Steponas Darius eina per pūgą mažo miestelio gatve. Skamba diktoriaus tekstas: „Apsirengiau civiliniais drabužiais ir išvykau pažiūrėti tą miestą, apie kurį buvo daug kalbama, nes Lietuva vedė su Santarve derybas, kad Klaipėdos kraštas pagal Versalės sutarties 99 straipsnį būtų priskirtas prie Lietuvos”.

Išnyra karčemos kontūrai. S. Darius įeina į karčemą, sėdasi prie ilgo medinio stalo, prie kurio jau sėdi keletas lietuvininkų, jie geria alų. Padavėjas alaus atneša ir S. Dariui, tas pakelia kaušą, su šypsena sveikindamas stalo kaimynus. Susidaužia su arčiausiai sėdinčiu. Skamba diktoriaus tektas: „Atvykus į Bajorus, tuojau krito į akis teutonų valdžia, nors tada viskas buvo prancūzų priežiūroje. Bet, pažvelgęs į kaimiečių veidus ir šiaip į Klaipėdos gyventojus, matai, kad jie vis dėlto yra mūsų broliai. Man buvo labai nejauku, tuo labiau kad prakalbintas beveik kiekvienas mokėjo lietuviškai ir dauguma laikė save lietuviais, bet, eidami kasdienines savo pareigas, su pasididžiavimu kalbėjo vokiškai, kad skirtųsi nuo savo giminingųjų žemaičių”. [Citatos iš Nijolės Dariūtės „Darius ir Girėnas” knygos].

Epizodai, kurių taip ir nebuvo, bet kurie galėjo (o gal net privalėjo) būti gana profesionaliai sukaltame atkuriamosios dokumentikos filmo, skirto Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100 -mečiui „Pūga prie Mėmelio. Klaipėdos atvadavimo saga“, scenarijuje.

Tokių ar panašių epizodų pasigedau ne tiek dėl savęs asmeniškai, kiek dėl filmo tikslinės auditorijos, kurią įvardijo juostos prodiuseris Edmundas Jakilaitis – vyresniųjų klasių moksleivių ir jaunimo.

Manyčiau, jog šiandieniniai gimnazistai bent apytiksliai žino, kas toks buvo Steponas Darius, tačiau abejočiau, jog dauguma galėtų ką nors papasakoti apie Ernestą Galvanauską. Jo vaidmenį Klaipėdos sukilime filmo kūrėjai atskleidė, mano akimis, puikiai. Tuo metu S. Dariaus pavardė paminėta tik lyg tarp kitko.

Tai būtų vienas filmo kūrėjų šūvis pro šalį, jei kalbame apie tai, kad, pasak to paties E. Jakilaičio, filmu norėta paskatinti moksleivius sudalyvauti „kitokioje istorijos pamokoje”.

Kitokia istorijos pamoka paaugliams, drįsčiau manyti, bus nuobodoka ir dar dėl kito dalyko – gana lėto filmo pasakojimo tempo bei minimalaus veiksmo jame.

Interneto ir moderniųjų technologijų karta pripratusi prie kitokios filmų stilistikos, jiems „pūgoje” tikrai trūks dinamikos ir, žinoma, vaidybinių elementų. O jau „kalbančios galvos”, kad ir kaip profesionaliai jos kalbėtų, tikrai neprivilios daugiau jaunųjų žiūrovų.

Beje, net ir man, jau seniai pamiršusiai mokyklą, filmo pradžia pasirodė per lėta, kiek ištęsta, neužkabinanti, tad pradžioje teko sunerimti, jog teks nusvilti.

Tiesa, vėliau pasakojimas įsibėgėjo ir, nepaisant minėtų pastabų (jų galima būtų rasti ir daugiau), iš esmės filmas man paliko gana gerą įspūdį.

Ypač patiko meistriškai atskleisti politinių intrigų užkulisiai, kurie tarpais net privertė kartu su sukilimo organizatoriais pasijaudinti. O žiūrovo emocinė reakcija į tai, kas vysta ekrane, jau savaime kalba apie filmo kūrėjų profesionalias ambicijas.

Kartu turiu vilties, jog pažangūs istorijos mokytojai visgi nuves savo auklėtinius į minėtą filmą, nes tikėtis, kad jaunimas savarankiškai plūstų į kino teatrus žiūrėti „pūgos”, gali tik nepataisomas optimistas.

P. S. Apie Stepono Dariaus vaidmenį Klaipėdos sukilime daug išlikusių istorinių duomenų nėra, bet paieškojus šiek tiek jų galima rasti. Apie tai rašiau dar 2018 m. specialioje portalo projekto publikacijoje, skirtoje Nepriklausomybės kovų savanoriams, dalyvavusiems Klaipėdos krašto prijungimo operacijoje.