Gintautas Mauricas turi daugiau nei 20 metų karinės tarnybos stažą. Kaune gyvenantis vyras ne kartą lankėsi karštuosiuose taškuose, kariavo specialiųjų pajėgų sudėtyje Kabule, o Vokietijoje dalyvavo specialiuose mokymuose.
Dabar, palikęs tarnybą, jis vadovauja organizacijai „Lukšų vyrai” – Europos ir Amerikos veteranų asociacijai, kuri padeda Ukrainai kovoti su Rusijos okupantais. Kartu su ginklo broliais jie moko Ukrainos karius naudotis modernia įranga, suranda ir atveža jiems šaudmenų, vaistų, kitos būtinos įrangos.
Įtemptoje dienotvarkėje Gintautas surado laiko pasikalbėti su manimi internetu. Norėjau sužinoti, kaip mūsų gynėjams sekasi mokytis, koks jų požiūris ir ko jiems trūksta.
Kaip atsidūrėte Ukrainoje?
Pirmą kartą kovo 8 d. su keliais vaikinais, mūsų instruktoriais, išvykau į Ukrainą. Atvežėme humanitarinę pagalbą, 7 automobilius su priekabomis, mikroautobusus. Jau anksčiau ketinau aplankyti jūsų šalį, bet, deja, tai pavyko tik tokia proga. Apie Ukrainą mūsų aplinkoje daugiau pradėta kalbėti 2014 m. Reakcija į Rusijos veiksmus tada buvo labai neigiama. Vėliau išgirdome apie Malaizijos lėktuvo numušimą.
Ketinau jau tada važiuoti, bet tuo metu buvau kariuomenėje, o, kaip žinote, tarnaudamas turi vykdyti įsakymus. Nebuvo įsakymo kur nors vykti. Dabar taip pat daug vaikinų, Lietuvos kariuomenės karių, nori vykti į Ukrainą, ginti jūsų ir mūsų laisvę, bet neturi tokios galimybės. Šis sprendimas yra politinis ir, manau, teisingas. Jei čia atvyktų dalis mūsų kariuomenės, tai galėtų susilpninti Lietuvą, kurią galbūt norėtų užgrobti rusai ir baltarusiai. Tai būtų taktinė ir strateginė klaida.
Ar teisingai supratau, kad yra galimybė, jog Rusija gali užpulti ir Lietuvą?
Kariuomenėje tarnavau 24 metus ir žinau šiek tiek daugiau nei eiliniai žmonės. Žinau, kaip tai atrodo, šiek tiek iš kitos pusės. Apie tai, ką pasakė Žirinovskis, ką daro Putinas ir kokios grėsmės kyla Baltijos šalims. Yra rizikos, turime būti pasirengę gintis. Kiekviena tauta, kiekviena šalis, jei nori būti laisva, turi būti pasirengusi karui, kad netaptų lengvu grobiu tokiems urodams kaip Rusija. Kad netaptumėme auka tiems, kurie nori tik įsiveržti, plėšti, žudyti ir prievartauti. Net Šaolino vienuoliai sako: „Geriau būti ūkininku, kuris moka kariauti, nei būti kariu, kuris tik moka suarti lauką”.
Ar sunku buvo patekti į Ukrainą?
Nesu legionierius, nedalyvauju karinėse operacijose. Dabar esu civilis, bet taip pat esu atsakingas už humanitarinę pagalbą kariuomenei. Todėl problemų dėl atvykimo į Ukrainą nekilo. Tam nereikia jokių leidimų, tik paso ir noro atvykti. Kai organizavome judėjimą „Lukšų vyrai”, prireikė daugiau laiko pasiruošti, surinkti informaciją, nes niekada anksčiau to nebuvome darę. Dabar pasiruošti užtrunka ne ilgiau kaip dieną.
Ir vis dėlto, kiek žinau, jūsų pagrindinė misija yra mokyti Ukrainos karius?
Taip, rengiame mokymus daugelyje sričių. Viena iš pagrindinių – dronų operatorių mokymas, kad vaikinai galėtų profesionaliai valdyti dronus, atlikti bet kokią užduotį dieną, naktį, blogomis oro sąlygomis. Mes mokome oro desanto gudrybių, t. y. kaip iš dronų numesti orkams „siurprizus” arba kaip gabenti humanitarinius krovinius ten, kur jų labai reikia, bet kur jų neįmanoma pristatyti įprastu būdu.
Ar dabar kalbate apie Mariupolį?
