Visuomeninė aplinkos apsaugos asociacija „Lašišos dienoraštis“, nuolat saugodama Lietuvos žuvies išteklius daugiausiai nuo brakonierių ir nedorų verslininkų, žvejojančių tinklais, kasdien vykdo stebėjimus ir budėjimus Kuršių mariose.
Kasdienis visuomeninės aplinkos apsaugos asociacijos „Lašišos dienoraštis“ stebėjimas bei budėjimas Kuršių mariose, užkertantis kelią žvejams verslininkams pasiimti nelegalaus dydžio žuvis, jiems labai nepatinka. Būna atvejų, kai priplaukus prie žvejų, kurie ištraukia pilnas gaudykles nelegalaus dydžio starkių, iš jų pasipila keiksmažodžių tirada ir žuvų mėtymo banga.
Liepos 13 dieną vykdant eilinį stebėjimą nutiko ne kitaip. Užtikus verslininkus žvejus traukiant nelegalaus dydžio starkius ir mandagiai juos paraginus elgtis dorai, eilinį kartą atsiskleidė nedoras šio amato veidas. Verslininkai grasino susidoroti, grasino paleisti akmenį į galvą ir pan.
Tai tik patvirtina, jog meškeriotojų kalbos, kad eilę metų Aplinkos apsaugos departamentas dirbo galimai netinkamai, gali būti tiesa. Susidaro įspūdis, jog verslinės žūklės atstovai jaučiasi nebaudžiami, vienvaldžiai marių „šeimininkai“, eilę metų ginami keleto Seimo narių. Todėl kviečiame pažiūrėti video, pagalvoti, kokias nuotaikas kelia tokie verslai ir ne tik susigrąžinti marias, bet svarbiausia – grąžinti Kuršių marioms gyvybę!
Matydami didelį pramoginių straipsnių antplūdį ir siekiant apginti verslinę žūklę, norime atkreipti dėmesį, kad šiuose straipsniuose neminimi faktai, o tik išvedžiojimai. Todėl norime trumpai priminti ir pasidalinti tuo, kas iš tiesų vyksta žvejybos sektoriuje Lietuvoje.
Versline žvejyba Kuršių mariose, 2019 metų duomenimis, užsiėmė 47 įmonės, kuriose dirbo tik 140 žmonių. Visos įmonės bendrai sumokėjo iš viso tik 238 tūkstančius EUR mokesčių – čia jau įskaičiuoti ir PVM, ir pelno bei nuo darbuotojų algų mokami GPM bei SoDros mokesčiai. Negana to, dalis šių įmonių užsiima papildoma veikla arba žvejoja ir jūroje, tad į šias sumas įskaičiuoti mokesčiai ir iš tų veiklų.
Šiame sektoriuje dirbančių žmonių alga į rankas buvo mažiau nei 300 EUR (mūsų valstybėje skurdo rizikos riba žmogui yra 379 EUR). Taigi, labai tikėtina, jog pajamos iš verslinės žvejybos nėra vienintelis ir pagrindinis šių žmonių pragyvenimo šaltinis.
Tuo metu per 2019 metus žvejai mėgėjai nupirko beveik 380 tūkstančių įvairių žvejybos leidimų, už juos sumokėdami per 1,66 mln. EUR mokesčių. Žvejybos parduotuvės, skirtos mėgėjiškai žvejybai, sumokėjo dar per 5 milijonų EUR mokesčių.
Galima užtikrintai teigti, kad už vieną pagautos žuvies kilogramą mėgėjai valstybei sumoka beveik 6 kartus daugiau nei verslininkai.
Kol žvejai mėgėjai moka didelius mokesčius, verslininkų žūklė, labai tikėtina, kainuoja biudžetui daugiau nei į ją sumokama. Nors po jų žvejybos žuvies beveik nelieka – katastrofišką žuvų kiekio Kuršių mariose mažėjimą rodo Aplinkos ministerijos užsakyti tyrimai.
Tą patį rodo ir Lietuvos spiningautojų lygos varžybų skaičiai. Po žiemos, kai nebuvo ledo ir žvejai verslininkai nevaržomai žvejojo visus metus, rezultatai buvo tragiški. Varžybose dalyvavo 68 sportininkų, o pagautos žuvies vidurkis vienam žvejui buvo tik 0,959 kg per 6 varžybų valandas. Nors jų profesionalumu tikrai negalime skųstis – Lietuvos atstovai jau daug kartų užėmė prizines vietas pasaulio varžybose, taip garsindami Lietuvos vardą.
