Prezidentūra paskelbė Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo pakeitimo projektą ir paragino gyventojus teikti savo pastabas. Tai jau ir teikiu.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Institucija maloniai mane atleidžia nuo etiketo reikalaujamų pradinių komplimentų, nes pati aiškinamajame rašte savo kūrinį išgiria, ir dalis tos savigyros yra pagrįsta. Tad galiu iš karto pradėti nuo to, kas man nepatiko.

Aštriai nepatiko kišimasis į savivaldybių kompetenciją. Neatrodo protinga, kad Prezidentūra siūlo Seimui prievarta nustatyti savivaldybėms unifikuotus viešojo transporto lengvatų dydžius. Ir galiojantis įstatymas tuo jau yra blogas, o siūloma redakcija tik įtvirtina ydą. Pinigų neduoda – o lengvatas taikyti reikalauja.

Teisingiausia būtų iš viso palikti vietinio (savivaldybės teritorijoje) keleivinio transporto lengvatas savivaldybių nuožiūrai. Nori – veža nemokamai (tokių savivaldybių šalyje yra, berods, jau 7), nori – iš visų keleivių ima pilną kainą. Vietos politikai nėra savižudžiai, jie sugebės pagal poreikį ir biudžeto pajėgumą rasti tinkamą rinkėjams lengvatų formatą.

Tarkim, Klaipėdos miesto taryba jau keletą metų savo valia 50% nuolaidą ilgalaikiams bilietams taiko ir pensininkų iki 70 metų kategorijai. Tą normą Prezidentūra dabar siūlo prievarta primesti visoms savivaldybėms.

Iš to nieko gero neišeis. Taip, net ir skurdžios savivaldybės vykdys įstatymą ir mokės vežėjui papildomas kompensacijas. Bet kad liktų biudžeto rėmuose, į Vilkų Kampą per savaitę veš nebe du, o tik vieną kartą. Arba visai nebeveš…

Prezidente, toks ir buvo Jūsų sumanymas?

Tegu Seimas iš proto eina už „savo” pinigus – te reguliuoja tolimojo susisiekimo lengvatas.

Kad sektoriaus profesionalai nedalyvavo projekto rengime, matyti iš kai kurių Prezidentūros siūlomų „skanukų” keleiviams. Tarkim, pažadas leisti tėvams arba globėjams (rūpintojams), važiuojantiems kartu su vaikais savaitgalių ir švenčių dienomis, mokėti tik pusę kainos neatsižvelgia į keleivinio transporto pasiūlos mažą elastingumą. Kaip pavyks jiems gauti bilietus į traukinį „Vilnius-Klaipėda” Jūros šventės savaitgalį?

Pažangiose keleivinio transporto sistemose einama priešingu keliu: kainodaros priemonėmis ribojamos pikinės apkrovos ir skatinama keliauti mažiausių keleivių srautų metu. Ta mažiausia apkrova gali būti ir savaitgalių bei švenčių dienomis, tačiau tai žino tik konkrečiomis kryptimis, valandomis ir dienomis vežimus organizuojantys profesionalai, o ne Prezidentūra ar Seimas.

Ginčytinas atrodo ir siūlymas suvienodinti kartinių ir terminuotųjų bilietų kainų nuolaidas vaikams. Esama norma (50% kartiniam ir 80% terminuotajam) ugdo lojalius viešojo transporto naudotojus. Suvienodinus nuolaidą, tarifinės paskatos reguliariau naudotis viešuoju transportu šiai keleivių kategorijai nebeliks.

Apibendrinant, projektas yra šleivas. Tariama jo „socialiai jautri” kryptis gali duoti priešingus nei laukiami rezultatus.

Projektas vertas būti tik pagrindu ilgai laukiamai sektoriaus profesionalų diskusijai apie racionalią keleivinio transporto nuolaidų architektūrą.

Nesu toks profesionalas. Laikau save tik prakutusiu mėgėju. Bet vieną idėją tokiai diskusijai drįstu pasiūlyti.

Iš galiojančio įstatymo sąvokyno į siūlomą redakciją perkeliavo archaiška, atspindinti veikiau sovietinių laikų mobilumo poreikius „vietinio (miesto ar priemiestinio)” maršruto sąvoka ir prie jos „pririštas” lengvatų kompensuotojas vežėjui – savivaldybė. Tikslinga atrodytų vietoje tos vienos savokos įvesti dvi: „savivaldybės maršrutas” ir „regioninis maršrutas” su skirtingu lengvatų nustatymo ir kompensavimo modeliu.

Savivaldybės maršrute jos pačios nusistatytos lengvatos ir toliau liktų kompensuojamos iš savivaldybės biudžeto – už savo biudžeto pinigus savo teritorijoje tegu nors ir nemokamai veža. Tolimojo susisiekimo maršrutų lengvatų nustatymas, kaip ir atsakomybė už kompensacijų mokėjimą, liktų Seimo ir Vyriausybės rūpestis.

O štai regioninių viešojo transporto tinklų kūrimą paskatintų finansinė paskata iš šalies biudžeto. Toks tinklas tenkintų pastaraisiais dešimtmečiais augantį kasdienių kelionių “„namai-darbas”, „namai- mokykla” poreikį didesniu atstumu nei vienoje savivaldybėje.

Niekas nedraudžia tokius tinklus bendradarbiaujančioms savivaldybėms kurti ir dabar. Klaipėdos regione jau yra viešojo transporto tinklo karkasas. Tačiau tam turėjo čia ypatingai sukristi žvaigždės. O Vilniaus regioninės viešojo transporto sistemos iki šiol nėra ir kažin ar greit natūraliu būdu, susikooperavusioms savivaldybėms pasidalinant finansine našta, ji atsiras.

Dalinis valstybės biudžeto dalyvavimas finansuojant tokio tinklo lengvatas keleiviams galėtų būti rimtu postūmiu.

Dalinis valstybės finansavimas taikant regioninio maršruto lengvatas keleiviams galėtų būti teikiamas tenkinant bent šias sąlygas:

vežėjai parenkami ne vidaus sandoriu, o konkurse;

veikia vieninga elektroninio bilieto sistema (tačiau tarifikacija – pagal zonas ar nuvažiuotą atstumą), važiuojama pagal suderintus tvarkaraščius;

paslaugos kokybė tenkina ženklią dalį keleivių, kurių pajamos leistų kelionėms rinktis asmeninį automobilį;

savivaldybės moka savo kompensacijų už nu(si)statytas lengvatas dalį.

Praktika rodo, kad geriausiai su šiais uždaviniais susitvarko regioninė keleivinio transporto agentūra, kurios dalininkėmis yra suinteresuotos savivaldybės. Vilniuje jau yra savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos”, kurios gebėjimai – įtraukus į jos valdymo organus ir suinteresuotų savivaldybių atstovus – leistų atlikti ir regioninės viešojo transporto agentūros funkcijas.