Taip, apie Mariupolį. Nes padėtis ten kritinė: „Azovstal” gamykloje vietos gyventojai, sužeisti kariai bei kovotojai neturi vaistų, maisto ir vandens. Todėl dabar ieškome galimybių, koks dronas galėtų nuskristi per 100 km, svertų 20 kilogramų ir galėtų pristatyti krovinį – vaistus ir būtiniausius reikmenis. Ieškome būdų, kaip gauti tokių dronų, planuojame operacijas, kaip padėti vaikinams. Juk sunku pasitikėti žaliaisiais koridoriais. Rusai – niekingi priešininkai. Kiek tokių humanitarinių koridorių jau buvo? Ir kiek žmonių žuvo per juos, kiek jūsų vaikinų nušovė šitie urodai? Manau, kad užtenka tikėti pasakomis, gana. Jie yra melagiai, jais negalima pasitikėti. Turime padaryti viską, ką galime, kad užkirstume kelią tam, ką matėme aplink Kijevą, Donbase, Charkove.
Tuo pat metu mokome snaiperius, ruošiame dalinius kovai mieste. Mes dalyvaujame taktiniuose mokymuose. Mokome, kaip šaudyti važiuojant motociklu. Jau įsigijome ir atvežėme kelis „Enduro” profesionalius motociklus. Taip pat naudojame keturračius. Bus rengiami važiavimo kursai žvalgams ir diversantams, kad jie galėtų atlikti užduotį, neprarasdami transporto priemonių, ir grįžti nenukentėję.
Kaip vertinate Ukrainos karių gebėjimus?
Jūsų kariai mokosi labai gerai ir greitai. Amerikos specialiųjų pajėgų veteranai buvo nustebinti, kaip greitai jūsų vaikinai įsisavina informaciją, jie labai stengiasi išmokti, įvaldyti techniką. Jie patys ieško papildomos informacijos. Tai rodo, kad jie yra labai motyvuoti. Dabar ruošiame jau trečią instruktorių grupę, kurie patys mokys jaunesnius karius.
Vaikinų nusiteikimas stebina net ir patyrusius veteranus. Taip, jie pavargę, bet tiki pergale. O mūsų, lietuvių, pozicija yra tokia, kad mes jūsų nepaliksime, kaip kad daugelis pasaulio šalių paliko mus po Antrojo pasaulinio karo. Ir jus taip pat. Tai daugiau nepasikartos, tai jau istorija, mes išmokome šią pamoką. Mes jums padėsime, būsime su jumis.
Ko dar, be žinių, reikia Ukrainos kariuomenei?
Jiems reikia visko. Bet kuriai kariaujančiai šaliai niekada nebus per daug ginklų, šaudmenų, drabužių. Niekas niekada nebūna 100 proc. pasiruošęs tokiam karui. Be to, logistika dažnai paveda, kai paprasčiausiai į priešakines linijas negali laiku pristatyti to, ko reikia. Ir, būkime sąžiningi, bet kurioje pasaulio kariuomenėje yra ir aplaidumo, kažkas vagia, kažkas nusprendžia pasilikti sau, savo daliniui, o gal prireiks?
Kariaujančiai šaliai svarbu turėti savanorių, žmonių, kurie gali pirkti, rinkti, atvežti, perduoti. Pavyzdžiui, šiuo metu neturiu jokios spec. ekipuotės, viską, ką turėjau, atidaviau frontui. Galbūt tai kažkam išgelbės gyvybę. Dabar man to nereikia. Jei reikės, rasiu, kur gauti, gal atimsiu iš orko. O šiuo metu turime viską atiduoti karštuosiuose taškuose kovojantiems vaikinams, esantiems priešakinėse linijose.
Mano šalį iš JAV turi pasiekti didelė parama ginklais. Tai numatyta priimtame vadinamajame Lendlyzo (Lend-Lease for Defense of Democracies) akte. Kaip, jūsų nuomone, tai pakeis karo eigą?
Kongreso sprendimas rodo, kad JAV tiki Ukrainos pergale. Tačiau Kremlius stengsis įgyvendinti savo tikslus dar prieš tai, kai jūsų šalį pasieks ginklai iš Jungtinių Valstijų. Jie padarys viską, kad ką nors užkariautų, užimtų teritorijas ir atšvęstų savo Pergalės dieną. Kuri, tikiu, taps jų pralaimėjimo šimtmečiams diena. Tačiau Ukraina yra pasirengusi tokiems pokyčiams.
Ar Ukrainos kariuomenė gali tikėtis jūsų paramos ateityje?
Mano pavaduotojas, JAV armijos veteranas, vedęs lietuvę, prieš atvykdamas į Ukrainą savo žmonai pasakė, kad liks jūsų šalyje tol, kol čia liks jo karo draugai. Pirmiausia jis manęs paklausė, kiek laiko aš pasiliksiu. Atsakiau, kad liksiu Ukrainoje до перемоги (liet. – iki pergalės). Taigi iki tol, kol nelaimėsime, vienas lietuvis ir vienas amerikietis liks su jumis. До перемоги!
Puikus interviu.Juolab,kad pastaruoju metu šį kovotoją bandoma apvaginti..