Šiuo atveju „laimingų“ sutikau socialinio darbo erdvėje, kurioje kasdien darbuodamasi užimtumo specialistės pareigose, stebiu, matau, kaip auga ir tyliai pražysta asmenybės! Pražysta kukliais neryškiais žiedeliais, tokiais kad jais ir gėrėtis norisi atsargiai. Lankant mūsų, t.y. Klaipėdos miesto socialinės paramos centro (KSPC) klientus šalia tokių kolegių širdį užlieja gerumas ir pojūtis, kad laimės nėra ko ieškoti nežinia kur. Tereikia pastebėti žmones ir stabtelėti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Jie šalia. Viena iš jų – Danutė Razutienė.

Šiandien, kai visuomeninėje, darbinėje ir net šeimų erdvėje sunku yra atsiriboti nuo to, kas vyksta pasaulyje, prisimenu vieno savo šviesios atminties mokytojo ištartus žodžius: „Jeigu nori būt laimingas – knisk savo daržą!“ Jis tada gal citavo kokį man nežinomą išminčių. Tačiau šiuo neramiu metu jaučiuosi kviečiama stabtelėti ir prisiminti, kad tas „daržas“ – ne tik žemės ūkio veikla, kažkas daugiau. Tai erdvė, kurioje susitinka „mažutėliai‘, padėdami vienas kitam pakelti gyvenimą. Taigi dairausi aplink tų „mažutėlių“, kurie ir šiuo neramiu metu dirba ir gyvena kukliai, tyliai atlikdami savo pareigas, su meile tarnaudami kitiems.

Brangūs tie kasdienybės veidai. KSPC tokių – ne vienas, tiksliau, ne viena, nes individualios lankomosios priežiūros darbuotojomis dirba moterys, kasdien padedančios buityje ir kasdienėje veikloje mūsų klientams – senyviems ir žmonėms su negalia, kurių visuomenė beveik nemato, nepastebi, nepasiilgsta. O gal čia tinka prisiminti, kad visi esame „mažutėliai“, kol nesusireikšminame skaičiuodami savo gerų darbų? Visų „mažutėlių“ dėmesio laukas – šalia esantis kitas, su panašiais žmogiškais poreikiais, kuris be pagalbos neišgyventų nė dienos. Gyvybiškai svarbūs yra mums visiems socialiniai ryšiai, žmogaus orumas, santykiai. Be to nė vienas negalime jaustis saugiai. Taigi, „mažutėliai“ esame visi. Ir paprasta yra, kai prisimenu Žodį, kuris kviečia pasilenkti prie kenčiančio, būti kartu ar šalia: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“(Mt 25, 31–46“).

Prieš keletą metų dalyvavau Socialinės paramos centro renginyje, kuriame, minėdami socialinio darbuotojo dieną, kolegos iš savo tarpo balsuodami rinko geriausią darbuotoją.

Viena iš jų tapo socialinio darbuotojo padėjėja D. Razutienė. Tada jos nepažinojau, o dabar, kai jau ketvirti treti metai susitinkame lankant klientus, supratau kodėl. Danutė dirba individualios lankomosios priežiūros darbuotoja. Dėmesinga, su akyse blyksinčia budinčia šypsena, bet rami ir visada gerai nusiteikusi. Apie rūpestingumą nėra ko nė sakyti. Tačiau nuostabu, kaip jos dėmesys vienu metu sugeba aprėpti keletą objektų. Ji, tvarkydamasi kitame kambaryje, sugeba neprašyta surasti vilnonius siūlus, kurių tuo pačiu metu pažadu atneši klientei, ateidama kitą kartą. Tik paklausia „o gal šitie tiks?“ ir Danutės paduotas kamuoliukas nustebina ne tik mane, bet pradžiugina ir klientę Astą (vardas pakeistas).

Su negalia susitaikiusiai moteriai daug kas atrodo neįmanoma. Bandome nerti vąšeliu, nes Asta anksčiau mėgdavo nerti. Tik dabar jau rankos neklauso. Parodau, kaip virvelę galima nerti be vąšelio ir padedu jai, pati rankomis palaikydama siūlą. Danutė tvarkydamasi stebi ir padrąsina Astą, sakydama, kad taip visai lengva ir dar įdomiau. Pamažu mezgasi bendradarbiavimo santykiai, kurie Astai neįmanomus dalykus padeda paversti realiais. Palaikydamos viena kitos kūrybiškumą padedame ir Astai patikėti, kad kūrybiniai darbeliai įtraukia, padeda, nors po mažą žingsnelį pasiekti rezultato, o tada patikėti, kad gyvenimas gali teikti daugiau džiaugsmo.

