Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomi 1948-1949 metų Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai liudija apie didžiulius to meto miesto įmonių apetitus ir įvairiems poreikiams tenkinti skirtoms teritorijoms, ir gyvenamajam plotui.

Šįkart Klaipėdos istorija besidomintiems skaitytojams pristatome, kokius sprendimus tuomet priiminėjo miesto valdžia dėl medvilnės verpimo ir audimo fabriko „Trinyčiai” bei 1947 m. vasarį pradėtos statyti „Baltijos” laivų statyklos.

„Trinyčių” cechas 1949-aisiais. Michailo Ogajaus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Fabriko norų tenkinti neskubėjo

1948-ųjų liepą buvo paruoštas VK sprendimo projektas, kuriuo buvo numatyta „Trinyčių” fabrikui priskirti aplinkines teritorijas.

Fabrikas pretendavo ir į 1,1 ha ploto teritoriją tarp Bangų gatvės bei Gluosnių skersgatvio ir buvusios geležinkelio atšakos. Ji buvo numatyta sandėliams.

Gamykliniam korpusui iš viso buvo suplanuota 8,8 ha ploto teritorija, kurią rytuose ribojo tvenkinys, vakaruose – Bangų gatvė.

Visgi, atrodo, kad miesto galvos tuo metu buvo pasigedusios motyvų, kodėl fabrikui reikėtų priskirti šiuos plotus ir atitinkamo sprendimo nepriėmė. Rugpjūčio pradžioje projektavimo kontoros „Lietstatprojektas” valdytojo M. Kubickio ir vyr. projekto inžinieriaus V. Ražaičio pasirašytame rašte buvo dėstoma, kad braižydama pageidaujamų sklypų ribas kontora „skaitėsi ne tik su tuo, kas reikalinga dabar, bet ir su f-ko praplėtimo galimybėms”.

„Ryšyj su f-ko sandėlių teritorijos praplėtimu visai pasteisina prie f-ko teritorijos prijungimas sklypo, esančio tarp Malūnų Pylymo g-tvės, Gluosnių skersgatvio ir Geležinkelio šakos. Sklypas, esąs tarp geležinkelio linijos, Daugės upės, Gluosnių skersgatvio ir Kanolo, Daugėn nuleidžiančio Malūnų Tvenkinio vandenį, f-kui jau dabar reikalingas; sklype stovi pastatas, su dalinais medžiui apdirbti įrengimais, ir šiam pastate numatomas įrengti labai fabrikui reikalingas stalių-taros dirbtuvės. Žaliavos pristatymo ir priešgaisriniais sumetimais šių dirbtuvių padėtis yra idiali; arti prie upės ir toliau nuo pagrindinių f-ko pastatų. Sklypas taip plane pažymėtos Joniškės g-tvės, Gluosnių skersgatvio ir geležinkelio linijos talpina visą eilę „Trinyčių” f-kui priklausančių pastatų. Iš šių pastatų tik buvusių apretūros pastatas gal galės būti išnaudotos medvilnės sandėliui; bet tam tikslui jis yra per mažas, tai teks arba jį praplėsti pristatant, arba papildomai pastatyti sandėlį sklype tarp Gluosnių skersgatvio, Gluosnių g-tvės ir geležinkelio. Dabartinis sklypas, ant kurio stovi pagrindiniai gamybiniai korpusai, yra per daug užstatytas, be to, čia dar turi tilpti didelis administracijos pastatas, ryšyj su tuo šis sklypas mažių – mažiausia turi būti praplėstas plane parodytu būdu”, – aiškino projektuotojai, Dangė pavertę Dauge.

Pasak jų, kadangi Malūnų tvenkinio vandenį buvo numatyta naudoti fabriko reikmėms, „būtų tiksliausia, kad f-ko žinioje būtų ir šio tvenkinio priežiūra”, todėl šiaurės rytų pageidaujamos teritorijos riba ir buvo nubrėžta palei tvenkinį.

Projektuotojai prašė ne tik patvirtinti jų parengtą teritorijos planą, bet ir „pagal Klaipėdos Miesto naująjį planą ištaisyti per „Trinyčių” teritoriją einančias gatves ir nustatyti statybos linijas”.

„Be to, prašome nurodyti, kurioj vietoje numatomas per Daugę pastatyti tiltą, kuris ypač svarbus susisiekimui tarp „Trinyčių” ir „Gulbės” f-kų”, – rašė „Lietstatprojekto” atstovai.

Ilgai netrukus raštą vyriausiajam miesto architektui Albertui Cibui atsiuntė ir „Trinyčių” fabriko direktorius drg. Melnikovas bei fabriko kapitalinės statybos skyriaus viršininkas drg. Lenivcevas.

Šie vyrai dėstė, kad liepą VK nepriskyrė minėtos teritorijos fabrikui tik dėl to, kad vyriausiasis architektas nesugebėjo išaiškinti visų statybos poreikių, „Trinyčių” suplanuotų einamajam penkmečiui (1946-1950 metų laikotarpiui) ir patvirtintų SSRS Lengvosios pramonės ministerijos, tad prašė jo pasitaisyti.

Rašte fabriko vadovai pakartojo projektuotojų jau išdėstytus argumentus dėl medinės taros gamybos gamybai reikalingos vietos bei akcentavo, kad „Trinyčių” gamybai reikia didelio vandens kiekio, kuris bus imamas iš Malūno tvenkinio, todėl prašė prijungti šį vandens telkinį prie fabriko teritorijos „apsaugos tikslais, nes jame bus įrengiama siurblinė vandens paėmimui”.

