Po žvalaus naujojo Klaipėdos koncertų salės vadovo raporto, ką jis rado darbe, į jo atviravimus atsiliepė Klaipėdos kultūrininkai.

Tado Grabio įžvalgos jau išdiskutuotos po tuo straipsniu komentaruose, tad jam čia skirsiu mažiau dėmesio. O kultūrininkų pareiškime randu ir teiginių, kuriems pritarčiau, ir ginčytinų.

Dar kartą pakartoti tai nepakenks

Didelė dalis kultūrininkų rašto yra nukreipta prieš vulgarų aukštosios kultūros ekonomizavimą. Akmeny iškalti verta žodžius, kad kultūra turi būti vertinama „kuriama gyvenimo mieste kokybe, pritraukiančia ir aktyvuojančia ekonominį potencialą“. Kitaip tariant – be aukštosios kultūros nukentės ir miesto patrauklumas investicijoms, čia bus gaminama mažesnę pridėtinę vertę kurianti produkcija, būsime skurdesni ir materialiai – bus mažiau babkių kiekvienam, karoče!

Praeityje jau būta kurioziškų bandymų aukštosios kultūros rentabilumą naiviai pamatuoti tiesioginiu atsipirkimu per parduotus bilietus. Na tiesiog smagu tada buvo skaityti: „Iš muziejų daugiausiai lėšų buvo skirta vienam Teatro, muzikos ir kino muziejaus lankytojui – 1999 m. 1889 Lt, tuo tarpu pajamų gauta 5,50 lt“. Čia prie to, kad tasai muziejus – ne populiarusis Delfinariumas, o veikiau mokslinė institucija, teatrų scenografų, kinematografininkų pagalbininkė, leidžianti išlaikyti jų kūrybos lygį ir tradiciją.

Visiškai teisūs signatarai yra užstodami Danutę Žičkuvienę. Taip, kiekvienam ilgamečiam vadovui kada nors ateina laikas sėsti į rogutes. Tačiau turėtų būti savaime suprantama (nebent tas vadovas buvęs visiškas šiknius), kad tos rogutės privalo būti gražiai drožinėtos ir išpuoštos, apkabinėtos skambiais varpeliais, keleivis vežamas komfortiškai, be trūkčiojimų, o eglutė destinacijos miške – išlaki žaliaskarė. Tai yra bendrieji civilizuotos visuomenės principai, net nejauku, kad reikia juos priminti.

Galbūt iš esmės teisūs pasirašiusieji yra atmesdami kaltinimus finansiniais pažeidimais įstaigoje. Įstatyminė aplinka šalyje yra pritaikyta ne kūrybos įstaigoms, o veikiau „Klaipėdos medienos“ tipo gamybinėms įmonėms. Neabejoju, kad daugelis kultūros įstaigų vadovų siekdami rezultato yra priversti užsiimti išradinga finansine inžinerija ant legalumo briaunos; gal ir Danutė Žičkuvienė taip darė, bet akmens už tai į ją nemesčiau.

Na, dabartinis įstaigos vadovas po savo žodžių jau tiesiog privalo išvėdinti tuos dalykus, tada galutinai ir susidarysime savo nuomonę.

O va tai be reikalo surašė

Lyginant abu apžvelgiamus tekstus, susidarė įspūdis, kad Tado Grabio poziciją repertuaro reikalu signatarai kiek sukarikatūrino, kad būtų lengviau ją kritikuoti. Polemiškai tai efektinga, bet bendram kultūros reikalui – kažin.

Lygiai taip aš galėčiau čia sukarikatūrinti kultūrininkų poziciją – „jeigu žmonės neatėjo į koncertą – vadinasi, ten tikrai buvo aukštosios kultūros
renginys“. Taip galima priartėti prie įžūlaus ir negabaus šarlatanizmo palaikymo, kuris šiuo metu šalyje akivaizdus finansuojant t.v. šiuolaikinio meno projektus.

Kokybės kriterijų klausimas visada yra labai sudėtingas, todėl kiekvienas bandymas vertinant kokybę pasitelkti „kietą“, kiekybinį kriterijų yra sveikintinas. Galbūt įstaigos meno tarybai (yra tokia?) verta a posteriori periodiškai nagrinėti kraštutinius decilius pagal parduotų bilietų skaičių. Atskirai panagrinėti 10% mažiausiai aplankytų koncertų ir 10% labiausiai aplankytų. Abiejose kategorijose pasitaikys aukštosios, neabejotinai reikalingos miestui kultūros įvykių, ir tokios analizės užduotis būtų formuojant repertuarą atsijoti pretenzingą šlamštą (apatiniame decilyje) ir popsą (viršutiniame).

Tarp signatarų yra pripažintų žodžio meistrų, todėl keista, kodėl rašant nesilaikyta principo „vienam šūviui – vienas taikinys“ – prie Grabio bylos prikabinti dar ir Kultūrų komunikacijų centro bei „Klaipėdos švenčių“ reikalai. Ten nauji vadovai, leiskime jiems padirbėti. Jau po kelių mėnesių jie steigėjui teiks savo įstaigų metines veiklos ataskaitas.

Signatarai bei kiti kultūrinės bendruomenės veikėjai dabar yra laisvi pildyti naujųjų vadovų nusikaltimų indeksą ir prieš metines ataskaitas pateikti steigėjui susikaupusį pretenzijų vadovams sąrašą. Bet kuriuo atveju, tai bus produktyviau nei dabar pareikšti savo „nerimą“. Ką su tuo jų nerimu turi daryti miesto Taryba?

Ir – last but not least – signatarai elegantiškai nusipurto savo pačių atsakomybę už Koncertų salės lankomumą. Klaipėdos (kaip ir bet kurio miesto/šalies) kultūra – tai ne paskirai susmaigstyti atskirų žanrų kuoliukai, o tarsi grybienos gijos. Retas atvejis, kad klaipėdietis lankytųsi tik Koncertų salėje, o šiukštu niekada neitų į muzikinį/dramos teatrą, biblioteką, filmų festivalį etc. Tad kuo kuklesni signatarų darbo rezultatai jų pačių baruose, tuo sunkiau ir Tadui Grabiui bus prikviesti klausytojus.

Nelengva tai užduotis – augintis specialųjį, tik sau skirtą kultūros vartotoją. Suprantama, šitas priežastingumas galioja abiem kryptimis: kai į Koncertų
salę užtelės klaipėdiečiai, jų padaugės ir „Baroti“ galerijoje. Tad T. Grabio, kaip kultūros įstaigos vadovo, atsakomybė yra didesnė nei įrašyta pareiginėse. Suprantama – moraline, kultūrine prasme. Tačiau pasirašę kultūrininkai, bardami naująjį vadovą, galėtų prisiminti ir savo pačių atsakomybę. Juk tai bendras reikalas.

…Buvote kantrūs, iki čia perskaitėte, tai jau esate verti už tai kokios nors Koncertų salės muzikos praskambėjimo – Klaipėda Concert Hall, Klaipėda Chamber Orchestra. Jeigu Jūsų skonis lėkštas ir esate už tai, kad Koncertų salė darytų gėdą miestui, siūlyčiau jums šitą popsą.

Jeigu, priešingai, prisiskiriate kultūringiems žmonėms, Jūsų muzikinis skonis yra rafinuotas ir norėtumėte, kad salė garsintų Klaipėdą pasaulyje – klausykitės šitos muzikos.