30-metė Jelena iš Nikolajevo į Klaipėdą atvyko kovo pabaigoje. Ukrainoje ji dirbo landšafto architekte ir negalėjo net įsivaizduoti, jog kada nors teks palikti ką tik gimtojoje šalyje įsigytą namą, kuriam pinigus jos vyras sunkiai uždirbo užsienyje. Moters su septynių mėnesių sūneliu Pavlu ir 11-mete Polina kelionė į Lietuvą truko 4 paras.

Vežėjo jai teko ieškoti tiesiog gatvėje klausinėjat praeivių, kadangi Murachovkos kaime, kur jie persikraustė iš miesto, dingo visi ryšiai – internetas ir elektra.

Atvykus į Klaipėdą ukrainietei teko gyvenimą pradėti iš naujo – ji ėmė pardavinėti savo rankų darbo moteriškus aksesuarus.

Bėgo pas vyrą į Klaipėdą

Likus dienai iki karo pradžios, vasario 23-ąją, Jelena su savo krikštamote ruošėsi jos sūnaus krikštynoms, o jau kitą rytą visas Nikolajevas pabudo nuo apšaudymų. Tuo metu jos vyras kaip tik savaitei buvo išvykęs į Klaipėdą: jis jau daugelį metų iš namų išvyksta ilgam, sunkiai dirba laivų statyklose.

Likusi viena su vaikais jau pirmąją karo dieną, vasario 24-ąją, ji išvyko pas vyro tėvus į Murachovką.

„Į kaimą atvykome be automobilio. Vos tik apsigyvenome, atjungė elektrą ir visus ryšius. Patekome į spąstus, – prisiminė pabėgėlė. – Per dieną po kelis kartus teko slėptis namo rūsyje. Būdavo, išsiverdame pietus, susėdame valgyti ir pradeda kaukti sirena. Metame šaukštus ir – bėgte į rūsį. Taip ir „pietaudavome”.

Žmonės ėmė bėgti iš kaimo, kasdien jo gatvės darėsi vis tuštesnės. Jokios evakuacijos nebuvo. Ukrainietė matė 90-metę senutę, kuri, pasiramščiuodama lazdele, pėsčiomis patraukė per laukus kaimyninio miesto link.

Jelena ėmė ieškoti, kaip išvykti iš Ukrainos. Iškart prisiminė Klaipėdą, kur dirbo jos vyras. Jos nedomino nei socialinės išmokos, nei gyvenamasis būstas – svarbiausia, kad visa šeima būtų kartu.

Kadangi interneto nebuvo, jai teko klausinėti vežėjų, kaimynų ar tiesiog praeivių, kaip galima būtų išvykti. Kartą gatvėje pamačiusi du vyrus ji paklausė, ar jie negalėtų jų išvežti iš Murachovos. Paaiškėjo, jog vienas iš jų kaip tik tuo ir užsiima. Tiesa, jis pasakė, jog kaip tik šiuo metu rusų tankai važiuoja link jų kaimo nuo Chersono pusės, tad esą tuoj bet kokį judėjimą uždraus. Visgi Jelenos ašaros vyrą sugraudino, nors jis ir įspėjo, kad kelionė bus pavojinga. Moteris greit susikrovė lagaminą ir su vaikais išvyko į Krivoj Rogo geležinkelio stotį. Iš ten jau kursavo traukiniai į Lvovą.

Stotyje bilietų nepardavinėjo – vietoj jų stoties darbuotojai žmonėms ant rankų paišė jų eilės numerius. Jelenos numeris buvo 600-asis su dar kažkiek skaičių, tad laukti teko ilgai, vienoje rankoje laikant lagaminą, o kitoje – sūnelį.

Iš Vakarų Ukrainos jie išvyko į Lenkiją. Varšuvoje nakvojo pabėgėlių centre, kur jai pagaliau davė vežimėlį, kadangi jo su savim pasiimti nebuvo galimybių. Kovodama su stresu, moters suko ratus po areną, vežiodama mažylį ir jam dainuodama.

Po to traukiniu jiems pavyko nusigauti iki sienos su Lietuva, iš kur juos paėmė automobiliu atvykęs vyro draugas.

Atgaivino rankdarbius

Lietuva Jelenai padėjo sunkioje situacijoje – tuoj po atvykimo ją ištiko apendikso priepuolis. Atsibudusi ryte ji pajuto didžiulį skausmą pilve, iškvietė greitąją. Medikai atvyko po kelių minučių. Praėjus vos dviem valandoms, moteris jau buvo išoperuota ir stacionare praleido dar kelias dienas. Už gydymą mokėti nereikėjo, išlaidas padengė valstybė.

„Labai džiaugiuosi, kad, prasidėjus priepuoliui, nebuvau rūsyje. Vargu, ar greitoji ten būtų atvykusi. Per karą sirgti negalima. Esu labai dėkinga Lietuvai, kad ji du kartus man išgelbėjo gyvybę – kai suteikė prieglobstį ir kai mane išgydė”, – graudinosi Jelena.

Atsigavusi ukrainietė ėmė mąstyti, ką ji galėtų veikti naujoje vietoje, būdama su vaiku namuose.

