Sergejus Lysyj – ukrainiečių akvarelistas, Klaipėdoje gyvenantis nuo 2011-ųjų. Jo paveiksluose atgyja uostas, miesto peizažai ir gamtos objektai. Dailininkas žinomas net tik mūsų mieste, bet už jo ribų. Sergejaus darbai eksponuoti ir Lietuvos Seimo rūmuose, ir geriausiose Europos galerijose.

S. Lysyj gimė 1971 metais Odesos srityje, mokėsi Odesos pedagoginio instituto menų fakultete, bet pagal specialybę nedirbo. Dėl ko taip atsitiko ir kaip jis gyvena dabar?

„Pastaruosius 15 metų, prieš atvažiuodamas į Lietuvą, gyvenau Černygove. Nors esu baigęs gimtosios Odesos pedagoginio instituto menų fakultetą, darbinė mano veikla buvo žemiška: muitinė, bankas, verslas, nieko bendra su menu. 2011 metais buvau komandiruotas į Lietuvą ir čia pasilikau. Neva atvažiavau prasiblaškyti, pamatyti pasaulio (juokiasi). Tai buvo dar prieš garsiuosius politinius įvykius – nei Maidanu, nei revoliucija tada dar nė iš tolo nekvepėjo, Ukrainoje gyventi buvo gera. Dirbau uoste ir pradėjau po truputį tapyti”, – pasakojimą pradėjo pašnekovas.

Jo teigimu, uostas, laivai, įvairūs gelžgaliai – visa tai, kas patinka vaikėzams. Seni laivai, seni namai – toks industrinis peizažas.

„Pradėjau piešti, piešiniais dalinausi socialiniuose tinkluose, stebėjau, kaip reaguoja žmonės. Taip susipažinau su įvairiais dailininkais, kurie ir patarinėjo, ir kritikavo. Susimąsčiau, jog iš mūsų 50-ties žmonių laidos tapau tik aš ir dar viena kursiokė, kuri emigravo į Kanadą. Po to piešinius atsinešiau į darbą, jais nukabinėjau valdiškas biuro sienas. Tokia buvo mano pirmoji paroda, skirta kolegоms ir partneriams. Kartą užėjo tiekėjas, šiuo metu jis yra geras mano draugas, ir paprašė darbus leisti kai kam parodyti. Parodė „Rūtų” galerijos vadovui. O jis, pamatęs mano darbus, paprašė iki rugsėjo nupiešti dar 20-25 paveikslus, nors tuo metu, gegužės mėnesį, turėjau tik 5 darbus. Teko padirbėti – per vasarą nupiešti 20 peizažų parodai. Tada, 2013-ųjų rugsėjį, ir įvyko mano pirmoji paroda. Atėjo žmonės, pažiūrėjo ir pasipylė pasiūlymai rengti parodas”, – pasakojimą tęsė Sergejus.

Pasak dailininko, per pusantrų metų jis Lietuvoje surengė 9 parodas: vienus paveikslus tiesiog vežiojo iš vienos parodos į kitą, taip pat piešė ir naujus parodoms.

„Galiausiai supratau, kad reikia atsisakyti darbo ir visą laiką skirti tapybai. Vos tik apsisprendžiau, mane ėmė kviesti ir kitos šalys: 2014 m. surengiau parodą Prancūzijoje, vėliau Italijoje, Turkijoje ir taip – iki 2019- ųjų. O 2019- aisiais – dvi parodos Kinijoje, Prahoje – geras buvo ikikovidinis laikas”, – prisiminė jis.

Mūsų žiniomis, jūs vietiniams rengėte ir meistriškumo kursus. Patiko?

Meistriškumo kursai – tai tusovkė ir verslas. Tai atima laiko, reikia organizuoti, pravesti. Kartą pabandžiau, nes man padėjo suorganizuoti – esu gana tingus, kai kalba pasisuka apie verslą, iš manęs – nekoks verslininkas (juokiasi). Man tai buvo papildomas uždarbis. Ar tokį požiūrį galima laikyti konkurentų auginimu? Žinoma, kad ne. Kiekvienas turi savo braižą, savo matymą. Pandemijos metu buvo organizuojama daugybė meistriškumo kursų internete, beje, pakankamai nebrangių. Ten mokoma technikos, įrašus galima atsisukti, dar kartą pasižiūrėti. Su meistru mokytis, žinoma, gerai, bet jeigu norima būtent išmokti – internete pilna visko, reikia tik norėti.

Važinėja tik seni dinozaurai, nedraugaujantys su internetu. Turiu kamerą, iki karo filmavau – taip net patogiau, nei gyvuose mokymuose, kur tave supa minia žmonių ir ne visi viską gerai mato.

Įvairūs meistriškumo kursai turi savo pliusų. Gyvai su meistru galima pasitūsinti, online dirbama dėl savišvietos. Iki karo buvau įsigijęs ir kamerų, ir štatyvų ir staiga bac – karas. Taip viskas ir liko trūnyti kampe.

