Klaipėdietis verslininkas Artūras Trušas yra vienas iš pagalbos Ukrainos pabėgėliams fondo „Artimas artimas” įkūrėjų. Fondas padeda kelioms dešimtims šeimų, kurios buvo priverstos bėgti į Lietuvą po to, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą.

A. Trušas vadovauja jūreivių įdarbinimo bendrovei OJ Crew ir kartu su žmona Marija augina tris sūnus.

Nors atsakingas darbas ir šeima užpildo jo kasdienybę, verslininkui to pasirodė per mažai. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, A. Trušas aktyviai įsitraukė į pagalbos pabėgėliams organizacijos veiklą.

Ar seniai užsiimate šia labdaringa veikla?

Nuo kovo pradžios. Padedame toms ukrainiečių šeimoms, kurios į Lietuvą pabėgo nuo karinių veiksmų, ieškodamos stogo virš galvos. Ieškojome apgyvendinimo galimybių tiems žmonėms, kurie neturėjo pinigų butams išsinuomoti. Tokių šeimų turime apie 40. Iki šiol joms padedama buityje. Deja, ne visas būstas, kurį suteikė savivaldybė, tinkamas normaliam gyvenimui: daugelyje butų nėra skalbimo mašinų, neretai būna užsikimšusi kanalizacija, nėra net elementarių tapetų.

Kaip jums kilo mintis padėti pabėgėliams? Nuo ko pradėjote?

Aš jau daug metų palaikau ryšius su jūreiviais, tarp jų ir ukrainiečiais. Pirmiausia jie, tie, kurie negalėjo grįžti namo, ir paprašė padėti išsinuomoti būstą, pagelbėti pervežant jų šeimas čia. Tuo metu socialiniuose tinkluose pastebėjau daug sumaišties – buvo daugybė pačių įvairiausių skelbimų apie ukrainiečiams skirtą transportą, bet nesutvarkyta logistika. Žmonės nežinojo, kur važiuoja, kaip konkrečiai jiems patekti į Lietuvą. Aš pats iš Lvovo atvežiau dvi šeimas ir supratau, jog tai nėra taip paprasta.

Kiti sunkumai ukrainiečių laukė jau Lietuvoj, pirmiausia, juos apgyvendinant.

Taip, tuo užsiiminėjo organizacija „Stiprūs kartu“, bet jie būstą skyrė arba 3 mėnesiams, arba tokį, kuriame fiziškai nebuvo įmanoma gyventi. Be to, gyvenamojo būsto problema tapo ilgalaikė. Man pavyko prisibelsti iki savivaldybės ir ji pabėgėliams išskyrė keletą vietų. Daugelis butų buvo avarinės būklės.

Mes ėmėme padėti tiems žmonėms, kurie Ukrainoje liko be namų, čia atbėgo su vienu lagaminu. Iš pradžių padėjome porai šeimų, po to, pasklidus kalboms iš lūpų į lūpas, ėmiau gauti per dieną iki 20-ties užklausų.

Tada pradėjome atrinkti tuos, kuriems pirmiausia reikėjo pagalbos. Padėjome pasirašyti sutartis su savivaldybe, ieškojome atvykėliams darbo. Taip susidarė savanorių būrys, aptarnaujantis 40 šeimų. Beje, laisvo būsto jau nebėra, tačiau darbo juose dar sočiai: tai pelėsį panaikinti, tai langų tarpus užsandarinti, o kai kur išvis nėra jokių baldų bei jokios buitinės technikos.

Pavyzdžiui, atvyko moteris su šešiais vaikais. Lovų nėra, čiužinių irgi, nekalbant apie šaldytuvą. Parūpinome jiems ir baldus, ir buitinę techniką.

Iš pradžių ieškojome, kaip ukrainiečius įkurdinti per pažįstamus, draugus, prisidėjome savo lėšomis. Po kurio laiko su bendraminčiais įkūrėme fondą „Artimas artimas”, kad žmonės galėtų aukoti ir taip padėti pabėgėliams susitvarkyti buitį.

Į mus kreipiasi daug žmonių, kiekvieną atvejį mes vertiname individualiai. Kiek galime, tiek padedame.

Jūs, būdamas rusakalbis, tikriausiai pastebite savo tėvynainių požiūrį į tai, kas šiuo metu vyksta. Vieni sako esą negalima visko vertinti vienareikšmiškai, kiti įsitikinę, jog pabėgėliai tik naudojasi proga įsikurti Europos šalyse, esą kodėl taip nesirūpinama pabėgėliais iš Irako ar Sirijos. Ką jūs apie tai manote?