„Per dekretines atostogas užsiėminėjau rankdarbiais, ėmiau gaminti ir padavinėti seges, kaspinus. Esu kūrybingas žmogus, man būtina save realizuoti. Tegul tai būna ir nedidelis užsiėmimas, kad ir tų pačių segių gaminimas. Pradžioje papuošimus gaminau tik dukrai, bet kai kartą ją, dėvinčią mano gamybos papuošalą, pagyrė kirpėja, susimąsčiau apie nuosavą smulkųjį verslą”, – tęsė pasakojimą Jelena. – Juk tokių prekių gamyklose neštampuoja, tai yra vienetiniai, analogų neturintys dirbiniai. Jie idealiai tinka išskirtinėms šventėms ar fotosesijoms”.

Lietuvoje ukrainietė nusprendė tęsti rankdarbių kūrimą. Pradžia buvo gana sunki dėl kalbos barjero, pavyzdžiu, buvo sunku ir į lietuvių, ir į anglų kaba išversti žodį „фетр”[veltinė medžiaga].

Laikui bėgant ji prisitaikė, išsiaiškino, kur kokių medžiagų galima įsigyti ir Lietuvos ukrainiečių socialiniuose tinkluose paskelbė savo gaminius.

Pabėgėlės planuose – didesnis projektas. Ji norėtų su savo dirbiniais patekti į rankų darbo gaminių tarptautinę platformą „Etsy.”

„Mano tikslas – sukurti savo asortimentą ir jį paskelbti šiame tinklapyje. Svarbiausia – juos tinkamai išreklamuoti ir po to parduoti, bet man tai nėra lengva padaryti, nes aš esu kūrėja, ne pardavėja. Bet aš mokausi, kasdien žiūriu mokomuosius video apie įvairius marketingo būdus”, – planais dalinosi pabėgėlė.

Į ateitį žiūri pozityviai

Kol Jelena kuria rankdarbius ir mokosi verslo paslapčių, mažoji Polina irgi nesėdi, rankų sudėjusi – ji lanko rankdarbių ir šokių būrelius. Nors viskas vyksta lietuvių kalba, per 7 gyvenimo Lietuvoje mėnesius mergaitė jau daug ką supranta.

Tačiau pradžioje ją buvo užklupusi depresija – ji su niekuo nesikalbėjo, tik nuolat naršė telefone. Tai Jeleną išgąsdino, todėl ji, nieko nelaukdama, dukrą išsiuntė į mokyklą bei būrelius.

„Tokios Polinos iki šiol nebuvau mačiusi – jos žvilgsnis buvo užgesęs, tarsi gyvenimas būtų pasibaigęs. Tad reikėjo sudaryti tokias sąlygas, kad ji būtų užsiėmusi”, – sakė ukrainietė.

Kartą nutiko mamą išgąsdinęs atvejis. Mergaitė buvo mokykloje, paskambino Jelenai, bet ji neišgirdo telefono skambučio. Poliną apėmė panika, ji ėmė skambinti mamai be paliovos.

„Perskambinusi Polinai paklausiau, kas nutiko, o ji ėmė rėkti: „Mamyte, mamyte, aš išsigandau, maniau, kad tau ir broliukui kažkas atsitiko!” Vaiką ištiko panikos ataka dėl to, kad aš ne iškart pakėliau telefono ragelį. Ji nori nuolat su manim palaikyti ryšį. Tai patiria daugelis pabėgėlių vaikų. Svarbiausia, kad tėvai ir mokytojai tai pastebėtų ir jiems padėtų”, – kalbėjo Jelena.

Nors šiuo metu mergaitei jau viskas gerai, dėl streso, kurį patyrė jos vaikai, moteris kategoriškai atsisako grįžti į Ukrainą.

„Grįšiu, kai politikai konfliktą išspręs taip, kada mums jau niekas nebegrės. Kol kas tam pabaigos nematyti: Rusija juk Ukrainą užpuolė dar 2014 metais, o po to – dar kartą po 8 metų. Turėdamas tokį kaimyną, nuolat gyveni kaip ant parako statinės. Pažįstu keletą šeimų, kurios grįžo. Matyt, dėl to, kad psichika, esant stresinei situacijai, nepripažįsta realybės. Pavyzdžiui, mano draugų pažįstami blaškėsi po Vakarų Ukrainą, po to grįžo į Charkovą. Po kelių dienų į jų namą pataikė raketa – jie žuvo miegodami”, – pasakojo ukrainietė.

Moteris nebijo sunkumų svetimoje šalyje ir į ateitį žiūri pozityviai.

„Mums nėra taip svarbu, kad Nikolajeve palikome namą, dėl kurio vyras plušėjo metų metus, normaliai net nematydamas, kaip augo Polia ir Paša. Dėl to namo mes daug ko gyvenime atsisakėme, net vaikų prie jūros nenuvežėme. Bet kelio atgal nėra. Negalime nustoti gyventi. Reikia mokytis toliau gyventi, esant naujoms aplinkybėms. Svarbiausia, kad mes dar jauni ir dar daug ko gyvenime galėsime pasiekti. Pinigus galima vėl uždirbti, tačiau buvusio gyvenimo nesugrąžinsi”, – pokalbį baigė Jelena.