Tada jau buvo parengtas dar vienas sprendimo projektas, kuriame papildomai buvo nurodoma, jog į gamybinių cechų teritorijai priskiriama 25 m ploto (vėlesniame sprendimo projekte sumažinta iki 12 m) dalis daržo, priklausiusio apsodinimo trestui, o šiaurės vakarų riba eitų raudonosiomis Bangų gatvės linijomis. Taip pat buvo numatoma rezervuoti fabriko reikmėms 0,5 ha teritoriją tarp Gluosnių gatvės ir Gluosnių skersgatvio bei buvusio geležinkelio.

Tačiau ant šio sprendimo projekto buvo ir ranka parašyta pastaba, kad „Trinyčiai” buvo skolingi už butų nuomą apie 12 000 rublių, tad kol ji nebus apmokėta, sprendimo projekto siūlyta VK neteikti.

Gavo ir saugumiečiams skirtų namų

1949-ųjų vasarį VK, siekdamas aprūpinti „Trinyčių” darbuotojus ir inžinerinį-techninį personalą gyvenamuoju plotu, nusprendė į fabriko balansą perduoti apgriautus namus Vilniaus (dabar – Tilžės) g. 21/33, Bangų g. 13, 17, 24, Joniškės g. 1, 6, 8, 10 ir 14 bei Aguonų g. 4, 8 ir 10, kad fabrikas juos atstatytų.

Taip pat buvo nuspręsta iš Darbo kolonijos atimti namą Baltikalnio g. 8, nes ši institucija jo neatstatė ir pastatas toliau griuvo. Jis irgi perduotas „Trinyčių” balansan. Visų perduodamų pastatų remonto darbus fabriko direktoriui nurodyta pradėti tais pačiais metais.

Kartu VK nusprendė anksčiau „Trinyčiams” penkerių metų laikotarpiui išnuomotų namų Gluosnių g. 7 ir 10, Baltikalnio g. 5 ir 10, Joniškės g. 3, 5 ir 26 bei Mokyklos g. 3, 5, 6, 8 ir 9 nuomos terminą pakeisti į 10 metų laikotarpį.

VK atsisakė „Trinyčiams” perleisti namus Joniškės g. 7, nes jis buvo grąžintas repatriantui; Bangų g. 13, nes jį atstatė karo belaisvių lageris; Bangų g. 26, nes jis atsidūrė ant gatvės raudonųjų linijų ir dėl to turėjo būti nugriautas; Aguonų g. 2 ir 6, nes pastarieji buvo perduoti atstatyti kitiems asmenims, kurie jau buvo pradėję darbus.

„Visgi, VK mano, kad jei „Trinyčių” fabrikui kils poreikis atstatyti kitus namus, VK galės jų skirti tiek, kiek reikės”, – pabrėžta sprendime, kurį dar turėjo patvirtinti LTSR Ministrų taryba

O 1949-ųjų rugsėjį VK nusprendė „Trinyčiams” 10 metų laikotarpiui išnuomoto tris dviaukščius medinius namus Giruliuose, Pajūrio g. 18, 18A ir 19, kad fabrikas ten įsirengtų poilsio namus. Fabriko direktorius buvo įpareigotas tai padaryti iki 1950-ųjų gegužės 1 d.

1948-ųjų gruodį šiuos tris namus VK buvo nusprendęs perduoti Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijai, tad šis sprendimas buvo pripažintas netekusiu galios.

Laivų statyklai – ir namai, ir karjerai, ir sklypai

1949-aisiais teritorijas ir pastatus VK reikėjo skirti ir 1947 m. vasarį pradėtai statyti „Baltijos” laivų statyklai.

1947 m. kovo pabaigoje VK laivų statyklai jau buvo perdavusi atstatymui tinkamus namus, kurių bendras jų plotas siekė 21 600 kv. m. 1949-ųjų vasarį į tokį sąrašą papildomai įtraukti namai Petro Cvirkos (dabar – Turgaus) g. 1, 2, 3, 4 5, 9, 10, 11, 12, Jono Biliūno (dabar – Galinio Pylimo) g. 16, Pergalės (dabar – Tiltų) g. 22A, 42, 43, 44, Montės (dabar – Herkaus Manto) g. 19, 53, 68, 75, 77, 82 ir Mažvydo (dabar – Mažvydo alėja) g. 2.

Baigiantis kovui VK priėmė sprendimą, kuriuo miesto teritorijoje leido šiai gamyklai du karjerus.

Būsimos laivų statyklos pakrantė. Tolumoje matosi Lindenau elingas. Nuotrauka iš knygos „Baltijos laivų statykla”

Struktūrinį gruntą leista kasti šlaite, buvusiame priešais degtukų šiaudelių fabriką (dabar – AB „Klaipėdos baldai”), už geležinkelio atšakos. Čia leista iškasti 20 000 kub. metrų grunto.

60 000 kub. m stambiagrūdžio smėlio leista iškasti Kuršių marių pakrantės sklype šalia Smeltalės upės žiočių (nenurodyta, kurioje upėse pusėje).

O tų metų rugsėjo VK sprendimas rodė, kad laivų statyklos apetitas gyvenamajam fondui vis augo – jai miesto valdžia paskyrė 720 kv. m ploto žemės sklypą P. Cvirkos g. 49, kad čia įmonė galėtų statyti gyvenamąjį namą.

Laivų statyklos direktorius drg. Jemeljanovas buvo įpareigotas čia statybas pradėti pirmame 1950 metų ketvirtyje.

1949-ųjų lapkritį VK „Baltijos” laivų statyklai jau skyrė 1,1 ha ploto sklypus, turėjusius adresą Laivotgavis 25-27, kad čia ji pasistatytų šlakinio betono ir betono gamyklą. 1947-ųjų spalį šie sklypai buvo paskirti Statybos motnavimo valdybai, tad šis sprendimas jau buvo pripažintas netekusiu galios.