Daugelis žino apie nuo Rusijos atakų nukentėjusius tokius Ukrainos miestus kaip Mariupolis ar Doneckas, tačiau mažiau žinoma apie nedidelio Nikopolio miesto, esančio Dnepropetrovsko srityje, tragediją.

Papasakoti apie tai ryžosi dar rugpjūtį į Klaipėdą atvykusi 28 metų Nikopolio gyventoja Jekaterina Medvedeva, kuri iki šiol negali ramiai miegoti dėl namuose patirto siaubo. Į Lietuvą ji atvyko kartu su savo trejų metų sūneliu Artiomu.

Iki karo Nikopolyje gyveno 120 tūkst. žmonių. Šiuo metu didžioji jų dalis yra išvykusi. Yra ir tokių gyventojų, kurie miestą palieka nakčiai, nakvoja kaimyniniuose kaimuose, o rytą grįžta į darbą bei namus.

Sūnus ėmė mikčioti

Sausio 12 d. sukako lygiai pusė metų nuo pirmųjų miesto apšaudymų liepos 12-ąją.

Nikopolio problema – jo geografinė padėtis. Miestas įsikūręs ant Kachovkos vandens saugyklos kranto, o kitame krante, vos už 5 km, yra Energodaras, kurį yra okupavę rusai. Esant tokiam nedideliam atstumui, sprogmenys miestą pasiekia per 10 sekundžių. Nikopolio rajono administracijos duomenimis, per šešis mėnesius mieste žuvo 34 gyventojai, o 144 buvo sužeisti.

„Nikopolyje gyvenau puikiai, turėjau nuosavą butą, kurį įsigijau pati, dirbau mylimą vadybininkės darbą viename iš restoranų. Atlyginimo užteko viskam, vaikui nieko negailėjau. Auginu vaiką viena, stengiausi jam atstoti ir mamą, ir tėtį, – pasakojimą pradėjo Jekaterija. – O po to viskas pasikeitė. Pirmieji apšaudymai prasidėjo dar pavasarį. Iš pradžių apšaudė tik karinius dalinius, esančius už miesto ribų, per savo namų langus mačiau viename iš jų kilusį gaisrą. O liepos 16-ąją apie 21 val. važiuodama taksi išgirdau stiprų sprogimą. Mane ištiko stuporas, nežinojau, ką daryti – bėgti, stovėti ar gultis”.

Iki to laiko miestas nebuvo apšaudomas, jo gyventojai net kalbėjo gyveną kaip Dievo užantyje.

„Tą momentą galvą perskrodė mintis: „ko tu čia stovi, namuose juk mažas vaikas”. Atbėgusi namo pamačiau, kad tiesiai virš mano namo skraido raketos, blykčiojo jų raudonos liepsnelės. Po to pasigirdo sprogimai. Sugriebiau sūnų, jį paguldžiau ant lovos, užklojau dviem antklodėm ir pagalvėm ir pati dar užguliau ant viršaus. Įbėgusi mama paklausė, kodėl pati nepasislėpiau, o man net į galvą tai neatėjo”, – pasakojo ukrainietė.

Tokia buvo pirmoji karo diena Nikopolyje. Tą naktį apšaudė daugiaaukštį namą, kuriame prieš tai gyveno Jekaterinos sesuo Olga. Jai pasisekė, kadangi 2022-ųjų pradžioje ji išvyko į Klaipėdą, kurioje jau prieš tai laivų statykloje dirbo jos vyras.

„Kitą dieną išėjau iš darbo, kad galėčiau išvykti iš miesto. Liepos 20-ąją man pavyko išvykti į Vakarų Ukrainoje esantį Chmelnickį pas pažįstamus. Belaukiant išvykimo taip stipriai bombardavo, jog Artiomas ėmė mikčioti. Be to, jis nustojo kalbėti, jam pavykdavo pasakyti tik atskirus garsus. Laimei, jį išgydė lietuviško darželio auklėtojos, iš naujo trimetį išmokiusios kalbėti”, – pasakojo pabėgėlė.

