Atvažiavo Spyglio pusbrolis emigrantas tarpmiestiniu autobusu į savo gimtąjį Klaipėdą. Nosis iškart pajuto jūros kvapą. Ir užsinorėjo jis tuoj pat, tą pačią akimirką važiuoti prie jūros.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasuko vyriškis link stoties, žiūri į tvarkaraščių lenteles, skaito… Dar kartą skaito. Neiškentęs – trečią kartą perskaito. „Negali būti!“ – vos ne garsiai sušunka jis.

„Eik tu sau, jūrini mieste!“ – beveik susikeikdamas mintija svečias.

Tai dar gerai, kad kaip savo penkis pirštus pažįsta gimtąjį jūrinį miestą ir prisiminė, kad iš stoties norint miesto viešuoju transportu pasiekti jūrą reikia:

1. Žinoti, kaip iš stoties nukulniuoti į Herkaus Manto gatvę;

2. Žinoti, kad pasiekus Herkaus Manto gatvę reikia laikytis kairės, ten susirasti „Bibliotekos” stotelę ir sulaukti 4 arba 6 autobuso;

3. Žinoti, kad pasiekus Herkaus Manto gatvę ir supainiojus kairę su dešine, teks lapnoti iki „Universiteto” stotelės, kas atstumą pėsčiomis prailgins keleriopai;

4. Žinoti, kad gražią, saulėtą ir šiltą rudens dieną į Girulius autobusu gali nukakti tik dukart per valandą (su retomis išimtimis tris);

7. Žinoti, kad iš Girulių norint grįžti į miesto centrą neverta susigundyti mėlynu 24 autobusiuku: tas paveš iki universiteto ir pames (kodėl neveža iki stoties???)

Ir pagalvojo Spyglio pusbrolis, kad toks Neniškis, vyriausioji miesto vykdomoji galva, kiek anksčiau vadovavęs visiems miesto autobusams, nemyli jūrinio miesto. Arba jau pamiršo autobusus…

Kodėl vieninteliame jūriniame mieste nėra nė vieno viešo autobuso, iš stoties atvykėlius vežančio iki jūros? Prie stočių nepamatysi ir jokios schemos, informuojančios atvykėlius, kaip patogiau, greičiau, pigiau ir saugiau pasiekti jūrą. Kodėl?

*Šios rubrikos nerekomenduojama skaityti susipykusiems su humoro jausmu ar stokojantiems fantazijos, nes nieko rimto čia tikrai nerasite, Spyglio ir jo draugų bei giminaičių humoras iš viso yra sunkiai suprantamas, lėkštas, juodas ir kandus. Rimtų dalykų ieškokite visose kitose „Atviros Klaipėdos” rubrikose.