Joninių šventė išreiškia ir liaudiškąjį, ikikrikščionišką turinį, ir su krikščionybe atėjusį jos pavadinimą. Nuo XVI amžiaus Joninių naktis yra laikoma palanki maginei veiklai – vainikų pynimas, laužo kūrimas, paparčio žiedo ieškojimas, maudynės naktį vandens telkinyje bei burtai buvo neatsiejama Joninių šventės tradicija. Tačiau dauguma lietuvių šią šventę sieja su Jono Krikštytojo vardu. Varduvininkų sveikinimas išpopuliarėjo tik XX a. pradžioje, o Mažojoje Lietuvoje vardo šventimas netapo populiariu reiškiniu.

Šiais ir kitais įdomiais faktais apie trumpiausios nakties šventę Klaipėdos etnokultūros centro surengtoje paskaitoje dalinosi dr. Kristina Blockytė-Naujokė.

Dr. Kristina Blockytė-Naujokė. Erenstos Onusaitytės nuotr.

Pasak jos, šios šventės metu ypatinga reikšmė buvo teikiama vandeniui. Lietuviai tikėjo, kad Švento Jono naktį išsimaudymas nuogam vandens telkinyje ir voliojimasis rasoje suteiks daugiau sveikatos ir jėgų, o veidas bus skaistus.

Kelias dienas prieš Jonines ir po jų pajūrio žvejai neplaukė žvejoti į jūrą, nes buvo tikima, jog ji tuo metu tyko aukų.

Anksčiau buvo tikima, jog Joninių metu raganoms buvo palankus metas kerėti pieną, karves ir kitus gyvulius. Lietuviai, norėdami apsisaugoti nuo tokių raganų burtų, rišo puokštes iš devynių rūšių žiedų ir kaišė jomis duris bei vartus, piešė kryžius ant tvarto durų, kūreno laužus ir degino juose iš šiaudų padarytas raganas.

Tokios apeigos vykdavo ant aukštų kalnų, kadangi buvo tikima, jog apšvietus kuo didesnę apylinkę, visa gyvenvietė bus apsaugota nuo blogųjų jėgų ir negandų.

Žinoma, nebūdavo apsieinama ir be dainų bei šokių aplink ugnį.

„Jei tą papartį būčiau radęs, būčiau visą pasaulį valdęs“, – citavo dr. K. Blockytė-Naujokė.

Joninių šventė ant Rambyno kalno. Priekyje sėdi Klaipėdos krašto jaunimo draugijų sąjungos „Santara“ dalyviai, pirmoje eilėje tarp sėdinčiųjų – Martynas Jankus. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Dar viena iš tradicijų – vidurnaktį sužydinčio ir krentančio diemedžio žiedo gaudymas – kas pagaus, tą laimė lydės visą gyvenimą.

Žmonės tikėjo, kad magija padės išgyventi sudėtingas situacijas, nugalėti negandas, o taip pat numatyti ir ateitį. Pavyzdžiui, viename 1848 m. aprašyme teigiama, kad Mažojoje Lietuvoje šviežiai nupintus vainikus mėtė į medžius, esą tokios apeigos duos didesnį derlių.

Dr. K. Blockytė-Naujokė taip pat pasidalino, kaip lietuvaitės būrėsi, norėdamos sužinoti, kas bus jų antroji pusė.

„Vakare išpjaus žemės velėną, ja apvers. O rytą eisi pažiūrėti. Jeigu skruzdės bus išlindusios, tai ištekėsi už darbininko. O jeigu kokį žibantį vabalėlį rasi, tai jau už valdininko ištekėsi“, – pasakojo moteris.

Tuo metu Mažojoje Lietuvoje burtų nebuvo daug.

Ši šventė dažniausiai vykdavo Lietuvos kaimuose. Klaipėda, anot  dr. K. Blockytės-Naujokės, tapo pirmuoju miestu, kuris pradėjo švęsti šią dieną. Klaipėdoje šaudė fejerverkus, degė bengališkas ugneles, šoko, dainavo ir grojo. Kai Smiltynė buvo prijungta prie Klaipėdos, ši šventė perkelta anapus marių. Todėl vėliau tapo populiaru Joninių naktį plaukti papuoštais laiveliais į Kuršių marias.

„Linksmintis šią ypatingą naktį buvo privalu kiekvienam miestiečiui. Joninių naktį niekas nepasilikdavo namuose“, – teigė paskaitos autorė. 

Joninės Kernavėje 1969 metais. Liudviko Ruiko (Lietuvos fotomenininkų sąjunga) nuotr.

Pasak dr. K. Blockytės-Naujokės, XIX a. pab. šį šventė vos neišnyko. Galima teigti, jog Joninių šventę išgelbėjo Birutės draugija ir jos nariai Vydūnas, Martynas Jankus bei kiti Mažosios Lietuvos veikėjai. 1894 metais jie ant Rambyno kalno surengė pirmąsias surežisuotas Jonines. Buvo pastatytas aukuras, giedojo choras, vyko aktorių pasirodymai.

Sovietmečiu ši šventė buvo uždrausta. Tačiau 1967 metais Romuvos gyventojai surengė Rasos šventę Kernavėje ir tai padėjo galutinai atgaivinti
Joninių šventę.