Klaipėdos dramos teatre praeitą savaitę buvo rodomas Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Otelas”. Spektaklis man labai patiko. Nepaisant to, kad yra fragmentuotas, nepaisant to, kad daug bajerių, skirtų žiūrovui pamaloninti, nepaisant to, kad yra labai europiškai poilitkorektiškas su meinstryminėm biseksualumo ar seksualinio dualizamo temom, nepaisant to, kad Otelą vaidina juodaodė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė.

Klaipėdos dramos teatro nuotr.

Pagrindinis pranašumas – young blood (jaunas kraujas)! Koršunovo kursas tiesiog sprogsta energija scenoje, užkrečia ja, be abejo, salę, įtraukia taip, kad atsiduodi sceniniam vyksmui iki paskutinio atodūsio.

Tobulas scenografijos minimalizmas ir estetika, kurią kuria skirtingo dydžio medinės ritės, puikiai perteikiančios likimo mechanizmo, kurį užveda neprotingos, nepažabotos aistros, pavydas, apkalbos, nesustabdomą determinizmą. Minimaliai, bet labai tiksliai naudojama vaizdo projekcija, atkartodama išdidintą ritės rato sukimąsi, padeda ugdyti įtampą arba pastiprina ir pagilina emociją, celofano plėvę paversdama pragaro smala ar apkalbų gyvatynu.

Labai stiprus scenoje kuriamas judesys: aktoriams ritės tampa judėjimo erdvėje priemone, kuri gali priminti ir koturnas, ir šiuolaikiškus riedžius. Tas judėjimas labai pakeičia scenos plastiką, judesys tampa nenutrūkstamu, efemerišku, nežmogišku, lyg būtų iš kitos erdvės. Atskirose scenose tai pastiprinama ir ritmiškai pulsuojančiu apšvietimu. Koršunovas tokiu būdu veikia žiūrovą per jusles, ištirpdydamas scenos erdvę ir suliedamas ją su salės erdve. Tam pačiam tikslui tarnauja ir polietileno plėvė – ji plazdena, kaip žuvėdra, kaip nekaltybė, kaip meilės rūbas, kol nepavirsta juodomis mirties ir žmogiškųjų aistrų aklumo vėliavomis.

Garsiniai spektaklio sprendimai yra labai ryškūs, bet vietomis šokiruojančiai nevienalyčiai, dalis jų akivaizdžiai, ir kaip dabar jau suprantu, sąmoningai, paryškina būtent spektaklio fragmentizmą. Kiti – ar tai būtų mirties scenos daina apie žalią žilvitį, ar šiurpu veriančios pranašiškos baltos figūros neartikuliuoti garsai – susilieja su ta spektaklio šerdimi, kuri, yra be bajerio. Kuri yra Koršunuvo perskaitytas Šekspyras.

Pagrindinis spektaklio trūkumas – fragmentiškumas. Bet, kaip teigia, pats Koršunovas, spektaklis gimė iš aktorių etiudų. O kodėl Koršunovas statė spektaklį būtent iš etiudų? Kam reikia tokiam meistrui, kaip jis, pataikauti žiūrovui, tiesiog linksminti jį, net pralaužti ketvirtąją sieną ir pasikviesti į sceną žiūrovą ir dar daryt su juo asmenukę? Kam Otelo vaidmeniui imti moterį, ir dar juodaodę? Jis prideda tiek kabliukų žiūrovui, kad atrodo, taip maskuoja nepasitikėjimą savimi. Kam taip pataikauti, rizikuojant prarasti spektaklį? Gal išgyvena kūrybinę krizę? Gal bijo likti vienalyčiame spektaklio audinyje, kuriame labai aiškiai reikia sudėti taškus ant I, kuriame nebus galima pasislėpti už triukų.

Koršunovas Lietuvos teatre dabar užima Metro poziciją, tad, atrodo, reikia ją ir pateisinti. Prisiminiau Nekrošių. Jis niekada nežaidė žaidimų su publika. Jis statė spektaklius. Kaip savo vidinio pasaulio atspindžius. O bajerių ten, viduje, ar kiekvieno mūsų, ar Nekrošiaus, ar Koršunovo – nėra. Yra amžina drama: gyvybės ir mirties, meilės ir neapykantos, meilės ir išdavystės drama.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Nežiūrint viso to, spektaklis puikai įvyksta! Talentingi ir įtraukūs ir etiudai, ir jų jungtys. Ir viską dar labiau įelektrina fantastiška jaunųjų Koršunovo aktorių energetika. Matyti juos scenoje – tiesiog seniai patirtas teatre džiaugsmas. Sprogdinanti energija, gyvybė, jokių štampų, puikiai valdoma plastika, visiškai nauji veidai. Pagaliau (tai taip reta!), Lietuvos scenoje aktoriai turi ne tik veidus, dikciją, bet ir kūną, kurio plastika ir meistriškas valdymas iš spektaklio padaro šventę. Tu matai, kaip scenoje aktoriai dirba, sunkiai dirba, bet jie įveikia užduotis ir tas darbas nėra nevykėlio prakaitas, o žvaigždžių spindesys! Bet kokie jų veidai! Aš juos beveik visus prisiminsiu po vieno šio spektaklio. Atviros akys, atviros širdys, žvėriškas darbas, išlavinti kūnai! Vienas aktorius pasako tik kelis žodžius, bet man tiesiog akyse stovi jo žvilgsnis, šypsena, veido išraiška.

Koršunovas neslepia, kad sąmoningai darė tokį fragmentišką spektaklį – leido jauniesiems aktoriams prisistatyti benefisiniais išstojimais. Jis galėjo padaryti „ledinį“, festivalinį spektaklį, kur ant ričių sklandantys veikėjai mus be jokių linksmybių nardintų į Otelo gelmę. O šiuo atveju, jis ir Šekspyrą veriančiai ir giliai atskleidė, ir leido aktorių kursui prisistatyti kiekvienam savo stipriosiomis pusėmis. Yra vos ne breiko šokėjų, yra grojančių elektrine gitara, yra dainuojančių. O vaidina visi puikiai – ačiū Koršunovui už kursą ir meilę jaunų žmonių talentams, ačiū už bajerius ir Šekspyrą.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Dar galvojau dėl Oneidos Kunsungos-Vildžiūnienės (kvestionuoju ne jos vaidmenį – vaidmuo geras, širdis tikrai atletiška, kaip kad ir ieškojo režisierius, o konceptualų režisieriaus pasirinkimą), homoseksualios meilės scenų, feministinio benefiso – jeigu viso to nebūtų, spektaklis nebūtų prastesnis. Gal toks klasikos aktualizavimas yra per tiesmukiškas subtilesniam žiūrovui, o gal ne kiekvienas žiūrovas yra subtilus. Tačiau, kaip sakė Osakaras Waildas, tik labai lėkštas žmogus visur ieško gelmės.