Treti metai besidarbuodamos kartu jau ne vieną pergalę esame pasiekusios. Štai šiemet Astos kūrybiniai darbai, padedant Danutei, buvo eksponuoti Dienos socialinės globos skyriaus surengtoje užimtumo veiklų parodoje „Kūrybiškumui atvėrus duris“.

Ne be Danutės pagalbos ant stalelio puikuojasi ant popieriaus lapo įsitaisęs, Astos nerta virvele išvedžiotas vilnonis katinas. Danutė ant komodos Astos kambaryje rado vietos kartono gabalėliuose suklijuotiems klientės koliažams. Jiems, skirtingais metų laikais, abi rinkome gamtinę medžiagą, nes Asta pati padaryti to negali. Viską sunku išpasakoti.

Bet tai, kaip su kliente Asta bendrauja D. Razutienė, yra tylus pavyzdys ir paskatinimas man, gal ir kitiems socialinio darbo „mažutėliams“ nenuleisti rankų. Reikia žmogui ne tik duonos ir kasdienio buitiško aptarnavimo. Žmogus nebūtų žmogumi, jei nesvajotų, jei nepagalvotų apie Aukščiausiojo valią, kuri mus visas ir suvedė…

Prieš porą-pusantrų metų daugelį įkalino namuose ir apribojo socialines paslaugas gaunančius klientus pandemija. Užimtumo veiklos buvo įvardintos kaip nebūtinosios paslaugos. Liko atskirtyje ir savo namuose be pagalbos negalinti judėti, viena negalioje gyvenanti Asta. Iš jos, kaip ir daugelio mūsų klientų, buvo atimtas taip reikalingas žmogiškas bendravimas, sutrikdyti socialiniai ryšiai. Užimtumo veiklos galėjo vykti tik nuotoliniu būdu. Kaip ir daugelis mūsų klientų, Asta nesinaudoja nei išmaniuoju telefonu, nei internetu. Pasitarusios su Danute radome išeitį, kaip palaikyti ryšį su Asta jau padėti. Danutė pasiūlė naudotis interneto ryšiu jos telefone. Klientė pageidavo girdėti Dievo žodį. Sekdama krikščioniškąjį kalendorių ėmiau per nuotolį skaityti Astai jos pageidaujamus tekstus iš Biblijos, vėliau ir kitus straipsnius.

Per nuotolį Danutė kartu su Asta dalyvavo tekstilės terapinėse veiklose, kartu kurdamos išdaigiškas veido kaukes. Vėliau moteris prisijungė prie grupės, dalyvavusios tarptautiniame projekte „Giedokim kaip gieda karaliai“. Jo dalyviai turėjo iš geltonų siūlų nusimegzti ar nusinerti karūnas, kad Mindaugo karūnavimo dieną, liepos 6-ją, karūnuoti galėtų giedoti tautišką giesmę. Kai susitikome po karantino, paklausiau, kaip Danutei sekėsi megzti karūnas sau ir Astai? Ji juk vienintelė ėmėsi numegzti ne tik sau, bet ir klientei…

Danutė prataria: „Tiesiog ėmiausi ir tiek. Laiko turėjau. Nesu mezgėja, tai buvo ir sunku. Nenorėjau pasirodyti, kad nieko nemoku, tai pabandžiau, kaip ir visos, padaryti, ką galiu. Sėdėjau internete, dvi dienas ieškojau, suradau raštų, schemų ir pabandžiau. Nežinojau net nuo ko pradėti. Mezgiau, ardžiau ir vėl mezgiau, bet paskui pavyko. Gal ne taip gražiai, kaip norėtųsi, bet numezgiau.“

Pasitikslinau, ar teisingai supratau, kad ta proga ji megzti išmoko, moteris patvirtino: „Neturėjau net virbalų. Nieko. Ir ne iš pirmo karto pavyko. Per kietai mezgėsi, ardžiau, akis suspaudžiau, ardžiau, permezgiau. Kartais iki nakties pasėdėdavau.“

Kokia paprasta ir aiški motyvacija! Ėmė ir numezgė moteris dvi karališkas karūnas – sau ir klientei. Štai kokie gali būti kasdienybėje „mažutėliai“ ir, rodos, visai nesivargindami tarnauti kitam, nesureikšmindami darbo, pareigos, o pakylėdami būtį iki tarnystės. Taigi, visai nesvarbu koks tavo darbas. Svarbus yra santykis į kitą, į „mažutėlį“, kurį buvimu šalia gali ne tik pradžiuginti, bet ir pakylėti!

Ne be reikalo liaudyje yra sakoma – „Jeigu nori būt laimingas, neieškok laimės – BŪK!”