Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomuose 1949-1950 metų laikotarpio uostamiesčio Vykdomojo komiteto (VK) dokumentuose galima aptikti ir kadrinės politikos „perlų”.

Jie liudija, kad tuo metu išsilavinimo stoka tikrai nebuvo kliūtis vadovauti miestui, kuriame, beje, tada buvo ir gana įžūlių įmonių vadovų.

Kombinato vedėjas padėjo ant valdžios

1950-ųjų sausį VK priėmė sprendimą dėl jo nurodymų nevykdžiusio Miesto pramonės kombinato direktoriaus drg. Degtjerevo. Nors pastarasis dar 1949-ųjų spalį VK sprendimu buvo paskirtas VK budinčiuoju, tačiau į jam numatytus budėjimus neatvykdavo.

„Rinkiminės kampanijos metu budėjimas Vykdomajame komitete tampa itin svarbus ir gali būti pavedamas tik atsakingiems darbuotojams. Pirmininko pavaduotojas drg. Sinycinas buvo atmetęs jo prašymą atleisti nuo šios pareigos, tačiau sausio 26 d. drg. Degtjerevas į budėjimą vis tiek neatvyko”, – rašoma šiame sprendime.

Direktoriaus įžūlumą liudijo ir faktas, kad jis nepaisė VK nurodymo savo kombinato spausdinimo mašinėle atspausdinti rinkėjų sąrašus. Ir tik po to, kai ne kartą buvo paragintas drg. Ivano Sinycino, kombinato direktorius nurodė spausdinti viso labo du sąrašus, bet ir to darbo nepadarė tinkamai – buvo atspausdintas ir VK perduotas tik nepilnas vienas sąrašas. Savo mašinistei drg. Degtjerevas uždraudė tęsti tokį darbą, o pats išvažiavo į Vilnių.

Reaguodamas į šį akiplėšiškumą VK nusprendė įspėti draugą kombinato direktorių, kad pasikartojus tokiam jo elgesiui bus taikomos „griežtos priemonės” tarp kurių gali būti ir atleidimas iš pareigų.

„Perspėti visus Vykdomojo komiteto skyrių vedėjus, kad budėjimas Vykdomajame komitete yra privalomas visiems, be jokių išimčių”, – skelbė antrasis šio nutarimo punktas.

Galiausiai VK įpareigojo savo sekretorių drg. Konevskį vykdyti griežtą tokių budėjimų apskaitą ir operatyviai pranešti VK vadovybei apie atvejus, kai neatvykstama į paskirtą budėjimą.

Kumečio vaiko pasiekimai

Perskaičius 1950-ųjų vasario 7-osios VK nutarimą „Apie drg. Daukanto Vinco Stasio paskyrimą Klaipėdos Miesto Vykd. Komiteto pirmininko antruoju pavaduotoju” galima daryti prielaidą, kodėl gi draugas kombinato pirmininkas buvo taip padėjęs ant tuometinės miesto valdžios, ypač jei turėjo padoresnį išsilavinimą.

Minėtasis drg. Vinco Daukanto karjeros pavyzdys rodo, kad tuomet prie miesto vairo galėjo patekti ir baigusieji tik pradžios mokyklą bei „šešių mėn. Darbo Rezervų Darbuotojų kursus”. Na, ir tikriausiai papildomų balų pridėdavo tai, jei buvai gimęs kumečio šeimoje, kaip kad 28-uosius savo gyvenimo metus tuomet ėjęs V. Daukantas iš Pervainių kaimo, Luokės valsčiaus Telšių apskrityje.

Į Komunistų partiją draugas Vincas buvo įstojęs 1949-aisiais.

Visgi jo karjera prie uostamiesčio valdžios vairo ilgai netruko. Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo duomenimis, jau 1951-aisiais VK pirmininkas turėjo kitą antrąjį pavaduotoją – Samsoną Ovanesovą. Pastarasis šiose pareigose darbavosi porą metų.

Pašalpos repatriantams – su pažeidimais

O su kadrais, besirūpinusiais pašalpų mokėjimu repatriantams, tuo metu Klaipėdoje buvo ne kas. Tai paaiškėjo TSRS Finansų ministerijos vyresniajam kontrolieriui-revizoriui Klaipėdos miestui Antanui Lingveniui atlikus reviziją Klaipėdos miesto ir apskrities repatrijuotųjų registracijos ir aprūpinimo punkto finansinės veikos reviziją.

