Ar aš storas? Ar protingas? Ar gerai uždirbu? Kaip žinotume atsakymus į šiuos ir kitus panašius klausimus, jei negalėtume palyginti? Jei dauguma už mane plonesni, matyt, reikėtų susimąstyti, ar ne? Panašiai ir su klausimu ar Lietuvos viešasis sektorius yra per didelis.

Lyginant su kitomis Europos Sąjungos ir Europos bendradarbiavimo plėtros organizacijos (EBPO) valstybėmis, 2020 m. duomenimis viešajame sektoriuje dirbančių šalies darbuotojų procentas (25 proc.) yra daug didesnis nei EBPO vidurkis (18,1 proc.). O jei įvertinsime tai, kad aplamai mokesčių į biudžetą surinkimas Lietuvoje vienas mažiausių – 30 proc. nuo BVP (ES 28 šalių vidurkis – 40 proc.), atrasime, kad mes nediduką biudžetą daliname dideliam viešojo sektoriaus būriui. Tai lemia žemą daugumos tarnautojų atlyginimą kartu su vienu didžiausių skirtumų tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių viename sektoriuje. Galiausi tai, kad su viešojo sektoriaus darbo santykiais susijusioms išlaidoms eikvojama vis didesnė bendro skirstomo valstybės biudžeto dalis ir vis mažesnė jo dalis lieka investicijoms į aplinką, įrangą, inovacijas ir kitą turtą.

Pavyzdžiui, Klaipėdos miesto savivaldybės biudžete visų 138 pavaldžių įstaigų (darželių, mokyklų, sporto, socialinių ir kultūros įstaigų) darbuotojų atlyginimams skiriama virš 50 proc. visų viešoms paslaugoms skirtų, gyventojų mokesčiais apmokėtų pinigų. Suomijoje savivaldos atlyginimams skiriama iki 39 proc. – toks šalies politikų susitarimas ir reikalavimas. Likusi nuo atlyginimų išmokėjimo biudžeto suma virsta moderniomis vaikų žaidimo aikštelėmis, automobilių parkavimo vietomis, komfortiškais dviračių takais, saugumą užtikrinančiomis kameromis ir apšvietimu, ekologiškais viešojo transporto autobusais ir išmaniomis paslaugų teikimo ir transporto valdymo sistemomis, nemokamais sporto ir kultūros renginiais, kokybišku ugdymu darželiuose ir mokyklose.

Nedidelė užduotėlė pamąstymui:

1. Kas valstybei, t. y. mums visiems, geriau – dirbantis ir kažkokią vertę kuriantis smulkusis verslininkas, ar nerizikuojantis ir už nieko neveikimą gaunantis valstybės paramą bedarbis? Atsakymą žinote. Tikėtina, jis pas visus vienodas.

2. Dabar įdomesnė. Mums geriau nelabai naudingas, bet vis tiek viešame sektoriuje dirbantis ir iš valstybės biudžeto atlyginimą gaunantis tarnautojas, ar tas pats tarnautojas, sėdintis namuose, gaunantis išmoką iš Užimtumo tarnybos ir besirengiantis imtis kažkokios individualios veiklos?

Atsakymai į antrąjį klausimą jau nebus tokie vienareikšmiai. Viešame sektoriuje dirbantys nuo savo atlyginimo mokesčius sumoka. Tačiau moka nuo sumos, kurią paima iš to paties valstybės biudžeto, kurio be privačiame versle vertę kuriančių žmonių net nebūtų. Antra, valstybės valdymo srities tarnautojų atlyginimams užkopus į TOP3 geriausiai apmokamų Lietuvoje profesijų (greta IT ir finansų srities), išmoka iš biudžeto per Užimtumo tarnybą valstybei kainuoja mažiau nei atlyginimas už darbą, kurio reikalingumas ir vertingumas yra esminis ir kol kas nesprendžiamas klausimas. Paklauskite savęs, argi suomiai turi mažesnius reikalavimus viešų paslaugų kokybei nei lietuviai? Jei reikalavimai panašūs, kodėl suomiai savo viešų paslaugų teikėjų atlyginimams išleidžia mažesnę savo mokesčiais surinkto biudžeto dalį (39 proc.), nei lietuviai (54 proc.)?

Jei EBPO šalys sugeba savo paslaugų kokybei reikliems piliečiams paslaugas suteikti išlaikydami tarnautojų armiją, kuri sudaro vidutiniškai tik 18 proc. nuo visų dirbančiųjų šalyje, kodėl mums reikia kas ketvirto dirbančiojo?