Kitos pusės argumentai, kad tiesiog užtektų griežtinti verslinės žūklės kontrolę, yra niekiniai – tai tik dar labiau išaugintų ir taip neatsiperkančios verslo šakos kaštus ir labai realu, kad šiam vos išsilaikančiam sektoriui reikštų bankrotą ir žlugimą. Tad viskas tik užtruktų ilgiau, sukeltų ne mažesnį pasipriešinimą, bet vestų prie to paties rezultato.
Gąsdinimai, kad uždraudus žvejybą Kuršių mariose, rusai savo pusėje pasididins kvotas ir išgaudys žuvis, neturi jokio realaus pagrindo. Pastaraisiais metais rusų žvejai savo kvotų nepasiekia – pavyzdžiui, 2020 metais pagavo tik 1660 tonų žuvies iš nustatytos 1810 tonų kvotos.
Tačiau svarbiausias argumentas yra tai, kad mūsų Kuršių marių pusė yra dalis didžiulio žuvų migracijos kelio tarp Baltijos jūros ir Lietuvos upių baseinų, kuri dabar yra tankiai užtverta verslininkų tinklais. O vertingiausios žuvys – lašišos, šlakiai, žiobriai, unguriai, eršketai yra praeivės ir iš esmės migruoja tik Lietuvos teritorijoje. Todėl norime aiškiai pabrėžti, kad žvejybos intensyvumo sumažinimas mariose ne tik pagausintų žuvų kiekį jose, bet ir padarytų milžinišką įtaką visos Lietuvos žuvų populiacijai. Ichtiologų žodžiais, atlaisvinus marias nuo tinklų, jau per pirmus metus migruojančių žuvų kiekis mūsų upėse gali išaugti iki dviejų kartų.
Visi skaičiai rodo, kad yra tik vienas kelias – Lietuva turi tapti rekreacinės žūklės šalimi. Verslinė žūklė nėra tvarus verslas – jis niokoja mūsų visų bendrus gamtos resursus praktiškai nesukurdamas jokios didesnės pridėtinės vertės mūsų šaliai ir jos piliečiams.
Sustabdyti šiuos procesus dar nėra vėlu – tyrimai rodo, kad 2014 metais uždraudus verslinę žūklę Kauno mariose, jose žuvų kiekis per šešerius metus išaugo keturis kartus.
Vidaus vandenyse sugaunama mažiau nei 1% viso Lietuvoje suvartojamo žuvų kiekio. Pajūrio rūkyklose rūkoma žuvis didžiąja dalimi atkeliauja iš Lenkijos, akvakultūros ūkių. Dažnai rūkyklose sutinkamos žuvys yra šamai, plačiakakčia, jūrinės žuvys, kurios nėra gaudomos Kuršių mariose. Todėl taip pat norėtume matyti didesnį Vyriausybės dėmesį akvakultūros ūkių plėtrai, kuri teigiamai paveiktų žuvies rinką šalyje ir galėtų mums visiems tiekti šviežią žuvįs.
Uždraudus verslinę žūklę vidaus vandenyse bei pradėjus augti žuvų populiacijai, realu, kad vien žvejų mėgėjų parduotuvėse bei akvakultūros ūkiuose būtų sukurta daugiau darbo vietų nei jų bus prarasta dėl draudimo, tik jau su žymiai didesnėmis algomis ir mokamais mokesčiais.
Neabejingus kviečiame papildyti mūsų Visuomeninės aplinkos apsaugos asociacijos „Lašišos dienoraštis“ gretas užpildžius anketą: Narystė – Lašišos dienoraštis (lasisosdienorastis.lt) ir padėti saugoti gamtą bei drausminti nedorus verslininkus.
Meškerė dabar Jūsų rankose, tad – nei žvyno, nei uodegos!
Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. Rubrikoje „Mums rašo“ publikuojamos nuomonės, už kurias redakcija neatsako.
Tikrai buvo minčių pervesti keletą euriukų, bet su tuo dienoraščiu persistengėt, gaila.