjanti, bet vis dėlto stigma. Žmonės, kuriems reikia pagalbos, yra labai gynybiški. Kartais nenori pripažinti savo problemų arba mato jas kituose. Sakykime, tikrai dažnai nutinka taip, kad į mano kabinetą ateina tėvai, kurie sako – aš atėjau tik dėl vaiko, ieškau būdų kaip jam padėti. Kalbantis paaiškėja, kad suaugusiems pagalbos reikia labiau…

Yra ir tokių, kurie niekada nesikreipė pagalbos, nors jau daug metų išgyvena sunkų periodą. Gal prie to prisidėjo ir pasaulyje auganti tendencija nepripažinti nuovargio. Sakykime, mamos yra ta grupė, kuri atrodytų neturi teisės pavargti, nes jaučiasi kaltos arba jaučia spaudimą iš visuomenės – kaip tu taip gali, juk tavęs reikia tavo penkiems vaikams?

Man kartais kyla klausimas, kodėl su daiktais elgiamės žymiai geriau nei su žmonėmis. Kai automobiliui baigiasi degalai – mes skubame papildyti, išsikrovė telefonas – žiūrėk, ieškom pakrovėjo… Tai kodėl išsikrovus mūsų asmeniniams resursams neieškom būdų pasikrauti?

Stigmatizacijai turi įtakos ir tai, kad psichikos problemos ir sutrikimai dažnai vaizduojami, pavyzdžiui, filmuose kaip kažkas, ko reikia gėdytis. Būna ir tokių nuomonių, kurie sako, jog jeigu tai nematoma – vadinasi, to nėra.  Depresija, nerimo sutrikimas yra toks pats svarbus pastebėti ir gydyti, kaip ir plaučių uždegimas… Taigi, labai kviečiu visus atrasti savyje žmogiškumo ir suprasti, kad asmuo savo noru ligos nesusikūrė, neprisigalvojo, ji tiesiog yra – ir jam reikia pagalbos.

Dažnai psichologas visuomenei piešiamas kaip žmogus, kuris turi atsakymus į visus klausimus ir dalina patarimus į kairę ir dešinę… Toli gražu taip nėra. Aš nežinau, kaip jums gyventi, tačiau žinau, kad jei jūs į mane kreiptumėtės, mes kartu galėtume išsiaiškinti, kas jus slegia ir kaip jūs galite sustiprėti, kad būtumėte pajėgus tą problemą išspręsti. Raktinis žodis – įgalinimas. Mano tikslas konsultuojant, kad kiekvienas klientas išeitų galintis spręsti savo rūpesčius.

Psichikos sutrikimų ar tiesiog problemų turintys asmenys dažnai jaučiasi vieniši, izoliuoti, tai jiems didžiausia pagalba būtų pokalbis. Atviri, kviečiantys kalbėti klausimai ir nuoširdus išklausymas gali padaryti gal ne stebuklus, bet didelius žingsnius sveikimo link.

Reikia nepabijoti pasiūlyti pagalbą ir profesionalo. Kartais žmogus gali atsisakyti, bet jei jūs parūpinsite reikiamus kontaktus ir net pasiūlysite žmogų palydėti, didesnė tikimybė, kai jam to reikės – jis jau turės gelbėjimosi ratą.

Norėčiau pasidžiaugti, kad tarp jaunimo matau, kad jie žymiai laisviau kreipiasi pagalbos. Kartais stebiu, kad nevengia to aptarinėti su savo draugais. Sakykim, paauglė ateina pas mane į konsultacijas ir skambina draugei pasakyti „susitinkam po valandos, nes man dabar terapija“. Tai džiugina ir teikia vilties, kad ateityje visi galės gauti pagalbą, net ir tie, kurie šiai dienai labai bijo…

Kokių realių ir skubių priemonių turi imtis valstybė, kad ta deganti raudona lemputė dėl emocinės ir psichinės sveikatos netaptų dar viena pandemija?

Mes visi šiuo metu skrendame lėktuvu, kurį šiuo metu statome. Nežinome, ar nukrisime, ar pavyks pasiekti tikslą… Nes esame vis dar procese. Tačiau būtina, kad valstybės rūpestis kryptų į vaikų ir paauglių bei jų tėvų psichinę sveikatą. 

Lietuvos psichologų sąjunga tikrai šaunias rekomendacijas pateikė Vyriausybei. Tačiau akivaizdu, kad rekomendacijos nėra iki galo išgirstos.

Vienas pirmųjų punktų – grąžinti vaikus į mokyklas ir ieškoti saugių būdų mokytis kontaktiniu būdu. Mažinant klasės apimtis, skirstant klasę į pogrupius, kad nesibūriuotų masiškai ir panašiai. Tačiau, kaip matome, mokslo metus praktiškai visi paaugliai baigs nuotolyje. Ieškau čia lygybės tarp to, kad darželinukai gali eiti į grupes, o mokyklinukai – ne? Kuo remiantis daromi tokie sprendimai?

Taip pat labai daug diskusijų keliantis reikalavimas – testų darymas. Viskas gerai  su tuo, jei vaikas tipinės raidos. Bet, pavyzdžiui, kaip su vaikais, kurie turi spec. poreikių? Kuriems kiekvienas pasikeitimas yra sunkiai pakeliamas?

Būta ir daugiau siūlymų – pavyzdžiui, visuomenės švietimas apie nevaldomo laiko, praleisto prie ekranų, žalą, informacinių technologijų gamintojų atsakomybės prisiėmimą ir kita.