Reikia būti geresniems. Deja, kai kuriems žmonėms didelį poveikį daro „dėžė” – neneikime televizijos įtakos žmonių smegenims. Reikia būti paprastesniems, neskirstyti žmonių į geltonus ir baltus: jei atvyksta ir prašo pagalbos, vadinasi, ištiko bėda. Ir visai nesvarbu, iš kur tas žmogus – ar iš okupuoto Donbaso, ar iš Lvovo. Visada naudinga pačiam atsistoti į jo vietą. Jeigu mums atsitiks nelaimė ir mums teks bėgti, ar mes norėtume patirti tokį požiūrį, su kokiu šiandien susiduria pabėgėliai?

Aš nesigilinu į tai, kas buvo praeityje. Žiūriu, kas yra dabar, ir padedu. Žinoma, reikia duoti atkirtį įžūliesiems, bet ne visi Ukrainos pabėgėliai yra įžūlūs. Tarp visų tautų, visų kultūrų yra įvairių žmonių. Šventų tautų nėra.

Tėvynainiams klaipėdiečiams patarčiau rečiau ieškoti blogų pavyzdžių, rasti teigiamų mūsų gyvenimo Lietuvoje, Europos bendrijoje, pusių ir viską vertinti supratingai, žvelgiant giliau. Laikas atsiverti kitaip mąstantiems, priimti kitokią nuomonę. Tai padeda kovoti su susikurtais stereotipais. Svarbu visus išklausyti, kadangi vienos tiesos nebūna.

Be to, mes visi turime laikytis informacijos higienos: būtina naudoti kelis informacijos šaltinius, ignoruoti akivaizdžius gandus ir feikus, spekuliuojančius žmonių emocijomis. Daugmaž adekvačiomis reiktų laikyti žinias, kurios pateikiamos ramiu tonu. Ir tik po to visą informaciją reiktų išanalizuoti ir pasidaryti asmeninę išvadą. Žinau pavyzdžių, kai žmonės, kurie ėmė analizuoti informaciją, galiausiai (nors ir nenoriai) pakeitė savo požiūrį. O kai dėl pagalbos, tai aš padėčiau ir Sirijos ar Libijos pabėgėliams, jei jie į mane kreiptųsi. Neskirstau žmonių pagal tautybę.

Šis karas toks beprasmis ir protu sunkiai suvokiamas. Daugelis ukrainiečių, rusų ir rusakalbių Lietuvoje netikėjo, jog galimas tokio plataus masto įsiveržimas. Ką jūs pats pajutote vasario 24-ąją?

Pradėsiu nuo savo klientų. Mes dirbame su Australija, toje šalyje įdarbiname nemažai jūreivių. Ir pirmieji, kurie mane uždavė klausimą apie gresiantį konfliktą Ukrainoje, buvo australiečiai. Tada, vasario vidury, aš jiems atsakiau, kad tai tiesiog neįmanoma. Aš labiau buvau linkęs patikėti naujais kovido draudimais, nei hipotetiniu dabartiniu chaosu. Todėl man prisiminus savo vasario 24-osios būseną kaskart pašiurpsta kūnas: aš tiesiog nepatikėjau tuo, kas vyksta. Mano protas atsisakė tai priimti. Tik po mėnesio suvokiau, kad visai netoli nuo mūsų, XXI amžiuje, vyksta realus karas su sprogimais, aukomis ir našlaičiais. Jei atvirai, aš nesuvokiu, kaip mūsų dienomis gali vykti teritoriniai karai. Juk mes taip trokštame laisvai judėti, norime gyventi be sienų. Mano nuomone, kuo žmogus intelektualesnis, tuo jam mažiau reikia sienų.

O kaip rusakalbiai aplinkiniai reagavo į tokį jūsų požiūrį?

Kaip jau sakiau, tiesa gimsta teisingai diskutuojant. Svarbiausia – būti kantriam ir remtis prieinamais faktais bei patikrintais duomenimis. Tarp mano pažįstamų buvo keletas užkietėjusių sąlyginių „titovų”. Tačiau po pokalbių su manimi 80 proc. iš jų man ėmė pritarti. Juk puikiai suprantame, kad paskutiniais metais buvome maitinami, švelniai tariant, nepatvirtintais duomenimis. Tokiems žmonėms buvo labai sunku suprasti, kad viskas yra ne taip, kaip jiems buvo įteigta. O labiausiai užkietėjusiems aš sakau: yra blogis ir yra gėris. Kuris iš jų pirmas puls ir trenks antausį? Paprastai žmogus iškart nesumoja, ką atsakyti. Duok Dieve, kad jie bent suprastų, jog vyksta kažkas nenormalaus. Bet kuriuo atveju kraujas, karas ir prievarta turi liautis. O toliau laikas diplomatijai ir deryboms.

Paaukoti fondui „Artimas artimas” arba tapti jo savanoriu galima čia.