Gal nespėjome įsidiegti pažangių IT sprendimų ir vis dar, skirtingai nuo vokiečių ar britų, raštus rašome pieštuku per kalkę? Panašu, kad ne – per pastaruosius 10 metų mes į viešojo sektoriaus skaitmeninius sprendimus ir automatizavimą investavome 1 mlrd. EUR, o Tarptautinė valstybės tarnybos efektyvumo (InCiSE indeksas) ataskaita skelbia, kad Lietuva viešųjų paslaugų skaitmenizavime yra tarp lyderių EBPO šalių tarpe.

Kita vertus, tas pats InCiSE indeksas skelbia, kad Lietuvos viešojo sektoriaus tarnautojų gebėjimai yra vieni žemiausių tarp EBPO šalių tarnautojų. Tai reiškia, kad skaityti, skaičiuoti, planuoti, organizuoti ir naudotis programomis darbe mūsų tarnautojas geba prastai. Kas įdomu, pasiryžimas mokintis darbe taip pat žemas. Ar turėtume nenorinčiam mokintis ir tingiam piliečiui mokėti iš biudžeto už jo netinkamą darbą visuomenei?

Siekiant nenuteikti iš principo prieš viešąjį sektorių šį tekstą skaitančiųjų, noriu pabrėžti, kad kalba ne apie tai, ar mums reikia valdininkų ar mokytojų. Jie yra būtini, kad rūpintųsi dalimi visuomenės bendrų reikalų. Tačiau turi būti balansas. Jei susitari dėl mokesčių dydžio, kuris leidžia surinkti vieną mažiausių biudžetų nuo BVP, turi atitinkamai neturėti didelių lūkesčių dėl aukštos viešų paslaugų kokybės ar tave aptarnaujančių skaičiaus. Tas pats galioja, jei susitari toleruoti mokesčių nemokėjimą ir manai, kad apipisti valstybę yra vertybė.

Biurokratinis aparatas linkę augti – senai įrodyta aksioma. Jis mažės tik jei politikai, išrinkti nustatyti valstybės laivo kryptį ir greitį per leidžiamus įstatymus, tą privers daryti siekdami viešojo intereso.

Spauskime juos tą daryti. Spauskime juos peržiūrėti mokesčių sistemą sumažinant darbo santykių pajamų apmokestinimą ir padidinant kapitalo savininkų pajamų apmokestinimą. Ir pradėkime didžiuotis sumokamais mokesčiais, kuriais remiasi visos viešosios paslaugos.

Viešojo sektoriaus tikslas nėra darbo vietų kūrimas tame pačiame viešame sektoriuje. Darbo vietų kūrimas yra jų darbas, bet ne viešajame sektoriuje. Jų darbas yra kurti palankią aplinką, kurioje darbo vietas lengva ir patrauklu kurti mums visiems.

Pabaigai – dar vienas pastebėjimas. Kai viešose diskusijose girdėsite lyginamas išlaidas nuo BVP atskiroms viešųjų paslaugų sritims Lietuvoje ir ES ar EBPO šalyse, visada turėkite omeny, kad tai klaidingas ir pavojingas kelias. Lyginti derėtų išlaidų santykį su surenkamu mokesčiais biudžetu, kurio dydis ir nusako galimybes.

Kai šalis su panašiu į Lietuvos BVP rodikliu mokesčiais surenka 40 proc., o Lietuva tik 30 proc. supraskime, kad valstybių perskirstomi biudžetai ir atitinkamai jų galimybės teikti mums paslaugas labai skiriasi.

Tarkime, abiejų šalių metinis BVP 50 mlrd. EUR. Viešasis biudžetas pas vieną bus 20 mlrd. EUR, o pas kitą tik 14,5 mlrd. EUR. Jei pirmoji švietimui skiria 5 mlrd. EUR, tai nuo jos BVP, kaip paprastai mėgstama lyginti spaudoje, sudarys 10 proc. Jei Lietuvos mokytojai reikalaus mūsų Vyriausybės lygiuotis į tą šalį ir reikalaus tokios pat dalies nuo Lietuvos BVP (susitarėme skaičiuoti suapvalintą 50 mlrd. EUR sumą), nuo realių mūsų šalies galimybių, t.y. mokesčiais surinktų 14,5 mlrd. tai sudarytų trečdalį, kai tai kitai, teisingiau į mokesčius žiūrinčiai šaliai – tik ketvirtadalį biudžeto. Jei Lietuvos finansų ministrė pasileistų plaukus ir nuspręstų lygiuotis į statistinius EBPO ar ES šalių vidurkius skirdama švietimui, socialinei apsaugai ir ekonomikos skatinimui tiek proc. nuo BVP, kiek tos šalys, mūsų kukliame biudžete nebeliktų pinigų gynybai, sveikatos apsaugai ir viešai tvarkai. Verčiant į šios dienos aktualijas, neliks lėšų nei koncertinai, nei imigrantams mokyti lietuvių kalbos.