Džiugios naujienos pasiekė Kretingą iš nuotoliniu būdu Italijoje, Aostos slėnyje, vykusios 15-os tarptautinės geomokslų olimpiados „IESO2022“. Lietuvos mokiniai iškovojo ne vieną prizinę vietą, o tarp jų – ir Pranciškonų gimnazijos abiturientas Jokūbas Baltūsis, laimėjęs bronzos medalį.

Laureatu tapęs abiturientas ir jį ruošęs geografijos mokytojas Vilius Adomaitis sutiko pasidalinti įspūdžiais apie šią džiugią pergalę ir papasakoti, ko reikia, kad pasiektum puikių rezultatų.

Kas skatina / motyvuoja siekti aukščiausių rezultatų? 

Jokūbas Baltūsis: Motyvuoja daug kas: šeima, brolis Simonas, kuris jau yra laimėjęs medalį geomokslų olimpiadoje. Žinoma, mama, kuri taip pat skatina tobulėti. Be abejo, turiu ir vidinės motyvacijos, nes gamtos mokslų sritis man įdomi, artima, tad ir pats laimėjimas įgyja visai kitokią reikšmę – būtent dėl to, mano nuomone, yra verta įdėti pastangų.

Ko labiausiai reikia, norint pasiekti tokių rezultatų?  

Svarbiausia noras – be jo turbūt pasiduočiau pusiaukelėje. Taip pat reikia disciplinos, metodiško darbo, kuris padėtų užpildyti visas likusias spragas. Būtina nusiteikti sunkiai dirbti, būti susikaupusiam, nesiblaškyti.

Ką tau reiškia šis laimėjimas?  

Visų pirma, galiu džiaugtis, jog esu vienas geriausių pasaulyje kaip tik toje srityje, kuri man asmeniškai svarbi. Dabar ateityje galėsiu jaustis drąsiau žinodamas, jog išbandžiau savo žinias su bendraamžiais ir pasiekiau puikių rezultatų.

Ar tikėjaisi laimėti?  

Nesitikėjau, tačiau, turiu prisipažinti, slapčia vyliausi. Norėjau laimėti – pasiekti tai, ką brolis jau pasiekė, nenuvilti mokytojų, draugų, šeimos.

Su kokiais iššūkiais susidūrei ruošdamasis olimpiadai? Kas padėjo juos įveikti?

Didžiausias iššūkis buvo tai, jog pasiruošimas olimpiadai vyko nuotoliniu būdu. Teko išklausyti daug nuotolinių paskaitų. Tikrai stengiausi kiek įmanoma aktyviau dalyvauti, tačiau trūko to gyvo ryšio su dėstytojais, kitais olimpiados dalyviais. Truputį pasigedau kokios nors stovyklos, kuri būtų padėjusi įtvirtinti įgytas žinias. Jei olimpiada būtų vykusi gyvai, manau, viskas būtų buvę lengviau ir paprasčiau. Šį kartą teko įdėti daugiau asmeninių pastangų, tačiau tai taip pat yra savotiškas privalumas. Vis dėlto manau, kad nėra neįveikiamų kliūčių, kai žinai, ko sieki, bei jauti nuolatinį tėvų, mokytojų palaikymą.

Pasirinkai mokytis Pranciškonų gimnazijoje. Kas tai lėmė: tikėjimas, krikščioniškos vertybės ar aukštas mokymo lygis gimnazijoje?

Kai pradėjau mokytis penktoje klasėje, gimnazijoje jau dirbo mama, mokėsi brolis, todėl mokykla nuo pat mažų dienų tikrai nebuvo svetima. Matydamas savo mamos, matematikos mokytojos, pavyzdį, buvau tikras, jog Pranciškonų gimnazijos mokytojai mėgsta savo darbą, negailėdami jėgų stengiasi, kad jų mokiniai pasiektų aukštų rezultatų. Beje, Kretingoje yra tik dvi gimnazijos – Jurgio Pabrėžos ir Pranciškonų, o pastaroji tiek tuomet, tiek dabar atrodo neabejotinai geresnis pasirinkimas.

Kas motyvuoja mokinius dalyvauti tokio pobūdžio olimpiadose bei konkursuose?

Vilius Adomaitis: Savaime suprantama, jog kiekvienam mokiniui reikalinga vis kitokia motyvacija. Moksle viskas kaip sporte – norėdamas pasiekti gerų rezultatų, turi norėti būti pirmas. Vieni nenori būti pirmi, mokosi tik dėl savęs, o kiti, priešingai, nori pirmauti, pasiekti užsibrėžtus tikslus. Šios olimpiados ir yra skirtos tam, kad būtų atrasti gabūs mokiniai, savo dalyko lyderiai, kurie laisva valia dalyvautų įvairiuose konkursuose. Šie moksleiviai nori įrodyti ne tik bendraklasiams, mokytojams, tėvams, bet ir sau, kad jie pažangiausi ne vien savo klasėje, bet visoje Lietuvoje, pasaulyje. Taip pat labai dažnas jaunų žmonių motyvas yra noras, kad jais didžiuotųsi artimieji, draugai, mokykla ar net valstybė, nes tarptautinių olimpiadų prizininkai pagerbiami nacionaliniu lygiu.

Kaip pastebėjęs gabų mokinį Jūs skatinate jį domėtis būtent Jūsų mokomuoju dalyku, juk dažniausiai gabus mokinys pajėgus dalyvauti įvairių dalykų olimpiadose? 

Manau, mokinys pats supranta, jog mokydamasis konkretų dalyką turi geriausią galimybę pasiekti aukštų rezultatų, nes daug mūsų gimnazijos moksleivių jau anksčiau yra tapę šios bei kitų panašių olimpiadų prizininkais. Taigi, kaip mokytojas rodau kitų pavyzdžius, pasiekimus ir tuomet bendru, atkakliu darbu stengiamės juos pagerinti.

Kuo svarbus Jums šis laimėjimas? 

Man šis laimėjimas svarbus ypač tuo, kad jis rodo tęstinumą. Mūsų pasiekimai nėra vienkartiniai, nes tiek geografijos, tiek geomokslų olimpiadose kasmet prizines vietas užima vis kiti mūsų gimnazistai.

Ar tikėjotės? 

Šį kartą tikrai taip ir galbūt net labiau nei pats Jokūbas. Neabejojau mūsų galimybėmis, nes olimpiadoje dalyvaujame jau ne pirmus metus, todėl gerai pažįstame konkurentus, kitas komandas. Iš pradžių gana sunkiai patekome į Lietuvos komandos sudėtį, grupių atrankos etapas išties buvo nelengvas, gal jaudulys kišo koją, tačiau finale pavyko susikaupti ir štai – turime medalį!

Kiek laiko skiriama pasiruošti tokio lygio olimpiadai? 

Tai tikrai ne mėnesių ir net ne vienerių metų darbas. Su Jokūbu šioje olimpiadoje dalyvaujame jau trečią kartą, nes paprasčiausiai naivu tikėtis, jog dalyvaujant pirmą kartą pavyks patekti į tarptautinį etapą. Kiekvienais metais reikia tobulėti, palypėti laipteliu aukščiau – vieno bandymo nepakanka. Taip pat labai norėčiau pridurti, jog šis laimėjimas geomokslų olimpiadoje nėra vien geografijos mokytojo nuopelnas, nes jei nebūtų fizikos, chemijos, matematikos, anglų kalbos mokytojų indėlio, tokių rezultatų nepasiektume.