Žiūrint, ko siekiate. Jei norite tik „sušilti”, pramankštinti liežuvį ar kompiuterio klaviatūrą diskusijoje, kurioje elementari logika nieko nereiškia,- prašom: puiki vieta. Tačiau tikėtis, kad savo  argumentais priremsite oponentus prie sienos… 

Nebent jūsų argumentai bus labai stipriai pagrįsti faktais ir logika. Tačiau ir tokiu atveju rizikuojate būti apkaltintas, kad  atstovaujate pasauliniam gėjų sąmokslui ar dar kokiu nors baisesniu marazmu. 

Nes įsivėlęs į diskusijas, kurios lyg netyčia bus vis pakaitinamos, neilgai trukus suprasite, kad turite reikalo arba su aklai Rusijos propaganda tikinčiais asmenimis, arba su propagandos profesionalais, kurie dažniausiai slepiasi po nekaltais paprastų personažų (tipo, Jonas iš Mažeikių ar Marytė iš Batakių) kaukėmis. 

O jei susidūrėte su Rusijos ir jos nežmoniškos politikos fanatiku, tai ginčai, diskusijos yra beprasmiški: giliai tikinčiojo niekas nepervers į kitą tikėjimą. Nebent geras psichiatras.

„Šiandieninė propaganda yra antimodernus projektas, ji priešinasi modernybei. Propagandos pagalba Kremlius bando tapti pasaulinio konservatizmo lyderiu. Tačiau savo vertybių ji niekur nesuformuluoja. Tai labai patogu – propaganda neribojama jokiais rėmais. Ji daugiausia paremta melu, nutylėjimais ir užuominomis”, – interneto portalui euvsdisinfo.eu. pasakoja Andrejus Archangelskis, rusų žurnalistas, apžvalgininkas, autorius ir savaitraščio „Ogonyok“ kultūros redaktorius.

Šis žurnalistas reguliariai kalba Laisvės radijuje, ne kartą jį matėme ir Lietuvos televizijos ekranuose. 

„Nustebsite, bet propaganda iš pradžių nukreipta ne į kitus, o į mus pačius – mūsų pačių nuraminimui. Ji tarnauja kaip psichologinė pagalba žmonėms, praradusiems gyvenimo prasmę po Sovietų sąjungos žlugimo, – sako jis. – Sunku gyventi globalizuotame pasaulyje, kiekvieną minutę turi priimti savarankišką sprendimą – ką daryti, kas teisinga, kas ne. Reikia nuolat ieškoti atsakymų į sudėtingus klausimus. Posovietiniai žmonės visoje Rusijoje niekada nesugebėjo susidoroti su šiuo iššūkiu. Jie norėjo grįžti į paprastą pasaulį, kuriame „mes“ yra geri ir tikri, o visi kiti yra netiesa ar net blogi.”

Čia tereikia pridurti, kad su šiuo iššūkiu sunkiai dorojasi ir dalis Lietuvos žmonių. Dauguma iš jų viešumoje – puikūs šalies piliečiai. Tačiau uždaroje asmeninėje erdvėje šiuos žmones kankina nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo vampyrai.

Ieškoti atsakymų į sudėtingus klausimus jiems nėra paprasta. Feisbuke šiuo metu mūsų šalyje karaliauja pagyvenę žmonės. Jie daug bendrauja tarpusavyje, sutinka daug bendraminčių, stebi, komentuoja tikrų ar tariamų visuomenės lyderių „postus”.

Kuriasi pačios įvairiausios „draugų” grupės. Ir gana greitai tokiose grupėse randasi koks Jonas iš Pabradės, kuris iš pradžių kalba grupėje vyraujančia kalba, o netrukus pradeda „postinti” savo ilgai slėptas abejones Lietuvos dabartimi. Per tokių abejonių dalybas lyg netyčia įkrenta mintis apie tvirtą Putino ranką, gerą gyvenimą Rusijoje ir teisingą, neva, jos karą prieš Ukrainą.

Panašios mintys lyg dangaus mana krenta į nepatenkintųjų ir nepasitikinčiųjų esama padėtimi atviras sielas. Jie godžiai jas semia, džiaugiasi radę bendraminčių. Vėliau primenama, kad „geroji Rusija” grąžino mums Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ir gali juos atsiimti. Ir atsiims, jei bloga Lietuvos valdžia šakosis…

Vienas kitas tokios grupės narys bando rašyti, kad viskas yra ne taip, bet greitai pritrūksta argumentų ir yra išjuokiamas. Pamažu šioje feisbuko grupėje įsivyrauja naratyvas, kad Lietuvoje – viskas blogai, kaip gera buvo tarybiniais laikais, Vakarai kalti, o Ukraina užpuolė… vargšę Rusiją.

Aš, žinoma, čia šiek tiek utriruoju: išties viskas vyksta banaliau, paprasčiau. Tačiau naratyvas – panašus. Ir koks nors Kremliaus pasamdytas ar šiaip jam ištikimas sraigtelis raportuoja: tiek ir tiek žmonių atversti  į „tikrą tikėjimą”. 

Nors išties, šios grupelės žmonės tiesiog buvo paakinti grįžti į pasaulį, kuriame, pasak A. Archangelskio, „mes“ yra geri ir tikri, o visi kiti yra netiesa ar net blogi.”

„Antivakarietiška propaganda ne tik klaidina žmones – ji tarsi atima iš jų adekvatumą ir modernumą. Nukelia juos laiku atgal”, – sako jis. 

Ir nereikia manyti, kad manęs tai neliečia: propagandos ir dezinformacijos voratinklis yra toks subtilus, kad sugeba į mūsų sielas įsiskverbti lyg smalkės miegant.

„Dezinformacija veikia kiekvieno gyvenimą. Kai esate informacijos sraute, nuolat susiduriate su dezinformacija, net jei bandote ją filtruoti. Turite būti nuolat budrūs, nes žiniasklaidoje melo daug. Visą laiką turite lavinti savo „kritinio suvokimo nervą“, – sako Ukrainos žurnalistas Romanas Kolyada. 

Tad, jei jums norisi veltis į „mūšį” socialiniuose tinkluose su Rusijos fanais dėl Klaipėdos ar Vilniaus, apsiginkluokite argumentais, grįstais moksliniais faktais. Juolab kad Klaipėdos universitetas turi puikią istorijos mokslų profesūrą: jos dauguma darbų yra viešai pasiekiami. Tačiau kartu būkite pasirengę tam, kad jūsų argumentų kai kuriuos socialinių tinklų grupės nepanorės išgirsti, pradės tyčiotis: jose išpažįstamos iki galo nesuformuluotos vertybės. Tai yra, čia jau prasisuko propaganda, neribojama jokiais rėmais.

Tačiau jei vis dėlto velsitės į ginčus, išlikite orūs. Ir tvirti bei kantrūs. Išties, šiose interneto anklavuose reikia orių ir tvirtų pažiūrų žmonių, galinčių nuraminti nepatenkintųjų ir nepasitikinčiųjų sielas.