„Pagal 1948 metais atleistus kreditus pašalpų mokėjimas buvo nepakankamas, nes išnaudota tik 73,1% skirtos sumos ir tokiu būdu liko nesunaudota 30,2 tūkstančiai rub. Atsižvelgiant į skaičių žmonių gavusių pašalpas vidurkis gautos pašalpos už 1948 metus išeina 111,72 rb. Kadangi pašalpų dydis, pagal instrukciją, svyruoja nuo 150 rub. (šeimos nariui), 300 rub. (suaugusiam asmeniui), tai mokant labai mažomis sumomis pašalpas po 20, 30, 40 rublių, aprūpinimas pašalpomis 1948 metais buvo labai blogas ir dėl to liko neišnaudota kreditų. Už įpatingai blogą ir nepakankamą pašalpomis aprūpinimą repatrijuotų ir neišnaudojimą valstybės skirtų kreditų tiesioginiai yra atsakingas buvęs Repatriacijos Punkto Vedėjas Meškauskas Juozas. 1949 m. atleisti kreditai (105 tūkstančiai rub.) išnaudoti visu 100%, viena aprūpinimas grįžusiųjų nepakankamas, nes vidurkis pašalpos vienam asmeniui siekia 172,13 rub. 1949 metais dalis pašalpų apmokėta repatrijuotiems grįžusiems 1948 metais ir dalis jų lieka neaprūpinti pašalpomis ir toliau. Patikrinus pašalpų mokėjimą nustatyta, kad Repatriacijos Punktas pervesdamas pašalpų mokėjimų asmeninių kortelių, šešiems repatriantams permokėta 590 rb. Už pašalpų permokėjimą tiesioginiai atsakingas Repatriacijos Punkto Vedėjas Paškevičius Vaclovas 550 rb sumai, buvęs Punkto Vedėjas Meškauskas Juozas 40 rublių sumai. <…> Neteisėtai apmokėta pagal aktą Einorienės Marijos laidojimo išlaidos 185,20 rublių sumoje. <…> Punkto darbuotojas Trakys Jonas, Jono, neturėdamas teisės mokant pašalpas repatrijuotiems pasirašinėdavo ant žiniaraščių už beraščius ir pagal įgaliojimus repatrijuotų negalinčių atvykti pasiimti pašalpos. Tokių pašalpų išmokėta 650 rublių sumai. Už šių sumų išmokėjimą tiesioginiai atsakingi buvo Punkto Vedėjas Meškauskas Juozas ir buv. Punkto reikalų vedėjas Trakys Jonas, Jono”, – rašoma revizoriaus ataskaitoje.

Jis taip pat priekaištavo dėl to, kad pareiškimuose pašalpai gauti nebuvo nurodoma gyvenamoji vieta, iš kur ir kada grįžo repatriantas, nebuvo nurodomi ir turimų dokumentų numeriai. Tačiau didžiausias trūkumas buvo tai, kad repatriantai nenurodydavo savo šeimyninės padėties ir dėl to jiems galėjo būti išmokamos didesnės sumos nei numatyta įstatyme.

Konstatavo auditorius, kad dalis žiniaraščių buvo neįskaitomi, nebuvo ant pareiškimų rezoliucijų, leidžiančių išmokėti pašalpas.

„Pašalpų gavėjams nekontroliuoti visiškai nevesta asmeninės sąskaitos arba kartoteka, kas sudaro galimybę gauti pašalpas antrą kartą ir viršyti nustatytos pašalpos sumą”, – skelbė paskutinioji revizoriaus išvada.

Prie ataskaitos buvo pridėti ir du priedai, kuriuose nurodyti konkretūs pašalpų permokų atvejai ir atvejai, kai už repatriantus parašus dėjo Punkto reikalų vedėjas J. Trakys.

Reaguodamas į tokias išvadas VK savo sprendimu buvusiam Punkto vedėjui J. Meškauskui pareiškė įspėjimą. Tokios pat sankcijos susilaukė iš reikalų vedėjas, o tuometiniam Punkto vedėjui V. Paškevičiui buvo „išreikštas perspėjimas”.

„Atsižvelgiant į tai, kad pašalpų permokėjimas įvykdytas grynai dėl repatrijuotųjų blogos materialinės padėties, permokėtas pašalpas bendroje 550 rublių sumoje tvirtinti”, – humaniškai baigėsi šio VK sprendimo tekstas.