Jekaterina prisiminė pirmąjį pasivaikščiojimą su sūnumi, kaukiant sirenoms.

„Vos atėjus į vaikų žaidimo aikštelę, ėmė kaukti sirenos. Visi pašoko ir puolė prie artimiausios slėptuvės, esančios už 10 minučių kelio. Aš stovėjau, nežinodama, ką daryti. Dešimt minučių bėgti, apšaudant raketoms? Ar eiti namo, kur bet kurią minutę gali pataikyti sprogmuo? Nusprendžiau tiesiog gultis ant žemės, uždengdama savo vaiką”, – prisiminė Jekaterina.

Atvykus į Chmenickį, moteris manė, jog pagaliau jie bus saugūs, tačiau nuvykę į kaimyninį kaimą pateko į naują apšaudymą. Išgirdęs šūvius, Artiomas puolė ant žemės, užsidengė rankomis ausis ir sušuko: „Mama, ir vėl bam-bam!” Moteris po to įvykio paskambino seseriai Olgai į Lietuvą ir pranešė, kad nedelsiant važiuoja pas ją.

Jau kitą dieną ji atsidūrė Klaipėdoje. Šiuo metu ji viename restorane dirba barmene ir su sūnumi nuomojasi butą. Sesuo jai padeda adaptuotis naujoje vietoje. Bet Jekaterina vis tiek kasdien seka naujienas iš Ukrainos ir bendrauja su ten likusiais draugais.

Neteko visko

Daugelio iš jų namai Nikopolyje nukentėjo. Viena jos draugė išvyko į Vokietiją ir, kol ji ten buvo, į namą pataikė sprogmuo, išgriovė sieną, dėl to jos butas susijungė su kaimyniniu butu. Dabar jos tėvai taip ir gyvena kartu su kaimynais.

Į kito pažįstamo vieno kambario butą pataikė sprogmuo. Prieš tai kaimynė iš pirmo aukšto, tarsi ką nujausdama, jam su žmona ir 5 mėnesių vaiku pasiūlė pernakvoti pas ją. Taip moters nuojauta išgelbėjo visą šeimą nuo žūties.

„Dar vienam pažįstamam sprogmuo išdaužė langų stiklus, jis įstatė naujus, tačiau ir tuos netrukus vėl išdaužė. Iš pradžių dar miesto valdžia įstatydavo langus žmonėms, o dabar juos tiesiog uždengia šiferiu, nes statyti naujus yra beviltiška”, – kaip gyvena Nikopolyje likę pažįstami, pasakojo ukrainietė.

Šiuo metu Nikopolis ir toliau yra apšaudomas dieną ir naktį. Dėl to gyventojai nuolat susiduria su elektros ir vandens tiekimo sutrikimais.

Jekaterinos tėvai irgi liko gyventi mieste, kuriame praktiškai neliko darbo vietų, nes užsidarė pagrindinės įmonės ir įstaigos. Jos tėvas gauna pensiją, o mamai per stebuklą pavyko įsidarbinti vamzdžių fabrike už 100 eurų per mėnesį. Gamykla irgi nuolat apšaudoma, tad darbas vyksta su trikdžiais.

Jekaterina samprotauja, kaip pasikeitė jos gyvenimas, atėjus „rusų pasauliui”.

„Rusai sako, kad atėjo mūsų išlaisvinti, tai nuo ko jie mus išlaisvino? Nuo tėvų? Nuo darbo, kuris man teikė džiaugsmą ir pajamas? Mano vaiką jie išlaisvino nuo senelio ir močiutės? Ir nuo galimybės kalbėti? Mane išlaisvino nuo draugų, kurie šiuo metu yra išsibarstę po visą pasaulį. Anksčiau po darbo aš nueidavau pas draugę, kuri gyveno penktame mūsų namo aukšte, mes jos balkone gerdavome kavą, žiūrėdamos į pylimą. Dabar aš Lietuvoje, o draugė – Vokietijoje. Ir mes vakarais sėdėdamos verkiame, nes netekome viso to, ko anksčiau nevertinome”, – pasakojimą baigė Jekaterina.