Prisiminkime jūsų parodą „Akimirkos”, kuri vyko 2022-ųjų sausį Naujojoje Klaipėdos galerijoje. Kokie darbai ten buvo eksponuojami?

Su ta paroda išėjo įdomiai. Prieš pat naujuosius metus turėjau parodą Seimo centriniuose rūmuose. Visus lankytojus ten įleido tik vieną dieną, o kitomis dienomis žmonėms iš gatvės durys buvo užvertos. Seime surengti parodą – prestižas, bet juk norisi, kad darbus pamatytų ir eiliniai žmonės, kad juos kas nors nupirktų. Aš paskambinau Violetai Jusonienei ir pasisiūliau jų galerijai. Ji džiaugsmingai sutiko, net pakeitė parodų tvarkaraštį, iškart po naujųjų mane ir priėmė. Man beliko parodą iš Seimo pervežti į Klaipėdą.

Su manimi bendradarbiauja ir Klaipėdos universitetas – mano akvarelę, kurioje užfiksuotas universiteto miestelis, padovanojo Vytautui Landsbergiui. Taip užsimezgė mūsų bendradarbiavimas, o šiemet jie savo sienų kalendorius irgi papuošė mano darbais.

Beje, ne tik universitetas – daugelis įmonių irgi naudoja mano darbus kalendoriams.

O grįžtant prie tos parodos, tai ji buvo labai sėkminga, taip pat ir komercine prasme. Būna, veži parodą toliausiai, į kokią Prancūziją, o nuperka vos kokius du darbus. Šiuo atveju esu labai dėkingas Violetai už pagalbą. Malonu, kai darbus nuperka klaipėdiečiai.

O po to atsitiko 2022-ųjų vasario 24-oji…

Jei atvirai, man visiškai nusviro rankos. Pagalvojau, kad nebegalėsiu piešti. Buvo baisu. Iš manęs tarsi atėmė rytojų. Tokia nuotaika buvo apėmusi apie mėnesį laiko, o po to nupiešiau Arkangelą Michailą [skulptūra Kijevo nepriklausomybės aikštėje, Kijevo globėjas], po to – Georgijų Nugalėtoją – atsirado ukrainietiškos temos, vėliau – ir karo tema.

Pamažu atsigavau. Bet kitų to meto darbų net gėdijuosi: žinau, kaip galiu piešti, o čia…Jaučiau ir kaltę dėl to, kad karas vyksta mano gimtojoje šalyje, o aš tuo metu vežu į Italiją savo darbus. Ilgai galvojau, ar apskritai verta ten važiuoti. Nuvažiavome vien dėl to, kad įvykdytume įsipareigojimus. Bet kaip buvome priimti! Sakiau, kad jau ilgai gyvena Lietuvoje, bet vis tiek sutiko labai šiltai. Džiaugiuosi, kad pasaulis palaiko Ukrainą.

Ar tiesa, kad dalį pinigų, gautų už parduotus savo paveikslus, skiriate Ukrainos karinėms pajėgoms?

Džiaugčiausi, jei kas nors imtųsi šios iniciatyvos. Neseniai Gdanske dalyvavau aukcione, kur prašė, kad labdarai paaukotume bent po vieną paveikslą. Turėjau tris, visus atidaviau. Juos nupirko patį pirmą vakarą. Po to dar nupirko 4 mažus ir pinigai atiteko fondui. Su rimtomis organizacijomis mielai bendradarbiaučiau, atiduočiau visus paveikslus. Lėšas, surinktas aukciono meru Gdanske, atidavė ukrainiečių šeimoms, bet aš manau, kad ir kariuomenei reikia padėti. Aš ten turiu pažįstamų, jiems siunčiu [pinigus] tiesiai. Jie kariauja fronte ir žino, ko jiems labiausiai reikia.

Pirmomis dienomis aš taip veržiausi į tėvynę! Norėjau užsirašyti į frontą, bet mane sulaikė draugai. Sako, kur tu, 50-metis, važiuosi? Mano bendraamžių į frontą nelabai ima, o atvažiavęs į Ukrainą nebegalėčiau išvažiuoti. Kol kas savo šaliai labiau galiu padėti, būdamas čia, ne tik rinkdamas pinigus už parduotus paveikslus, bet ir kaip savo šalies atstovas.

Žinoma, skaitau daug naujienų, išgyvenu, skauda širdį už tėvynę, gimtąją šalį. Sunku dėl artimųjų, kurie nenori išvykti iš šalies. Gyvenu šia diena, dirbu, rengiu parodas. Ruošiuosi vykti į Nyderlandus, po to – į Italiją, Lenkiją. Gyvenu, bendrauju su žmonėmis ir padedu Ukrainai kiek galiu.